Jonas Jagėla: „Atiduok Tėvynei, ką privalai“

Jonas Jagėla: „Atiduok Tėvynei, ką privalai“

J. Jagėla sako, kad turtingiausia jo darbų yra Aukštaitija


Jonas Jagėla: „Atiduok Tėvynei, ką privalai“


Birželis iškiliam dailininkui, skulptoriui, Lietuvos dailininkų sąjungos, Meno kūrėjų asociacijos nariui Jonui JAGĖLAI kasmet atseikėja labai gražių progų – ne tik Jonines, bet ir netrukus po jų užklumpantį gimtadienį, kuris šiemet bus 70-asis. „Metų naštos tikrai nejuntu, baisu pasidaro tik tada, kai apie tai susimąstau“, – prisipažino vienas žinomiausių tautos laisvės kovų įprasmintojų.


Laimius STRAŽNICKAS


Idėjos gimsta dirbtuvėje
Po Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro stogu įsikūrusioje skulptoriaus dirbtuvėje akį patraukia gausybė paminklų, skulptūrų maketų, kuriuose ryškiai šmėkščioja senosios baltiškosios kultūros motyvai, persipinantys su krikščionybės simboliais. Vieni darbai dar tik kuriami, kiti jau įgyvendinti.


„Vienu metu paprastai imuosi kokių keturių ar penkių darbų. Džiaugiuosi, jei per tą laiką pastatau vieną ar kitą paminklą“, – tam tikras savo kūrybinės virtuvės detales atskleidė menininkas ir dar pridūrė: „Mano pagrindinis siekis visuomet buvo tapatumo paieškos. Ne mano tapatumo, o tautos, valstybės, kurios tik maža dalis aš esu. Mano galva, mes turime dvi kultūras: pagoniškąją ir krikščioniškąją. Pagoniškoje kultūroje ryškiausiai matomi medžio, žalčio simboliai vėliau transformuojasi į kryžių. Šiems dviejų kultūrų pėdsakams aš esu ištikimas. Man norisi amžinumo.“

REKLAMA


1949 metų vasario 16 dieną Radviliškio rajono Minaičių kaime buvo sušauktas visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame buvo pasirašyta LLKS deklaracija, skelbianti, kad LLKS prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui. „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“ – tokiu šūkiu vadovavosi ne tik priešintis sovietizacijai apsisprendę jaunuoliai, bet ir jų motinos, tėvai, išlydėdami savo vaikus į pavojų kupiną gyvenimą.


„2010 metų lapkričio 22 dieną šiam įvykiui įprasminti ir deklaracijos signatarams atminti Minaičiuose buvo iškilmingai atidengtas mano sukurtas paminklas. Jame įamžinti visų aštuonių deklaraciją pasirašiusių partizanų – Jono Žemaičio-Vytauto, Adolfo Ramanausko-Vanago, Leonardo Grigonio-Užpalio, Juozo Šibailos-Merainio, Vytauto Gužo-Kardo, Aleksandro Grybino-Fausto, Petro Bartkaus-Žadgailos ir Broniaus Liesio-Nakties – vardai. Šiuo metu arčiausiai finišo yra Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos nepriklausomybės deklaracijos signataro Leonardo Grigonio-Užpalio paminklas. Jis krašto bendruomenės pageidavimu bus pastatytas Rokiškio rajono Sėlynės kaime, kur jis mokytojavo pradinėje mokykloje, o šiai sudegus rūpinosi naujosios statybomis“, – apie baigiamą savo kūrinį kalbėjo skulptorius J. Jagėla.

REKLAMA


Vienas užsakymas gautas iš Buriatijos lietuvių bendruomenės. Bendruomenės įgaliotasis asmuo buvo atvykęs iš Ulan Udės ir pateikė užsakymą sukurti paminklą Buriatijos tremtiniams. Toks tremtinių pageidavimas skulptoriui nejučiomis priminė vieną prieš dešimtmetį nutikusią istoriją, tačiau kūrėjo optimizmo nesužlugdė.


Kelerius metus Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ ir Jakutijos lietuvių bendrijos „Gintaras“ iniciatyva buvo rengiamasi Jakutsko mieste pastatyti paminklą Lietuvos tremtiniams, kentėjusiems ir žuvusiems Jakutijoje, atminti. 2003-iaisiais buvo gautas Jakutsko miesto mero pritarimas, užtikrinta, kad paminklui bus skirta vieta. Po ilgų derybų su Jakutsko architektais buvo pritarta skulptoriaus J. Jagėlos parengtam paminklo projektui. Paminklo kompozicija primena kiekvieno lietuvio namuose buvusį medinį pastatomą kryželį – įprastą kančios ir gyvybės simbolį. Po kelis kartus jakutų, lietuvių, rusų ir anglų kalbomis iškaltas tekstas „Lietuvos tremtiniams, kentėjusiems ir žuvusiems 1942–1956 m. Jakutijoje“.


Tačiau 2005 metais užbaigtas, pašventintas ir parengtas išsiųsti į Jakutiją paminklas taip ir nepajudėjo... Mat Jakutsko miesto valdžia, gavusi Rusijos Federacijos prezidento administracijos nurodymą, kad paminklas Lietuvos tremtiniams yra nepageidaujamas, pakeitė savo nuomonę ir atsisakė jį priimti. 2006-ųjų rudenį šis paminklas buvo pastatytas Vilniuje, Aukų gatvėje, greta Genocido aukų muziejaus, buvusio KGB – pagrindinio sovietų genocido Lietuvoje vykdytojo – pastato.



Apie kitus sumanymus skulptorius nebuvo nusiteikęs kalbėti, o savo nenorą paslėpė po tokiais žodžiais: „Mūsų valstybė neturi aiškios politikos, susijusios su paminklų statymu, – užsako, tada, žiūrėk, planai užstringa, nes pinigų pritrūko, tuomet ieško pinigų ir arba jų randa, arba ne... Niekada neatmetu galimybės, kad kuris nors užsakytas paminklas taip ir neatsistos ant postamento.“


Iškilo po 30 metų
Klausimas, kiek monumentaliosios skulptūros, antkapinių paminklų, portretų, mažosios plastikos darbų iki šios dienos iš viso yra sukūręs, skulptorių šiek tiek suglumino. „Nežinau... Kažkada dar bandžiau skaičiuoti. Stovinčių gal bus daugiau kaip šimtas... Paminklų – keliolika, gal daugiau nei tuzinas... Antkapinių paminklų reikėtų ieškoti visoje Lietuvoje... Tas skaičius kažkaip išsprūsta iš atminties. Esu apsileidęs – padarau ir... kas iš to? Iškart imuosi kito darbo“, – atminties aštrumą bandė pašnekovas.


Tačiau faktas – turtingiausia J. Jagėlos darbų yra Aukštaitija, o tai, kad pats skulptorius kilęs iš šio regiono, yra tik šį faktą lemiantis atsitiktinumas. Užtat išskirtinis kūrybinės biografijos atvejis susijęs su Žemaitija. Būtent čia įvyko savotiškas stebuklas – dar sovietmečiu kurtas švietėjo, blaivybės sąjūdžio organizatoriaus, rašytojo, lietuvių literatūros prozos pradininko, vyskupo Motiejaus Valančiaus paminklas iškilo tik po trijų dešimtmečių.


1925 metais Varnių miestelyje buvo pastatytas skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus sukurtas vyskupo M. Valančiaus biustas. Deja, 1951-aisiais jis vietinių komunistų buvo nugriautas. „Tačiau ir sovietmečiu buvo žmonių, kurie tyliai, su baime puoselėjo tautiškumą. Tuometis kultūros ministras Jonas Bielinis ryžosi atstatyti paminklą šiai iškiliai asmenybei ir paprašė manęs jį sukurti. Tais laikais bet kokius kūrinius tekdavo derinti. Ilgai buvo svarstoma, kokiame aukštyje turėtų būti vyskupo rankose laikoma knyga, kad kryžiaus nesimatytų. Sunkiai sekėsi rasti kompromisą ir nuspręsti, kokį tekstą toje knygoje įrašyti – ką tik parinkdavo akademikas Jonas Lankutis, vis maskolis būdavo paminimas. Baigiant paminklą, Maskvoje į valdžią atėjo Jurijus Andropovas, demonstravęs didelį nepakantumą bet kokioms nacionalinėms apraiškoms. Nuvežus M. Valančiaus paminklo projektą derinti Telšių komunistų partijos klerkams, dalyvavo visa vietinė partijos vadovybė. Vienas pažiūrėjęs susiraukė ir leptelėjo: „Taigi jo sutana matosi.“ O pirmasis sekretorius jam: „O ką, vyskupą turėtume „pufaike“ aprengti?“ – sovietmečio kūrybinės virtuvės peripetijas prisiminė menininkas.

REKLAMA


Tačiau keturių metrų aukščio paminklas M. Valančiui tąkart taip ir nebuvo pastatytas Varniuose. Mat netikėtai atsirado paslėptas senasis biustas. O naujasis J. Jagėlos sukurtas bronzinis M. Valančius atsidūrė Telšių „Alkos“ muziejuje ir čia išstovėjo 30 metų. 2013-aisiais paminklo autorius netikėtai sulaukė skambučio dėl sumanymo paminklą pastatyti Žemaičių Kalvarijoje. J. Jagėla tokia idėja apsidžiaugė ir pasiūlė paruošti tinkamą pjedestalą. Tačiau organizatoriai į paminklo autorių daugiau nesikreipė – jis net pagalvojo, kad sumanymas žlugo. Visgi skulptorius didžiai nustebo, kai visiškai atsitiktinai internete perskaitė, jog paminklas vis dėlto buvo pastatytas.


Patirtį kaupė nesiblaškydamas
„Mano posūkis į didįjį meną buvo gana įdomus. 1975 metais baigęs Dailės institutą gavau pasiūlymą Vilniaus universiteto Kolonų salėje sukurti iškiliausių universiteto profesorių ir auklėtinių biustų galeriją. Ėmęsis šio darbo įklimpau dešimčiai metų. Per tą laiką dvidešimt biustų sukūriau. Netrukus įvyko didieji pokyčiai mūsų šalies gyvenime ir prasidėjo laisvės kovotojų era, trunkanti jau daugiau kaip dvidešimt metų. Dabar esu įklimpęs šioje veiklos srityje ir tuo be galo džiaugiuosi“, – dėstė žinomas skulptorius.


Šiandien J. Jagėlos sukurtų darbų, įprasminančių lietuvių laisvės kovas, galima rasti įvairiose šalies vietose, pamatyti ir tarptautiniuose memorialuose. Skulptoriaus nuopelnai buvo įvertinti ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.


Menininkas sako, jog laisvės kovotojų temos ėmęsis neatsitiktinai: „Mano giminėje nemažai žmonių buvo ištremti į Sibirą – Irkutską, Krasnojarską. Dalis jų tebeguli Sibiro žemėje. Tais laikais apie okupaciją, tremtį ar laisvės kovas tėvas man daug nešnekėjo. Tik paaugus šie dalykai kažkaip savaime pradėjo mane jaudinti, juolab kad iš Sibiro pradėjo grįžti mano giminės.“

REKLAMA


Šiandien J. Jagėla savo darbų neskirsto į labiau ar mažiau mėgstamus. Visi mylimi, visi „išnešioti“, visi vienodai kurstantys patriotinius jausmus. Gal labiau į atmintį įstrigo Troškūnų miestelio centre 1995 metais pastatytas akmeninis paminklas – skulptūrinė kompozicija „Atminimo vartai“ – daugiau kaip 1000 žuvusių Algimanto apygardos partizanų atminti. Gal dėl to, kad jis – pirmasis, kurtas neturint praktinių tokio dydžio darbų įgūdžių. Savo reikšme bene ryškiausiai išsiskiria jau minėtas paminklas Minaičiuose, iškilęs tiesiog laukuose, ilgai ir kruopščiai derintas prie aplinkos.


Dauguma J. Jagėlos darbų sukurti iš granito. Granitas – mėgstamiausia skulptoriaus medžiaga. Ji – tvirta ir ilgaamžė. Anksčiau nemažai teko darbuotis ir su bronza.


Menininkas purto galvą, paklaustas, ar yra taisyklė, kaip sukurti gerą meno kūrinį: „Tokios taisyklės tikrai nėra. Čia galima nebent svarstyti, ką gamta su tavimi, kūrėju, padarė. Tu tikrai nepadarysi daugiau, nei gamta tau suteikė galių.“


Kūrėjas neigia, kad didžiausias džiaugsmas jį aplanko tuomet, kai paminklas atidengiamas ir visi džiaugiasi užbaigtu darbu. „Tuomet tik baimės daugiau – žiūri, kiek pataikei ir kiek nepataikei. Eskizą visuomet gali be vargo padidinti ar sumažinti. O įkomponavęs paminklą į aplinką to jau niekaip nepadarysi. Didžiausias džiaugsmas užplūsta tada, kai nešiojiesi mintį jusdamas, kad ji kažkur šalia tavęs, tačiau aiškiai vaizdo nematai, o po mėnesio, metų ar dvejų staiga, ryte ar vakare, pagaliau gali sušukti: „Atradau!“ Tada iš tikrųjų apima nenusakoma palaima. O po to – buitiniai vargai. Mane nervina žmonių aplaidumas. Skambinėju į Rokiškį dėl būsimojo paminklo partizanui. Žada paruošti, sutvarkyti vietą. Nuvažiuoju pažiūrėti, o ten nė pirštas nepajudintas. Man patinka, kai prie granito auga gėlės. Svėdasuose, įamžindamas krašto kovotojų dėl Lietuvos laisvės atminimą, prie paminklo tyčia palikau vietos gėlėms. Tačiau pavasarį ta vieta ilgai boluoja tuščia. Valdžia nesugeba pasirūpinti, kad anksti ten būtų pasodintos gėlės. Žodžiu, aplaidumo daug... Mes jau tokie esame“, – kūrybos džiaugsmais ir vargais dalijosi menininkas.


Brandžios patirties sukaupęs ir netrumpą gyvenimo kelią nuėjęs kūrėjas prisipažįsta, jog gražiausias jo gyvenimo periodas vis dėlto susijęs su sovietmečiu. Vien dėl to, kad buvo jaunas ir kupinas fizinių jėgų, nesunkiai sekėsi sutarti su savo angelu sargu. Ir galėjo kurti nesiblaškydamas. Tačiau dabar – daug įdomesnis gyvenimo etapas. „Svarbiausia, kuo galiu pasidžiaugti, – išmokau nesinervinti. Jei meluoja, prižada, bet nepadaro... Į tokius dalykus dabar žiūriu filosofo akimis. Anksčiau labai nervindavausi. Būtent dėl to vienu metu darau ne vieną, o kelis darbus. O kas atsitiks, jei nepavyks paminklo pastatyti? Ogi nieko. Sukursiu kitą. Man malonu dirbti, aš džiaugiuosi, kai ieškau“, – dėstė skulptorius.


Vilniui trūksta paminklų
Kone keturis dešimtmečius atidavęs skulptūrai, šiandien J. Jagėla gali su pasididžiavimu pasakyti, kad nė vienas sovietmečiu sukurtas jo darbas nebuvo nuverstas ar iškeliavęs į Grūto parką. „Paprasčiausiai tokių aš nedariau. Prisimenu, kartą buvau pakviestas į vieną balių, kuriame dalyvavo partinė Trakų rajono valdžia. Ir ten iš valdžios lūpų nuskambėjo žodžiai, kurie mane turėjo neva pradžiuginti: „Mes tau duodam paminklą Leninui sukurti.“ Už tai net taures pakėlėme. Tačiau pradėjau muistytis. Pasakiau, kad tokiam dideliam žmogui aš esu per menkas. Po kurio laiko ir vėl mane kvietė, įkalbinėjo. Bandžiau atsikalbinėti, jog aš to tikrai nesugebėsiu. Taip ir išsisukau“, – sovietines viliones su šypsena prisiminė skulptorius.


Tiesa, nuo 1966 metų Vilniuje gyvenančio menininko nė kiek neerzina ant Žaliojo tilto stovinčios ir sovietinius laikus menančios žymių menininkų kurtos skulptūros. „Ten nieko blogo nematau. Aš į jas žiūriu su tam tikra nostalgija. Man jos sukelia jaunystės prisiminimus. Žmonės, pavaizduoti ištiesę rankas, atrodo šiek tiek karikatūriškai. Visai įdomu, tik reikia įjungti vaizduotę ir nežiūrėti į tas skulptūras kaip į sovietinį reliktą. Tas laikotarpis įprasmintas didelių meistrų. Man neramu tik dėl to, kas bus, jei skulptūras pašalins. Gėlių pasodins?.. O gal vėl paminklus pastatys?.. Šitas davatkiškumas mane labiausiai erzina“, – šiandien aštriai skambančiu klausimu samprotavo pašnekovas.


Menininkas neabejoja, jog šiandien Vilniuje nepakanka paminklų ir skulptūrų. „Kažkada buvome sumanę pereiti Trakų gatve ir pažiūrėti, kiek čia didžių žmonių gyveno. Įsitikinome, kad iš esmės kiekvienas namas yra istorinis paminklas, turintis savą istoriją. Buvo kilusi graži idėja įprasminti tų didžių asmenybių atminimą, kad visos kartos apie jas žinotų. Tačiau iki šios dienos niekas nepajudėjo iš vietos. Tos skulptūros pas mus gimsta kažkaip ne taip... Aš pasigendu valstybės kultūros, ypač menų politikos“, – nuomonę išdėstė menininkas.


Netapo melioratoriumi
Savo kelią į menų pasaulį J. Jagėla pradėjo Kupiškio rajone, Čivų kaime. Čia Jagėlų sodyba iš tolo švietė apipaišytomis tvarto, klėties durimis. Taip mažasis Jonukas įprasmindavo savo potraukį piešti. Tačiau tėvai norėjo, kad vaikas ne taptų menininku, o galvotų apie rimtesnius dalykus. „Mano tėvai buvo žemdirbiai ir apie meną mažai išmanė. Tėvas norėjo, kad būčiau pienininku ar melioratoriumi. Tais laikais buvo plačiai vykdoma melioracija ir melioratoriai gerai uždirbdavo. Mano dėdė gražiai piešė, buvo nagingas stalius. Matyt, iš jo tas potraukis prie meno persidavė ir man“, – į vaikystės prisiminimus sugrįžo J. Jagėla.


Vis dėlto su tiksliaisiais mokslais pykęsis sūnus nepakluso tėvų norams ir, baigęs aštuonias klases, išvažiavo į Telšių taikomosios dailės technikumą mokytis dailiojo metalo meistro specialybės. „Žinojau, kad būsiu menininkas, nes negalėjau nepiešti. Tačiau neįsivaizdavau, į kurią meno šaką nublokš likimas“, – tuos metus šiandien mena žinomas skulptorius.


Penkerius metus mokęsis Telšiuose, netrukus būsimasis menininkas mokslus tęsė Vilniaus dailės instituto Skulptūros fakultete. Taip ši meno šaka J. Jagėlai tapo tarsi kelrodė žvaigždė, nušvietusi gyvenimo kelią.


Tėvai, iš pradžių raginę rinktis pelningesnę profesiją, pamatę, kaip iš sūnaus rankose minkomo molio gimsta gražūs draugų ir giminių biustai, ėmė didžiuotis jo pasirinkimu. Tik tėvų biustams toje galerijoje vietos neatsirado. „Neįsivaizduoju, kaip galima tėvus nulipdyti. Lenktyniauti su gamta – ne man“, – rimtai paaiškino pašnekovas. Net ir antkapinį paminklą tėvams sukūrė vargais negalais. Pasak jo, nėra čia ko stebėtis, juk visada kurpius be batų, kriaučius be sermėgos... „Labiausiai skaudu, kad mano tėvas iš šio pasaulio išėjo nesulaukęs nepriklausomybės. Jam anoji santvarka buvo katorga, nelaisvė. Pastačiau paminklą, iškaliau pavardę ir balsu pasakiau: „Čia tau, tu svajojai apie tokią Lietuvą“, – atsiduso skulptorius.


Mintis išvalo gamta
Tapęs profesionaliu skulptoriumi J. Jagėla teigia mažiausiai galvojęs, kokiais darbais pagražinti savo gyvenamąją aplinką. „Savo kambaryje net neturiu nė vienos savo darbų nuotraukos. Užtenka man to dirbtuvėje“, – tiesiai išrėžė jis ir prisipažino, jog, užvėręs savo dirbtuvės, kurioje praleidžia visą dieną, duris, stengiasi mintimis ten negrįžti – geriau namie knygą paskaito ar „dėžę“ įsijungia. Tačiau ne visada pavyksta laikytis tokių nuostatų. „Būna, prabundi vidury nakties ir svarstai, jog tą ne taip padarei, gal reikėjo kitaip“, – šyptelėjo kūrėjas.


Didelis išganymas – atostogos. „Savo sodybos neturiu, bet jau daugybę metų važiuoju atostogauti į Stripeikius, kur yra garsusis Bitininkystės muziejus. Man ten dieviškai gražu. Bent jau kelioms savaitėms atsiriboju nuo pasaulio ir pasineriu į malonumus. Man labai reikia kaimo ramybės. Miestas atsibosta, tačiau kaime gyventi nenorėčiau. Žinau, kaip ten žmonės sunkiai dirba. Nuo 1961-ųjų, kai išvažiavau į Telšius, kaime ir negyvenau“, – dėstė jau kone pusę amžiaus vilniečiu save laikantis skulptorius.


Apie atostogų rojų menininkas kol kas gali tik pasvajoti. Mat birželio pabaiga J. Jagėlai yra ypatingų progų metas – Joninės ir netrukus po vardadienio einantis gimtadienis. Jis šiemet – jubiliejinis. Tačiau menininkas – atviras: nė viena proga džiaugsmo nekelia. Laikai, kai triukšmingai švęsdavo Jonines su draugais ir kolegomis, o ant stalo būdavo daug maisto ir gėrimų, jau praeity. Žinomas poetas Jurgis Kunčinas ta proga skulptoriui net eilėraštį yra dedikavęs. Dabar norisi švęsti ramiau ir rimčiau.


„Ko čia džiaugtis, kai tau septyniasdešimt stukteli. Nebent sau mišias gali užpirkti. Dabar nejuntu tos metų naštos, baisu pasidaro tik tada, kai pagalvoju. Prisimenu, kai mano svainiui buvo keturiasdešimt, o man – trisdešimt, jis man atrodė senas. Net supyko, kai paklausiau, ar jam nieko neskauda. Dabar pats galvoju, kad man nieko neskauda, jaučiuosi darbingas. Bet kiek mano draugų jau yra mirusių, ir net jaunesnių už mane...“ – mintijo jubiliejų pasitinkantis menininkas.


Tačiau šiandien skulptorius nė kiek neprimena to, kuris tik svajotų apie poilsį ir nieko nenorėtų veikti. Paklaustas, kur slypi jo žvalumo paslaptis, J. Jagėla ją atskleidė: „Reikia labai daug vaikščioti. Man tai labai patinka. Per dieną nueinu keliolika kilometrų. Į darbą iš Antakalnio į Žirmūnus ir namo visuomet einu pėsčias, dar kasdieniai pasivaikščiojimai su šunimi. Atsimenu Juozo Baltušio istoriją. Jam buvo apie penkiasdešimt, kai jis sakydavo, kad gydytojai jį nurašė. Kartą jis nuėjo pas visažinę bobulę, o toji jam patarė daug vaikščioti. Tada jis su žmona vaikščiodavo ir romanus jai pasakodavo. Šitaip ir į devintą dešimtį įžengė.“


Sukūręs daugybę paminklų Lietuvos laisvės kovų dalyviams ir įvykiams atminti, paminklų tarptautiniuose memorialuose lietuviams, žuvusiems gulago lageriuose, žymiųjų Vilniaus universiteto profesorių ir auklėtinių figūrinių portretų, antkapinių paminklų krašto įžymybėms, J. Jagėla sako, kad jo galvoje ryškiausiai skamba šūkis „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“, kuriuo, kaip jau minėta, vadovavosi ne tik priešintis sovietizacijai apsisprendę jaunuoliai, bet ir jų motinos, tėvai, išlydėdami savo vaikus į kovas. Paklaustas, ko pats sau palinkėtų solidaus jubiliejaus proga, menininkas atsakė, jog pirmiausia Dievo prašytų sveikatos būsimiesiems darbams. Didžiausia jo svajonė – sukurti paminklą iškankintai tautai. Kur nors Lietuvos vidury, pavyzdžiui, Kėdainių krašte...


Jonas Jagėla: „Atiduok Tėvynei, ką privalai“

Menininko dirbtuvėse


Jonas Jagėla: „Atiduok Tėvynei, ką privalai“

Paminklas už Lietuvos laisvę žuvusiems Svėdasų krašto kovotojams. 2009 m.


Jonas Jagėla: „Atiduok Tėvynei, ką privalai“

Paminklas partizanams Troškūnuose. 1996 m.


„Savaitė" nr. 26, 2015 m. birželio 25 d.
Jonas Jagėla: „Atiduok Tėvynei, ką privalai“
Projektui „Asmenybės“ gauta parama iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)



Daugiau >>