Aktorė Virginija KOCHANSKYTĖ gyvena gražiuose namuose prie jūros, džiaugiasi galėdama kurti tai, kas jai patinka, ir sako, kad tokių kamerinių renginių – kalbėjimo iš širdies į širdį – reikėjo, reikia ir reikės.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Esate klaipėdietė. Ar su vyru skulptoriumi Arūnu Sakalausku dažnai mėgaujatės jūros malonumais?
– Norėtume kasdien, bet prie jūros mus dažniausiai nuveda svečiai... Arūnas žiemą grožisi jūra per mansardos langą. Aš irgi kartais užlipu į mansardą su puodeliu kavos pasimėgauti kas akimirksnį kintančiais jūros vaizdais. Reikia prisipažinti, kad savo kotedžą pirkome dėl šių nepakartojamų vaizdų pro mansardos langą. Jūra savo vėsos dvelksmu, ošimu, kvapais ypač persmelkia anksti ryte. Vien dėl to verta anksti keltis.
– Sakoma, kad batsiuvys paprastai būna be batų, o „kriaučius“ – be kepurės. Ar šis palyginimas jums tinka?
– Ačiū Dievui, kad mūsų profesijos nebuitiškos, kad nekuriame kasdienių, greitai sudėvimų daiktų. Jei nori kitam padovanoti šventę, juk pats turi būti ja persmelktas. Kitaip žiūrovai nepatikės. Jeigu pats visa siela aistringai neišgyvensi šventės, ir kitų neperkelsi į šventės dimensiją. Mudu su Arūnu nesureikšminame buities. Jis „prisirakinęs“ prie savo darbų dirbtuvėje, o aš keliauju iš scenos į sceną, iš renginio į renginį po visą Lietuvą. Ir tai – tikra palaima. Arūno kelionė į šventę trunka kur kas ilgiau – kartais metus, kartais dvejus... Tačiau pati kelionė jam ir teikia didžiausią džiaugsmą. Juk paskui skulptūra gyvena jau savo gyvenimą.
– Esate aktorė, poetiškų, romantiškų programų iniciatorė. Ką šiemet jau nuveikėte?
– Praeitas sezonas dovanojo du stebuklingus prisilietimus prie puikios literatūros – austrų genijaus Stefano Cveigo ir lietuvių genijaus Kristijono Donelaičio. Aktorė Valda Bičkutė pakvietė mane ir aktorę Daivą Rudytę dalyvauti teatro projekte „24 valandos iš moters gyvenimo“ pagal tris S. Cveigo noveles Vilniaus mažajame teatre. Mes susidraugavome filmuodamosi LNK seriale „Pavogta laimė“. Lemtingas susitikimas – Valda papasakojo, kad dar mokydamasi Telšių gimnazijoje buvo sužavėta mano literatūrine programa „I. Simonaitytė: „Buvau!“. Jai buvo nuostabu, kad štai taip viena aktorė be jokių režisūrinių gudrybių gali užburti 200 jaunų žmonių savo aistringu pasakojimu. Ir ji pasvajojo, kad kada nors pati norėtų sukurti kažką panašaus. Taigi tiesa – svajonės pildosi! Vaidybine aikštele pasirinkome teatro fojė erdvę. Puošnius kostiumus sukūrė elegancijos, moteriškumo įvaizdžio įtvirtinimui ne vienus metus atidavusi žinoma kostiumų dizainerė Ramunė Piekautaitė. Netikėtą scenografijos sprendimą, koncentruojantį žiūrovų dėmesį į aktorių išgyvenamų istorijų raišką, pasiūlė aksesuarų kūrėja, grafikos dizainerė Laura Tulaitė. Kiekvienas pasirodymas pareikalauja daug energijos. Tačiau kitaip būti ir negali – kamerinė, intymi, be „ketvirtosios sienos“, kaip įprasta spektakliuose, forma skirta žiūrovui, kuris ilgisi jautrios, subtilios, niuansuotos teatro kalbos. Nė akimirkai negali „iškristi“ iš pasakojimo – juk žiūrovai tik per metrą nuo tavęs. Nuo pat pradžių spektaklis surado savo žiūrovų.
– Važinėjate po visą Lietuvą. Ar iš tiesų jūsų kamerinių programų reikia žmonėms? Tikriausiai salėse būna vienos moterys?
– Tokio kalbėjimo iš širdies į širdį reikėjo, reikia ir reikės. Tiek dideliuose miestuose, tiek mažuose kaimeliuose. Juk žmogus – toks sudėtingas instrumentas, kad aikštės ar šou kultūra jo sielos neatspindi, tad ir nesukrečia. Linksmina, bet nejaudina. Žmogus eina į teatrą ar kamerinį renginį norėdamas kažką sužinoti apie pasaulį ir save tame pasaulyje. Ateina įvairaus amžiaus publika. Taip, salėse daugiausia būna moterų. O ką, moteris – ne žmogus? Šiaip ar taip, turime pripažinti, kad siela lyties neturi... Į tokius renginius ateina inteligentiška, intelektuali publika. Tokiai publikai bet ko neparodysi. Didelė laimė tokiems žiūrovams „artistauti“.
– O vyriškesnės kūrybos, pavyzdžiui, vienos iš naujausių jūsų su kolegomis parengtos programos – K. Donelaičio „Metų“, žmonės klauso?
– Ak, Kristijonas Donelaitis! Kaip gerai, kad šie metai nušviesti poeto genijaus šviesos. Jei ne jubiliejus, tikrai nebūčiau užsidegusi giliau, atidžiau priglusti prie jo kūrybos ir pastudijuoti jo asmenybę bei gyventą laiką. Dar praeitais metais dainininkas Liudas Mikalauskas (su juo esame sukūrę ne tik muzikinį spektaklį „Ten, kur svajonės lekia!“, bet ir ne vieną kamerinę programą) pasakė, kad ir vėl norėtų drauge kažką padaryti. Kai paminėjau K. Donelaičio jubiliejų, jis nudžiugo, mat seniai svajojo parengti savo krašto (Liudas kilęs iš Tauragės) dainų programą. Matote, svajonės pildosi! Į kompaniją pasikvietėme klarnetininką Valdą Andriuškevičių ir kibome į darbą. Skaitydama apie K. Donelaitį supratau, kad, ko gero, ne tik aš žinau apie jį tik enciklopedines žinias, bet ir dauguma kitų žmonių. Tad programos ašimi tapo poeto gyvenimo kelionė. Juolab kad ir jo sukurti „Metai“ taip prasmingai atliepia žmogaus kelionę: gimimas – tai pavasaris, savęs kūrimas – vasara, branda – ruduo, išėjimas – žiema. Žiūrovų būna pilnos salės – žmonės atidžiai klauso, drauge su mumis dainuoja, jaudinasi, verkia ir dėkoja už tai, kad sužinojo, kas tas nuostabus žmogus, kuris parašė tą genialų kūrinį. Žinoma, liūdna, kai dar ir dar kartą tenka įsitikinti, kad apie didžiuosius Lietuvos valstybės, meno, kultūros žmones mes taip mažai žinome.
– Ką jums pačiai reiškia jūsų skaitoma literatūra? Ar ji paliečia jautriausias jūsų sielos stygas?
– Literatūrą įsimylėjau nuo vaikystės. Skaitymu užkrėtė mama – nuo mažens matau ją ilgai vakarojančią su knyga. Namuose buvo daug knygų. Mama užsakydavo žurnalų ne tik sau, bet ir vaikams. Esu jai už tai be galo dėkinga. Literatūra mane atvėrė pasauliui ir manyje kūrė pasaulį. Nors ir turėjau teatre daug gerų vaidmenų, jutau, kad neišsisakau. Atradusi muziejų, bibliotekų kamerinę erdvę galėjau kalbėti apie tai, kas man svarbu, ir taip, kaip aš noriu. Toks teatro raiškos būdas mano kūrybai tarsi dovanojo sparnus. Inicijavau projektus, rašiau scenarijus, režisavau, organizavau pasirodymus. Tai darau ir po šiai dienai. Juk žodis įvardija mūsų mintis, jausmus, troškimus. Žodžiu galima žmogų nužudyti, bet galima ir gyvenimui prikelti. Ir žmogaus gyvenimą vilties pripildyti...
– O muzika? Juk jūsų kameriniuose projektuose ir grojama, ir dainuojama.
– Čia irgi svarbų vaidmenį suvaidino mama – turėjo labai gražų balsą, mokėjo daugybę dainų – liaudies, estrados, operų arijų. Per šventes mūsų namai buvo pilni muzikos, dainų, juoko. Ir mano tėtis turėjo gražų balsą, bet jo dainuojančio neprisimenu – man buvo ketveri, o broliui – dveji metai, kai jo netekome.
Kauno Juozo Gruodžio mokykloje mane priėmė tik į akordeono klasę. Jis mane nenuoramą „prirakindavo“ prie kėdės gana ilgam. Po metų nebeištvėrusi pasakiau akordeonui „sudie“ ir puoliau į šokio sūkurį. Tačiau kai pradėjau studijuoti aktorinį meistriškumą, užsirašiau fakultatyviai lankyti fortepijono klasę pas kompozitorių B. Borisovą. Jis pasakė, kad pianistės iš manęs jau nepadarys, bet štai su muzikos pasauliu susipažinti niekada ne per vėlu. Tikrai niekada ne per vėlu. Muzika dovanoja tiek daug puikių emocijų, pripildo energijos, pakelia nuotaiką. Su muzika lengviau svajoji, greičiau važiuoji...
– Kaip sutaria du menininkai po vienu stogu? Ar domitės vienas kito darbais?
– Mudu pernelyg panirę į savo darbus, tad smulkmenoms, rutinai laiko nelieka. Arūnas juokauja, kad jam paskui mane nesuspėt... Jei nepamato kurios nors mano premjeros, stengiasi vėliau pažiūrėti. Visada labai jaudinasi žiūrėdamas mano darbus. Mane jis pasikviečia į dirbtuvę dar kurdamas skulptūrą, išklauso mano nuomonę, greičiausiai „pasitikrina“ savo jauseną... Esame nuoširdūs ir atviri – juk linkime vienas kitam sėkmės. Kitu atveju kokia prasmė gyventi drauge?
– Arūnas nepriekaištauja, kad važinėjate po visą Lietuvą? O gal jis važiuoja kartu?
– Na, jei Arūnui reikėtų mane vežioti ar drauge su manimi keliauti, jis jau senų seniausiai būtų mane palikęs... (Juokiasi.) Arūnas juokauja, kad jei man reikėtų ilgiau užsibūti namuose, aš kaip ta ragana ant šluotos pradėčiau po namus skraidyti, tad sako, jog geriau tegu ji kur nors toliau nuo namų ta šluota mojuoja...
– Kaip jūs suderinate poeziją, muziką ir buities darbus?
– Aš jų nederinu. Ir buičiai ypatingo dėmesio neskiriu. Mano mama pedantiškai tvarkinga. Įkalė ir man tą tvarkos „vinį“. Tačiau gyvenimas bendrabučiuose, vėliau darbų gausa „atšaldė“ manyje užsidegimą trūks plyš daryti namuose tvarką. Pirmiausia – darbai. Po to – visa kita. Kai ateina įkvėpimas tvarkytis, žvitriai apsisuku, ir namai tviska.
– Ar kartais neapima liūdesys, kai leki, skubi, o gyvenimas byra tarsi pajūrio smėlis tarp pirštų?...
– Dar ir kaip! Tačiau liūdėsi ar neliūdėsi, tas gyvenimas vis tiek nenumaldomai greitai skrieja. Tad gal geriau neliūdėti dėl to, ko tau likimas jau nebeduos, ir džiaugtis tuo, ką duoda?
– Kiek laiko paprastai skiriate savo grožiui puoselėti?
– Išvaizda – aktoriaus profesijos sudedamoji dalis. Privačiame gyvenime gali būti, koks nori, bet scena turi savo reikalavimus, ir artistas, nori to ar ne, turi jų laikytis. Kai man liepdavo nusidažyti anksti pražilusius plaukus, atsakydavau, kad tai padarysiu, kai to pareikalaus scena. Taip ir padariau. Kad ir kaip stengtumės tai nuneigti, turime pripažinti, kad žmogaus išvaizda labai priklauso nuo jo gyvenimo būdo. Aš anksti apleidau bohemos pasaulį, nerūkau, negeriu, stengiuosi sveikai maitintis, kartais mankštinuosi. Taip pat stengiuosi gyventi geromis emocijomis. Daug laiko savo formai palaikyti neskiriu – galiu už tai tik padėkoti geriems genams, kuriuos paveldėjau iš mamos. Ji buvo ir tebėra man elegancijos pavyzdys.
– Esate UNICEF geros valios ambasadorė, pernai kartu su aktoriumi Giedriumi Savicku ir žurnaliste Beata Nicholson buvojote Tanzanijoje. Ar šiais metais vyksite padėti kenčiantiems nuo bado ir ligų svetimos šalies vaikams?
– Šiemet Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė planuoja misiją Haityje. Jau ne vieni metai įvairūs žmonės prašosi vykti drauge. Tad šiais metais buvo nuspręsta į misiją priimti žmogų, kuris aktyviausiai sudalyvaus gerumo akcijoje „Laimėk kelionę į UNICEF misiją ir savo akimis pamatyk, kaip Tavo parama keičia vaikų gyvenimus“.
– Ar sulaukiate priekaištų, kad reikia padėti saviems, Lietuvos, vaikams? Ką manote apie valstybės paramą mūsų vaikams?
– Mano mama, per televiziją pamačiusi nufilmuotas istorijas iš mūsų pirmosios misijos Kambodžoje, pasakė: „Mes jau pamiršome, kad yra toks skurdas.“ Kai apsilankai skurdžiausiose pasaulio šalyse, supranti, kaip mes gerai gyvename. Deja, to nežinome, todėl nevertiname. O savo vaikams turime padėti mes patys. Nesuprantu ir jau nebesuprasiu tų motinų, kurios palieka vaikus nevilčiai. Valstybė daro, ką gali, ji neleis vaikams iš bado numirti, bet juk motinos meilės jokia materialinė gerovė neatstos.
– Ar niekada neatėjo į galvą mintis priglausti ar įsivaikinti kokį nors našlaitį?
– Daug širdies ir laiko atidaviau savo šviesaus atminimo brolio Antano vaikams – Veronikai ir Arvydui. Mudu su Arūnu padėjome jiems „išeiti“ į gyvenimą. Dabar draugaujame ne tik su jais, bet ir su jų šeimomis. Studijuodamas dizainą, mūsų namuose gyveno Arūno sūnus Mantas iš pirmosios santuokos. Vėliau jis įsikūrė su savo šeima Vilniuje. Tad kai mūsų didoka šeima per šventes ar vasarą susirenka mūsų namuose, kad prie stalo visi tilptume, reikia sėstis labai susiglaudus. Taigi rūpesčių ir džiaugsmų dėl vaikų ir anūkų turime. Jeigu prisiimtume dar daugiau įsipareigojimų, mūsų darbai liktų „našlaičiai“...
– Ar jūsų vaikystės, prabėgusios Kaune, svajonės išsipildė? Ko dar trūksta iki visiškos laimės?
– Svajonių turėjau tiek daug, kad nerealu joms visoms tapti realybe. Nebent kituose gyvenimuose. Patyriau daug laimės. Ir vis dar patiriu. Vis dar esu kelyje, ir kelionė man teikia džiaugsmo. Vytautas Mačernis rašė: „Gyvenimas – tai geidžiamas apsigavimas. O kaip norėčiau padaryti jį bekraštį. Ir juo keliauti lyg amžinasis piligrimas. Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti.“ Kas to netrokšta?..