Atėnietis Sokratas – paradoksali asmenybė. Žymus filosofas, neparašęs nė eilutės, kovotojas už moralę, pasmerktas už paleistuvystę... Tačiau būtent jis, pasak Frydricho Nyčės, išmokė europiečius mąstyti. Dar atkakliau jis mokė žmones tiesiog būti žmonėmis. Už tai iš jų ir gavo taurę nuodų...
Antausiai būsimajam filosofui
Sokratas principingai neužsirašydavo savo minčių, kad lavintų atmintį. Todėl apie jį ir jo filosofiją žinome iš jo mokinių, tarp kurių buvo didysis Platonas, žymusis karvedys ir istorikas Ksenofontas bei kinikų mokyklos įkūrėjas Antistenas, raštų. Kiekvienas jų dėstė mokytojo mintis skirtingai, tačiau pats Sokratas visiems atrodė toks pat – ramus, susivaldantis, žvalus, gyvybingas, sąmojingas. Apie jo išvaizdą galima spręsti iš antikinių statulų, vaizduojančių nedidelio ūgio žmogų riesta nosimi, storomis lūpomis ir masyvia, kiek gumbuota kakta. Portretą papildydavo nuskalbtas platus drabužis, aptrintas lietpaltis ir visada basos kojos.
Skurdas Sokratui buvo skirtas nuo vaikystės – jis gimė maždaug 470 metais prieš mūsų erą akmentašio Sofronisko ir pribuvėjos Fenaretės šeimoje. Atėnai tuomet išgyveno aukso amžių, tapę pačiu turtingiausiu ir įtakingiausiu Graikijos miestu. Tie, kurie susikrovė turtus iš užjūrio prekybos, statė prabangias vilas ir puošė jas paveikslais bei statulomis. Į skulptorių gretas įsiliejo ir Sofroniskas, sudominęs amatu ir sūnų: Sokratas kirto iš uolų akmeninius blokus, veždavo juos į dirbtuvę ir kaldavo dievų bei herojų skulptūras. Jis pasiekė nemenką meistriškumą – vienoje šventykloje ilgai buvo saugoma jo iškalta trijų gracijų skulptūra. Darbas užgrūdino jaunuolį – jis tapo vienos olimpiados pankrationo, kovos be taisyklių, nugalėtoju.
Kartu su menu Atėnuose į madą atėjo filosofija. Ankstesnių natūrfilosofų, mąsčiusių apie visa ko kilmę, vietą užėmė sofistai, susidomėję kur kas kasdieniškesniais dalykais – kaip pasiekti pergalę bet kokiame ginče, sumaniai iškreipus pašnekovo argumentus. Turtuoliai samdydavo sofistus savo vaikams mokyti, kad šie galėtų sėkmingiau tvarkyti prekybos reikalus. Sofistikos žavesiui neatsispyrė ir 25 metų Sokratas – tapo garsaus filosofo Prodiko mokiniu. Įsisavinęs išminties pradmenis, jis pradėjo lankytis salonuose, kur atėniečiai prie taurės vyno ginčijosi dėl visko pasaulyje. Vieną iš tokių salonų garsino žymioji Aspazija, faktinio miesto valdytojo Periklio sugyventinė. Ji pirmoji atskleidė Sokrato talentą, sumokėjusi už jo matematikos, astronomijos ir muzikos – šiuos dalykus tuomet turėjo išmanyti kiekvienas filosofas – mokslus. Pati Aspazija mokė Sokratą retorikos ir, kaip jis vėliau prisimindavo, žadindavo skeldama jam antausius, jei būsimasis filosofas užmigdavo per pamokas.

„Niekas neturi nutraukti mąstymo proceso...“
Tuo metu įsibėgėjo Peloponeso karas: Atėnai ir jų sąjungininkai įsitraukė į mirtinus mūšius su Sparta. Kaip visi laisvieji atėniečiai, Sokratas įstojo į kariuomenę. Prasidėjus Potidėjos miesto apgulčiai, jis sutrikdė priešus, susimąstęs vaikščiodamas per strėlių krušą – tokios smulkmenos, tikino Sokratas, neturi nutraukti mąstymo proceso. 421 metais prieš Kristų, sudarius paliaubas, Sokratas grįžo namo.
Dėl karo ir maro epidemijos smarkiai sumažėjo Atėnų gyventojų. Mirė ir Sokrato tėvai, palikę jam varganą lūšnelę ir porą ožkų. Kad nekamuotų liūdesys, jis nusprendė sukurti šeimą. Vyrų stygius nebejauną ir negražų skurdžių padarė geidžiamu jaunosios Ksantipės, nuskurdusio aristokrato dukters, jaunikiu. Išlepintai merginai teko užsiimti namų ruoša, maitinti vyrą ir jo mokinius, prižiūrėti vieną po kito gimusius sūnus Lamproklą, Sofroniską ir Menekseną. Negana to, dar ir valdžia, sumažėjus gyventojų skaičiui, leido atėniečiams turėti dvi žmonas, tad Sokratas, teisindamasis patriotine pareiga, tuojau pat įsitaisė simpatišką našlę vardu Mirto. Nepasitenkinimą Ksantipė išliedavo ant plikos vyro galvos – kartą tiesiogine to žodžio prasme apliejo ją pamazgomis po audringo skandalo. Kai jo klausdavo, kodėl jis gyvena su tokia megera, atsakydavo: „Kaip patyrę raiteliai stengiasi suvaldyti patį narčiausią žirgą, taip aš gyvenu su šita moterimi – paskui man lengva sutarti su bet kokiu žmogumi.“ Alkiviadas kartą išrėžė: „Kokia vis dėlto nepakenčiama tavo žmona!“ „Aš pripratau prie jos riksmo, kaip tu prie žąsų, kurios gyvena tavo kieme, gagenimo“, – atsakė filosofas. – „Tačiau žąsys man duoda plunksnų ir mėsos.“ – „O Ksantipė man – vaikų.“
Reikia pasakyti, kad vaikai irgi nesurado bendros kalbos su vaidinga motina. Vyresnysis Lamproklas nuolat su ja pykosi, ir Sokratui tekdavo skirti namiškius. Nemažai moters priekaištų buvo susiję su principingu vyro atsisakymu praturtėti. Jis atstumdavo brangias dovanas, kad netaptų priklausomas nuo dovanotojų. Kai tas pats Alkiviadas kartą pasiūlė jam žemės sklypelį namo statybai, Sokratas pasakė: „Tai taip pat juokinga, kaip – jei man reikėtų batų – tu duotum odos gabalą avalynei.“ Ne kartą jį į savo rūmus kvietė kaimyninių šalių valdytojai – Makedonijos ir Tesalijos karaliai, Sirakūzų tironas. Sokratas atsisakydavo, tačiau nesididžiavo skurdu, jo nepabrėždavo. Jis niekada nevaikščiojo purvinas ar blogai kvepėdamas, nešokiravo bendrapiliečių chamiškais poelgiais. Savo vargingumą filosofas laikė ne blogiu, o gėriu: „Kuo mažiau žmogui reikia, tuo jis arčiau dievų.“
Išties garsus Sokratas tapo savo mokinio, kuris išvyko į Delfus pas Apolono orakulą ir paklausė, ar yra pasaulyje kas nors išmintingesnis už Sokratą, dėka. Aiškiaregio atsakymas apskriejo visą Graikiją: „Ne, Sokratas – išmintingiausias žmogus.“ Tuomet pas garsųjį filosofą ėmė plūsti mokiniai, turtingi ir vargšai, jauni ir seni. Ksantipės nepasitenkinimui, jis priimdavo visus.

„Žinau, kad nieko nežinau“
„Aš žinau tik tiek, kad nieko nežinau, bet kiti ir to nežino“ – pats žymiausias Sokrato posakis. Jo bendravimas buvo paradoksaliai ironiškas, išoriškai taikus, tačiau įstumiantis pašnekovą į aklavietę. Savo filosofiją jis pavadino pribuvėjos menu: „Mano motinėlė padėjo gimti žmonėms, aš padedu gimti jų mintims.“ Daug ko išmokęs iš sofistų, Sokratas su jais nesutiko moralės klausimais – šie tvirtino, kad nei tiesa, nei gėris neegzistuoja, o jis laikė tai filosofijos esme, neatskirdamas vieno nuo kito: „Yra tik vienas gėris – žinios – ir tik vienas blogis – nemokšiškumas.“ Savo principus Sokratas mėgino pritaikyti gyvenime, nors dažnai nesėkmingai.
Atėnuose, pralaimėjus karą, į valdžią atėjo diktatoriška trisdešimties tironų vyriausybė. Jos galva Kritijus irgi buvo Sokrato mokinys, tad pasiūlė jam tapti patarėju. Tačiau prieš tai reikėjo atlikti išbandymą: nuvykti į Salamino salą ir įvykdyti mirties bausmę naujojo režimo priešininkui Leonui. Sokratas išties apsilankė saloje, tačiau tiktai tam, kad įtikintų Leoną kuo greičiau pabėgti. Kritijus liepė suimti buvusį mokytoją. Beje, jį išgelbėjo tik diktatūros žlugimas. Ne tik valdžioje esantys, bet ir paprasti atėniečiai buvo nusiteikę prieš filosofą. To įrodymas – miestiečių numylėtinio Aristofano komedijos, tiesmukai pliekiančios Sokratą. Pavyzdžiui, komedijoje „Debesys“ mąstytojas ir jo mokiniai pavaizduoti kaip gudrūs sukčiai, kvailinantys valstietį Strepsiadą, kuris pagaliau netenka kantrybės ir sudegina jų „mintyklą“. Tai, kuo dramaturgas kaltino filosofą – nepagarba dievams, dorų piliečių apgaulėmis, jaunimo tvirkinimu, – vėliau žodis žodin prieš Sokratą buvo panaudota teisme.

Atėnų atpirkimo ožys
Tuo niūriu laikotarpiu Atėnų šeimininkams verkiant reikėjo surasti atpirkimo ožį, kad būtų galima jam suversti kaltes dėl pralaimėto karo, bado ir skurdo. Sokratas idealiai tiko šiam vaidmeniui – vargšas, neturintis įtakingų globėjų, trikdantis tvarkingus ir padorius piliečius keista išvaizda bei samprotavimais. 399 metų prieš Kristų pradžioje tarybą pasiekė skundas, pasirašytas nežinomo poeto Meleto. Už šio vardo slėpėsi turtingas odininkas Anitas. Ko gero, aštrialiežuvis filosofas pasakė Anitui ką nors įžeidaus.
Sokrato byla buvo nagrinėjama viename iš dešimties miesto prisiekusiųjų teismo skyrių. Dalyvavo apie 500 žmonių, išrinktų burtais, – pirklių, puodžių, duonos kepėjų, jūreivių, raštininkų. Ginti Sokrato buvo pakviestas žymus oratorius Lisijas, tačiau Sokratas atsisakė, nusprendęs kalbą pasakyti pats. Jo kalbos laikas buvo ribotas – prieš jį buvo pastatytas vandens laikrodis. Platonas, pasakojęs apie teismą savo dialoge „Fedonas“, apgailestavo, kad jo mokytojui teko vos per pusvalandį apsiginti nuo šmeižto, kaupiamo dešimtmečius. Beje, nė vieno konkretaus kaltinimo nebuvo – Sokratui, kaip sakė Platonas, teko kovoti „su šešėliais ir gandais“. Priešingai nei kiti nuteistieji, filosofas nepataikavo teismui, nebandė jo sugraudinti savo senatve, kariniais pasiekimais, vaikų, iš kurių jauniausiajam Meneksenui nebuvo nė trejų, likimais. Tačiau, kaip buvo įpratęs, apibėrė prisiekusiuosius filosofiniais paradoksais, dėl kurių jų susierzinimas tik augo, ir galų gale teismas priėmė verdiktą – „kaltas“.

„Darydamas blogį, kenki pats sau...“
Pagal atėniečių įstatymus, nuteistasis dėl tokių dalykų galėjo pats išsirinkti bausmę. Sokratas pasiūlė priteisti jam, kaip žmogui, daug dirbusiam Atėnų gerovei, pietus iki gyvenimo pabaigos miesto sąskaita – tokį apdovanojimą paprastai gaudavo olimpinių žaidynių nugalėtojai. Tai dar labiau įaudrino ir įsiutino teismą, įžvelgusį užuominą apie pietų kokybę. Draugai mėgino išgelbėti padėtį, pažadėję sumokėti didelę baudą, tačiau prisiekusieji draugiškai nubalsavo už mirties bausmę.
Verkiantys mokiniai apsupo Sokratą. Vienas iš jų sušuko: „Kaip siaubinga, kad tu neteisingai nuteistas mirti!“ Humoras neapleido filosofo ir tokioje situacijoje: „O tu norėtum, kad mane nuteistų mirti teisingai?“ Jis pasakė trumpą atsisveikinimo kalbą, paminėjęs, kad mirtis jam, senam ir bejėgiui, palaima – ji leis arba tapti niekuo ir nieko nejusti, arba, jei egzistuoja pomirtinis gyvenimas, susitikti su šauniais išminčiais ir praeities herojais. Sokratas atėniečius įpareigojo rūpintis jo sūnumis, liekančiais be tėvo, ir užbaigė: „Na, laikas jau mums eiti iš čia: man – kad mirčiau, jums – kad gyventumėte, o kas geriau, žinoma tik dievams.“ Visą mėnesį jam teko praleisti kalėjime, kol grįžo laivai, pasiųsti su aukomis Apolonui į Delo salą: kol jie neparplaukė, bausmė negalėjo būti vykdoma. Mokiniai ir draugai, laisvai lankę filosofą, stengėsi jį išgelbėti: vieni siūlė suorganizuoti pabėgimą, kiti – papirkti valdininkus ir gauti malonę. Sokratas atsisakė: „Geriau mirti, nei gyventi toli nuo tėvynės.“
Pagaliau buvo paskelbta bausmės diena. Ryte Sokratas taip pat ramiai, kaip anksčiau, šnekėjosi su draugais apie sielos nemirtingumą, jos likimą pomirtiniame pasaulyje. Kameros kampe apsikabinusios balsu raudojo Ksantipė ir Mirto, kol filosofas paprašė mokinių nuvesti jas namo. Atėjo vergas, nešinas taure su nuodais. Ilgą laiką buvo manoma, kad Sokratas buvo nunuodytas nuokanomis, tačiau mirtis nuo jų būna lydima traukulių ir vėmimo. Labiau tikėtina, kad tai buvo kitų nuodingų augalų sultys. Sokratas mirė ramiai, iki paskutinio atodūsio neprarasdamas sąmonės. Jo kūnas po truputį apmirė, tapo nejautrus, ir filosofas ištarė: „Kai šaltis pasieks širdį, aš išeisiu.“ Stingstančiomis lūpomis jis suspėjo savo mokiniui Kritonui pasakyti: „Nepamiršk Asklepijui paaukoti gaidžio.“ Tokia auka būdavo aukojama ligonio pasveikimo atveju, ir Sokratas visiems perdavė žinią: jis ne mirė, o iškeliavo į kitą, geresnį, pasaulį...
Filosofo mokinių liūdesys buvo toks didis, kad daugelis jų paliko Atėnus. Ksenofontas patraukė į Persiją, kur dalyvavo pilietiniame kare ir patyrė daug išgyvenimų bei nuotykių, aprašytų jo knygose. Platonas išvyko į Egiptą mokytis išminties pas žynius – iš jų jis išgirdo legendą apie Atlantidą. Kiti surado prieglobstį Megaroje, iš kur siuntė pinigus Ksantipei ir jos vaikams. Tūžmingoji filosofo žmona dieną naktį liejo ašaras dėl vyro – anksčiau grasus, dabar jis jai tapo brangiausias iš visų. Tą patį juto ir atėniečiai – jie taip gedėjo Sokrato, kad po poros metų nuteisė jo kaltintojus amžinai tremčiai. Pasak legendos, jie baigė gyvenimą savižudybe, nebeištvėrę sąžinės priekaištų, o dorovės sergėtoją Anitą miestiečiai užmėtė akmenimis pakeliui į uostą. Sokratą vargu ar būtų nudžiuginusi tokia baigtis, juk jis visuomet sakė: „Nėra piktų žmonių, yra tik kvaili, nes, darydami blogį, jie kenkia tik patys sau.“