Tarpukario mokslininkų darbai ir idėjos: pasaulio mokslo elito link

Tautvydas Lukaševičius


100 metų Lietuvos mokslui


Šiandien jau galime didžiuotis lietuviais mokslininkais, kurie šalies vardą garsina prestižiškiausiuose pasaulio universitetuose, verslo ir mokslo klasteriuose, inovatyviausiose įmonėse. Jų išradimai ir idėjos ne tik kuria pridėtinę vertę ir leidžia verslui uždirbti daugiau, bet ir padeda spręsti globalias problemas – kovoti su ligomis, mažinti aplinkos taršą, suvaldyti klimato kaitą. Didžiuotis tikrai yra kuo, o pasaulinės mokslo lyderystės šaknų galima rasti jau tarpukario Lietuvoje. To meto šviesuoliai bendradarbiaudavo su užsienio mokslininkais ir išradėjais, o drąsa, kartais pralenkianti realias galimybes, ir optimizmas padėdavo pamiršti gana ribotas technologijų galimybes.


Nors kai kurių mokslininkų, pavyzdžiui, profesoriaus Kazio Pakšto, idėjos to meto Lietuvos valdžiai atrodė nereikšmingos ir nepriimtinos, o kai kurių tyrėjų mokslo darbai įvertinti tik praėjus beveik šimtmečiui, tarpukario Lietuvos mokslininkų indėlis į šalies raidą yra milžiniškas. Kūrėsi universitetai, didėjo studentų skaičius, augo finansavimas, padėti pamatai daugybei disciplinų, kurios populiarios išliko ir iki šių dienų. Tadas Ivanauskas, Zigmas Žemaitis, Liudas Vailionis ir kiti mokslininkai mokslinių darbų kokybės kartelę iškėlė itin aukštai. Rodos, tuo metu daugelis staiga ėme suvokti, kad valstybę pirmiausia kuria išsilavinę žmonės, kurių idėjos pasaulyje skamba garsiau, nei žvanga ginklai, o „atsarginės Lietuvos“ gali ir neprireikti.



Nuo užmiršto darbo iki piliečių mokslo projekto


Bronės Pajiedaitės 1933 m. magistrinis darbas, kuriam vadovavo prof. Tadas Ivanauskas, buvo užmirštas daugiau kaip 80 metų. Tik 2015 m. darbas visai netikėtai vėl pakliuvo į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkų rankas. Darbas „Indėlis į Lietuvos gėlųjų vandenų Bryozoa tyrinėjimą“ buvo įvertintas tik „gerai“, tačiau šiandien garsiausi pasaulio samangyvių tyrinėtojai jį laiko itin svarbiu ir reikšmingu. Apie tarpukariu parašytą magistrinį darbą šandien VDU mokslininkai diskutuoja su pripažintais samangyvius tiriančiais mokslininkais, be to, vykdo naują piliečių mokslo (angl. citizen science) projektą Lietuvoje. Tai, kad unikalus darbas buvo įvertintas „gerai“, rodo, kokie dideli reikalavimai buvo keliami studentams ir mokslininkams tarpukario Lietuvoje.


B. Pajiedaitė parengė daugiau nei 50 psl. darbą su išsamiais samangyvių biologijos bei elgesio aprašais. Be to, studiją papildė daugiau kaip 30 originalių „iš akies“ pieštų iliustracijų. Kartu su diplominiu darbu fakultetą pasiekė ir 12 surinktos medžiagos pavyzdžių. Vis dėlto Antrojo pasaulinio karo metu darbas pasimetė, o dalis tyrėjos surinktų pavyzdžių buvo sunaikinta.


Samangyviai yra plačiai paplitę Lietuvoje. Jie randami ežeruose, upėse ir kituose tvenkiniuose, gali prikibti prie gyvų ir negyvų daiktų. B. Pajiedaitė šiuos gyvius tyrinėjo 1931-1932 m. vasarą, kai plaukiojo po įvairius vandens telkinius visoje Lietuvoje. Jos darbas atskleidė, kad labiausiai paplitusi Plumatella samangyvių gentis gyvena „sraunioje upėje, durpingame ar skaidriame ežere, užžėlusioje pelkėje ir net lietaus prilytoje valkoje“.


Iš septynių B. Pajiedaitės aprašytų samangyvių rūšių dabar Lietuvoje žinomos tik keturios. Išnykusioms rūšims atrasti VDU 2016 m. pradėjo piliečių mokslo projektą „Bronės Pajiedaitės takais“. Projekto metu dalyviai, vadovaudamiesi B. Pajiedaitės sudarytu žemėlapiu, lankė B. Pajiedaitės samangyvių radimvietes.

REKLAMA


Lietuvos universitete B. Pajiedaitė įgijo net dvi specialybes – biologijos ir stomatologijos. Baigusi universitetą, moteris dirbo odontologe, o jos samangyvių tyrimų niekas nepratęsė iki šiol. Po karo B. Pajiedaitė kartu su kitais Kauno šviesuoliais pasirašė Nepriklausomybės deklaraciją, tačiau 1944 m. buvo suimta. Maždaug po metų moteris mirė KGB kalėjime. Kaip dažnai nutinka, genialus šviesuolės indėlis įvertintas tik po daugybės metų, o didžiausias įvertinimas – detalesni ir išsamesni egzotiškai atrodančių, tačiau Lietuvoje paplitusių samangyvių tyrinėjimai.
(foto) 1933 m. apgintas magistrinis darbas „Indėlis į Lietuvos gėlųjų vandenų Bryozoa tyrinėjimą“ buvo įvertintas „gerai“, tačiau šiandien jį mokslininkai vadina vienu reikšmingiausių to meto darbų


Tarpukario mokslininkų darbai ir idėjos: pasaulio mokslo elito link


B. Pajiedaitės ranka pieštos samangyvių kolonijos


Gudų kilmės šveicaro botanikos sodas Kaune


1922 m. pradžioje, dar prieš oficialiai įsteigiant universitetą, į Aukštųjų kursų Matematikos ir gamtos skyrių dėstyti augalų sistematikos buvo pakviestas Konstantinas Regelis, tuo metu dirbęs Tartu universitete Estijoje. Šveicaro K. Regelio iniciatyva pradėtas kurti, o 1923 m. prezidento Aleksandro Stulginskio oficialiai „pašventintas“ botanikos sodas per dvejus metus buvo atidarytas svečiams bei studentams.


Botanikos sodui buvo parinkta vieta buvusio Aukštosios Fredos dvaro teritorijoje, kur prieš porą metų jau buvo įsikūrusi žemesnioji sodininkystės ir dažininkystės mokykla. Čia botanikos sodui paskirta per 70 ha plotas, į kurį pateko ir buvusio Jozefo Godlevskio dvaro parkas su tvenkiniais ir dalis Kauno tvirtovės gynybinių įrengimų.


Kauno botanikos sodui padėjo ne tik K. Regelio ryšiai su kitais botanikos sodais, bet ir šeimos tradicijos: jo senelis Eduardas Regelis kurį laiką buvo seniausio Rusijoje Sankt Peterburgo botanikos sodo vedėju, o dėdė Arnoldas Regelis – žymus parkų architektas.


Universiteto botanikos sodas buvo kuriamas kaip visos Lietuvos botanikos mokslų centras. Rusijos carinei administracijai 1831 m. uždarius Vilniaus universitetą, buvo nutrūkęs Ž. E. Žilibero 1781 m. pradėtas botanikos mokslo puoselėjimas Lietuvoje. K. Regelis buvo naujos Lietuvos botanikų kartos pradininkas ir mokytojas, o jo mokiniai vėliau tapo botanikos profesoriais Vilniaus universitete ir Dotnuvos (vėliau Lietuvos) žemės ūkio akademijoje.


Botanikos sodas per kelerius metus tapo viena populiariausių mokslo įstaigų Kaune. K. Regeliui vadovaujant, 1923 m. pradėta statyti ir pirmoji botanikos sodo oranžerija, kuri Kauno botanikos sode veikia iki šiol. Vienas pirmųjų botaninių mokslinių darbų, kurio ėmėsi K. Regelis Lietuvoje, buvo herbariumo – mokslinės laboratorijos, kur kaupiami, saugomi bei tiriami augalų, grybų ir dumblių rinkiniai, – įsteigimas. Per 18 metų surinkti pavyzdžiai (apie 10 000 herbariumo lapų) po K. Regelio pasitraukimo į Šveicariją 1940 m. buvo perduoti Vilniaus universitetui.


„Aš sutikau važiuoti į Lietuvą. Tatai man buvo naujas kraštas, žinomas savo kultūros tradicijomis visiškai skirtingomis nuo seno Dorpato (Tartu) miesto. Bet man buvo įdomu jame gyventi, pradėti naują darbą, tirti šio krašto augmeniją, būti jame botanikos mokslo pionieriumi“, – rašė K. Regelis.
(išnaša) „Norint Lietuvos universitetą prilyginti europinei aukštajai mokyklai, botanikos sodas jam būtinas.“



Tarpukario mokslininkų darbai ir idėjos: pasaulio mokslo elito link


Kauno botanikos sodo kūrimo darbai


AUKŠTIEJI KURSAI


1918 m. paskelbus Lietuvos valstybingumo atkūrimo aktą, lietuviško universiteto kūrimo idėjų netrūko, tačiau tik 1920 m. Kaune įkurti Aukštieji kursai su šešiais skyriais: Humanitarinių mokslų (su filologijos, literatūros, istorijos, filosofijos ir pedagogikos sekcijomis), Teisių, Matematikos-fizikos, Gamtos (su agronomijos sekcija), Medicinos (su veterinarijos sekcija) ir Technikos. Į kursus įstojo 522 klausytojai, iš kurių 244 – tikrieji, turintys brandos atestatus. Paskaitas skaitė daugiau kaip 40 dėstytojų.


Aukštuosius kursus įkūrė ne Vyriausybė, o inteligentai, vadovaujami Z. Žemaičio. Steigėjai gimnazijų bei įvairių valstybinių įstaigų patalpose sugebėjo paruošti pirmuosius studentus ir suburti dėstytojų komandą, kuri tapo 1922 m. įkurto Lietuvos universiteto, 1930 m. pervadinto Vytauto Didžiojo universitetu, dalimi. Įsteigta aukštųjų mokslų draugija, kurios pirmininku išrinktas Povilas Matulionis. Apie pusę lėšų įstaigai išlaikyti sudarė visuomeninės aukos, kitas davė Lietuvos Vyriausybė. Aukštojo mokslo įstaigos šūkis – Ignis Aeternus (Amžinoji ugnis).


Geografijos tėvas – fantazuotojas ar pranašas?


„Tai gal atėjo laikas ir mūsų tautai prisiminti didingus savo istorijos metus, kai žirgus gindavom atsigerti iš Juodosios jūros? Kai Lietuva turėjo kolonijas Afrikoje (Gambiją) ir Centrinėje Amerikoje (Trinidadą ir Tobagą). Galbūt kaip tik užsidarę savo tautinės tvoros aptvertame kieme rizikuojame išnykti iš istorijos. Jau buvo keletas sunkių laikotarpių, kai tik per plauką lietuvių tauta išvengė kitos giminingos tautos – prūsų – likimo. Žinodami šią grėsmę tarpukario Lietuvos inteligentai ieškojo ilgalaikio istorinio sprendimo – „atsarginės Lietuvos“. Keliautojas ir mokslininkas K. Pakštas malėsi po pasaulį su dulkėtu savo motociklu, kad rastų tą Dausuvą, šalį, kurią mūsų tauta galėtų kolonizuoti“, - rašo vienas internautas didžiausiame šalies naujienų portale. Tai, kad tarpukario inteligento, geografijos mokslo tėvo, keliautojo idėjos yra aktualios ir šiandien, neturėtų stebinti.


K. Pakštas į Lietuvos politinės minties istoriją įėjo kaip mokslininkas, vienas iš nedaugelio suvokęs geopolitikos svarbą tarpukario Europos ir pasaulio situacijoje. Tai mokslininkas, sugebėjęs įsiklausyti į tuo metu pasaulyje vyravusias nuotaikas, supratęs politinio mąstymo kryptis ir prioritetus.


Profesorius išskyrė keletą problemų, kurias, jo nuomone, turėtų nagrinėti geopolitikos mokslas. Viena iš jų yra valstybės teritorinis talpumas (kiek gyventojų valstybė galėtų išlaikyti ir išmaitinti esant tam tikram pragyvenimo standartui). K. Pakštas teigė, jog galima gana tiksliai nustatyti valstybės galimybes išlaikyti gyventojus. Jis pirmasis iš lietuvių pareiškė, jog emigracija yra neišvengiama. Jo nuomone, šio natūralaus proceso neįmanoma sustabdyti, tačiau galima reguliuoti emigracijos kryptis ir tempus.


Akademinės veiklos K. Pakštas ėmėsi 1925 m., kai priėmė pasiūlymą eiti Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto docento pareigas. 1931 m. jis buvo išrinktas Gamtos ir matematikos fakulteto Geografijos katedros vedėju. Prieš tai geografas leidosi į trečiąją ilgiausią savo kelionę ir per pusmetį sukorė 42 tūkst. kilometrų aplink Afriką. Ankstesnė K. Pakšto kelionė po Lotynų Ameriką, kurioje tuo metu gyveno daug lietuvių emigrantų, greičiausiai profesoriaus galvoje ir pasėjo unikalių idėjų.


Viena jų – emigraciją paversti kolonizacija ir sukurti vieną ar kelias atsargines lietuvių tėvynes. Viena jų, mokslininko nuomone, gali tapti Brazilija, kur gyvendami kartu su indėnais lietuviai sukurtų valstybę, panašią į Afrikos Transvalį (dabartinės Pietų Afrikos Respublikos teritorijoje XIX a. išeivių iš Olandijos įkurta valstybė, kurią vėliau aneksavo britai ).


Nors Lietuvos valdžia į tokius mokslininko siūlymus žiūrėjo skeptiškai, kai kurios profesoriaus prognozės išties buvo pranašiškos: „Turėdamas galvoje pavojingą Lietuvos geografinę padėtį ir žinodamas didžiųjų kaimynų apetitą, niekuomet nemaniau, kad mūsų nepriklausomybė bus ilgai toleruojama. Todėl ir kalbėdavau studentijai, o protarpiais ir Vyriausybės nariams, kad reikia darbų programą tvarkyti, atsižvelgiant į naujo karo artėjančią tikrenybę. Man aišku buvo, kad viena iš dviejų valstybių okupuos Lietuvą. O kadangi tie abu kaimynai turi totalitarinius režimus, tai Lietuvos žmonių ir turtų naikinimas bus vykdomas negirdėtu žiaurumu.”


Tarpukario mokslininkų darbai ir idėjos: pasaulio mokslo elito link


Kazys Pakštas pirmosios emigracijos į JAV metu


Beviltiškų alkoholikų hipnozė ir savitaigos stebuklai


„Arbatą gerdavome žiūrėjimo būdu: ant siūlo buvo pririšamas gabaliukas cukraus ir žiūrėdami į jį siurbčiodavome arbatą. Nuo to arbata netapdavo saldesnė, bet visi pralinksmėdavome“, – prisiminimuose rašo profesoriaus, klinikinės psichologijos pradininko, Vladimiro Lazersono duktė Tamara Lazersonaitė.


Nepriklausoma Lietuva, kuri ilgą laiką buvo ne tik geografinė, bet ir akademinė periferija, iš lėto ėmė kurti švietimo sistemą, todėl Vladimiras Lazersonas iš karo lauko ligoninės, kurioje trumpai padirbėjo, tik grįžęs į Lietuvą, buvo nusiųstas į Aukštuosius kursus. Tuomet susitiko du būsimi Lietuvos psichologijos mokslo korifėjai – Jonas Vabalas-Gudaitis ir Vladimiras Lazersonas, kartu įkūrę Eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos laboratoriją.


Akademinis gyvenimas, eksperimentai ir naujų Lietuvoje nematytų tyrinėjimo, gydymo būdų taikymas buvo Vladimiro Lazersono „arkliukas“. Universitete jis buvo ne tik Eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos katedros asistentas, bet ir privatdocentas, skaitęs daug paskaitų skirtingomis kalbomis ir daugeliu temų. Privačiame nervų ligų kabinete gydė įvairiausius sutrikimus, taikydavo hipnozę, mėgindamas padėti beviltiškiems alkoholikams.


Vienas garsiausių nepriklausomos Lietuvos psichologų, medikas, mokslininkas Vladas Lazersonas savo karjerą baigė Kauno geto ambulatorijoje. Į ją jis ateidavo dirbti nešdamas ryšulį malkų, nes buvo itin šalta. Būtent tada jis taikydavo savitaigą ir save bei kitus įtikinėdavo, kad yra karšta, nepakeliamai karšta.


Tarpukario mokslininkų darbai ir idėjos: pasaulio mokslo elito link


Vladimiro Lazersono dukra Tamara (dešinėje)


Inovatyviausia laboratorija cheminiam ginklui tirti


Tarpukariu Kaune įkurta Tyrimų laboratorija buvo pats inovatyviausias pastatas Baltijos šalyse. Viena svarbiausių jos paskirčių – galimybė tirti cheminį ginklą. Skaičiuojant dabartinėmis kainomis, laboratorija kainavo panašiai kaip „Žalgirio“ arena.


1918 m. valstybingumą atkūrusi Lietuva ginklus, sprogmenis ir kitas karo priemones pirkdavo užsienyje, tačiau šalyje nebuvo tinkamos laboratorijos ginkluotės kokybei patikrinti. Dėl valiutos stokos, aukštų kainų ir kitų ekonominių bei politinių problemų vyriausybė suskubo kurti vietinę ginklų pramonę, o kartu su ja ir tyrimų laboratoriją, kuri atliktų amunicijos ir gamyboje naudojamų žaliavų bei gaminių tyrimus.


Nestandartinės erdvės turėjo būti ypač apsaugotos nuo nelaimingų atsitikimų. Dėl šių priežasčių laboratorijos steigimo procesui vadovauti ėmėsi Ginklavimosi valdybos atstovas pulkininkas bei inžinierius Juozas Vėbra, vėliau tapęs ir šios laboratorijos viršininku. Chemijos mokslų daktaras pasisemti kūrybinių minčių ir idėjų keliavo į naujausias Europoje laboratorijas Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje.


Kai kurie miestiečiai kylantį paslaptingą architektūros kūrinį praminė „Dujų fabriku“. Į gyventojų nepritarimą iš esmės nebuvo neatsižvelgta – 1932 m. pradėtos statybos buvo baigtos 1935 m. Tyrimų laboratorija buvo pati inovatyviausia ir moderniausia Baltijos regione. Tokį pripažinimą ji pelnė ne tik dėl stilingos ir itin modernios architektūros, bet ir dėl techninės įrangos.


Statybinės medžiagos daugiausia buvo lietuviškos, o mokslinė įranga importuota iš užsienio valstybių. Pagrindinė tyrimų aparatūra buvo pagaminta Prancūzijoje, mikroskopai, spektrografas, fotometrai ir elektros matavimo prietaisai – Vokietijoje, įvairius stiklinius prietaisus pagamino specialiai iš Čekoslovakijos kviesto meistro apmokyti vietiniai specialistai.


Laboratorijoje buvo įrengtos unikalios ištraukiamosios traukos spintos su individualiais keraminiais ventiliatoriais. Viena spintų – šarvuota, pritaikyta dirbti su pavojingomis medžiagomis. Sudėtinga pastovaus slėgio vandens sistema palaikė nekintamą vakuumą aparatuose. Laboratorijoje buvo kintamoji ir nuolatinė elektros srovė, automatiniai telefonai, keltuvai, dušai, įrengta priešcheminė ir priešlėktuvinė slėptuvės. Siekiant ypatingo saugumo, specialūs durų užraktai pagaminti Prancūzijoje. Buvo naudojami trys raktai: visraktis rakino visas duris, grupinis – vieno skyriaus visas duris, pavienis – vienas konkrečias duris.


Tarpukario mokslininkų darbai ir idėjos: pasaulio mokslo elito link


Per karą nenukentėjusioje laboratorijoje su autentiška įranga šiandien dirba Kauno technologijos universiteto studentai (KTU nuotr.)


Tarpukario mokslininkų darbai ir idėjos: pasaulio mokslo elito link


Žurnalo „Ar žinai, kad?" rubriką „100 metų Lietuvos mokslui" finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Paramos suma 1650 Eur.



Kitos naujienos:


  • Prezidentui Valdui Adamkui - 90 metų

    Prezidentui Valdui Adamkui - 90 metų

  • Mirė filosofas, kultūros kritikas Leonidas Donskis

    Mirė filosofas, kultūros kritikas Leonidas Donskis

  • Vilniaus universitetas - tarp 500 geriausių pasaulio universitetų

    Vilniaus universitetas - tarp 500 geriausių pasaulio universitetų

  • Fizikai skirti 5 auksiniai eurai

    Fizikai skirti 5 auksiniai eurai

  • „Kazio Pakšto „Dausuva

    „Kazio Pakšto „Dausuva" - Belizas 15"

  • Antanas Poška: „Keliauti reiškia tapti didesniu žmogumi...“

    Antanas Poška: „Keliauti reiškia tapti didesniu žmogumi...“

Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą