Džordana Butkutė: „Visuomet buvau nerami siela“

Džordana Butkutė: „Visuomet buvau nerami siela“


Ji nesimaivo, nereikalauja išskirtinio dėmesio, kalba paprastai ir nuoširdžiai. Pristačiusi albumą „Kryžkelės“, Džordana BUTKUTĖ prieš kurį laiką su dideliu trenksmu grįžo į sceną. Dainoje „Esu laisva“ garsiai skamba roko gitaros. Naujas kūrybinis amplua ir scenos įvaizdis byloja apie kitą – brandų – garsios dainininkės gyvenimo etapą.


– Pastaruoju metu tikriausiai sulaukiate klausimų apie savo albumą. Vis dėlto kodėl jį pavadinote „Kryžkelėmis“?


– Ankstesnis mano albumas „Tik su tavim“ pasirodė prieš dešimt metų. Dešimtmetis – išties ilga laiko atkarpa. Per tuos metus mano gyvenime nutiko daug įvairiausių dalykų. Buvo visko: nuopuolių ir pakilimų, meilių ir nemeilių. Prieš kelerius metus su Elegijumi surengėme didžiulį koncertinį turą po Vakarų Europą ir Skandinavijos šalis. Kiek žinau, iki tol nė vienas Lietuvos atlikėjas nesiryžo tokiai milžiniškai turnė. Susikrovėme į džipą mantą ir išvažiavome. Kone metams. Dviese su Elegijumi.


Grįžusi iš gastrolių susimąsčiau, ką veiksiu rytoj. Suvokiau, kad tai, kuo ir kaip gyvenau prieš dešimtį metų, jau išdainavau. Šiandien yra kitas gyvenimo etapas, kitoks pasaulio matymas ir suvokimas. Bėgant laikui keičiasi mąstymas, formuojasi naujos vertybės. Taigi priėjau gyvenimo kryžkelę, kurioje pasukau naujų patirčių keliu. Tuos potyrius ir išgyvenimus norėjosi išsakyti, išdainuoti. Todėl gimė naujas albumas.


– Jame skamba roko muzika. Rodos, iki šiol ji jums buvo svetima?


– Visiškai ne. Savo muzikinę karjerą pradėjau šiuo muzikos žanru. Mano sceninis debiutas įvyko prieš trisdešimt metų su grupe „Impulsas“, grojusia lietuvišką roką. Tiesa, jis skambėjo kitaip negu šiandien. Dainuoju, sakykime, kitokiu roko stiliumi.


Tai nauja, bet tikrai nesvetima. Į „Kryžkeles“ sudėtos dainos ypatingos man pačiai. Gitarų ir violončelių garsai kūną bado tarsi adatėlės. Ar stiprus mano naujasis albumas? Didžiausi kritikai yra klausytojai. Tegul jie vertina mano dainas. Be abejo, ir scenos grandų pastabos itin svarbios. Labai malonu buvo išgirsti prodiuserio ir muzikanto Andriaus Mamontovo komentarą. Mano naująją kompaktinę plokštelę jis pavadino netikėtai geru sugrįžimu į sceną. Tai – didelis komplimentas.



– Esate vadinama muzikos dievaite, lietuviškos popmuzikos karaliene, scenos diva. Kartais esate lyginama su pasaulinio garso žvaigždėmis, tokiomis kaip Madona ir Kaile Minoug. Tikriausiai tokie palyginimai ir apibūdinimai maloniai glosto širdį?

– Būsiu atvira, jie mane erzina. Žinote, kodėl? Todėl, kad panašiais vardais dažnai vadinamos daugelis dainininkių. Ne paslaptis, ir tokių, kurios užlipusios į sceną... tik žiopčioja. Nenoriu būti tiesiog viena iš jų. Žinau savo vertę, žinau, ką galiu ir kas esu. Nereikia man jokių etikečių. Vadinkite mane tiesiog Džordana.


– Jeigu jau prakalbome apie etiketes, jų neišvengia nė viena scenos žvaigždė. Juo labiau Džordana Butkutė. Ne kartą esate pavadinta ne tik išskirtinio balso savininke, bet ir šokiruojamai apsirengusia, skandalingiausia Lietuvos atlikėja. Tokios frazės nervina ar, priešingai, suteikia išskirtinumo?

– Stengiuosi nesureikšminti įvairių pavadinimų ir įvardijimų. Ypač mirgančių spaudoje. Žurnalistai linkę išpūsti burbulą: vaikydamiesi sensacijų, užsikabina už vieno pasakyto žodžio ir suraito istoriją. Išmokau nekreipti į tai dėmesio. Neskaitau internautų komentarų, kurių apstu po kiekvienu straipsniu. Toks smalsavimas, kas ką apie tave parašė, pakomentavo, yra tuščias laiko taškymas. Dažnai žinomi žmonės, išgirdę apie save vieną ar kitą komentarą, patys iš to daro sensaciją. Girdi, oi, kaip vienokia ar kitokia žinia papiktino, esą net medikų pagalbos prireikė! Visiška nesąmonė! Pasak interneto komentatorių, aš ir žudžiausi, ir numiriau... Tačiau, kaip matote, esu gyva ir sveika.


Džordana Butkutė: „Visuomet buvau nerami siela“


– Daugelis jūsų dainų tapo hitais. Jų klausėsi prieš tris dešimtmečius, klausosi šiandien, rytoj jos irgi, ko gero, bus populiarios. Būtų galima drąsiai teigti, jog Džordana – ne vien dainininkė. Ji – Lietuvos reiškinys. Kokie yra jūsų klausytojai?


– Siautulingi, neramūs, šėlstantys. Štai tokia publika renkasi į mano koncertus. Ir vos išgirdę pirmuosius dainos akordus pradeda siūbuoti, linguoti. Publikos niekada nereikia išjudinti nuvalkiotais klausimais, girdi, mielieji, kur jūsų rankos? Ne mažiau aktyvūs ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Per gastroles visur buvau maloniai, šiltai sutikta. Ant vaikinų pečių užsikabarojusios merginos, rankose plaikstomi marškinėliai... Laikas eina, tačiau emocijos nesikeičia.


Be abejo, tai smagu. Džordana – reiškinys? Galbūt. Dainuoti pradėjau labai anksti. Taigi pirmieji mano klausytojai jau seniai subrendo ir vaikus užaugino. Išties miela, kai simpatiška pusamžė moteris paprašo pasirašyti ant kompaktinės plokštelės. Ir prasitaria, kad užaugo su mano dainomis, vėliau mano melodijų klausė jos dukra, o šiandien mielai atkartoja mažylė anūkė.

– Kada pradėjote dainuoti, jeigu būdama keturiolikos metų jau lipote į sceną?

REKLAMA


– Dainuoju nuo mažumės. Net nežinau, nuo kokio amžiaus. Man visada patiko tai daryti. Pirmoje ar antroje klasėje sukūriau pirmąją dainų knygą, pavadinau „Vyturėliu“. Tai buvo mano eilėraščių sąsiuvinis, kurio paskutiniame puslapyje net kainą užrašiau – 50 kapeikų. Tiražas – vienas egzempliorius! Štai taip!


Vėliau mama nupirko pianiną. Išmokusi groti, savo eilėms sukūriau muziką. Esu nerami siela. Nuo mažens. Jau vaikystėje įvairių eibių prisigalvodavau. Kartą nuo lovos nusukau kojas. Tam, kad lova taptų rogėmis ir galėčiau nuo kalniukų pasivėžinti. Kitąsyk išterliojusi naują suknelę ir bijodama nuo mamos gauti pylos, užuot suskubusi dėmes išvalyti, tiesiog iškirpau purviną skiautę... Tokia jau aš. Vienu metu galiu būti keliose vietose. Elegijus dažnai stebisi, girdi, ką tik kažką jam pasakojau, o štai jau kitame kambaryje kalbu telefonu.


– Papasakokite apie savo muzikinę karjerą. Kada žengėte pirmuosius žingsnius scenoje? Kas buvo jūsų didysis guru?

– Pirmuosius pinigus užsidirbau keturiolikos metų, dainuodama grupėje „Impulsas“. Vėliau dainavau restoranuose „Žalias kalnas“, „Orbita“. Po kurio laiko Stanislovas Čiapas pakvietė į vokalinį instrumentinį ansamblį „Nerija“. Netrukus išvažiavome gastrolių į Mozambiką! Man, jaunai mergaičiukei, ką tik baigusiai vidurinę mokyklą, tai buvo tikra sensacija! 1987 m. tapau „Baltijos jaunystės ’87“ mis.


Vėliau atstovavau Lietuvai tarptautiniuose festivaliuose „Jūrmala ’90“, „Liepojos gintaras“. Su latvių dainininku Ivu Fominu ir grupe „Mistika“ gastroliavome Lietuvoje, Latvijoje, Danijoje, Austrijoje. O kur dar koncertiniai turai po Lenkiją, Vokietiją! Vėliau – grupė „Alibi“. Koncertai Londone, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Danijoje. Tačiau visa tai – jau praeitis.


Taigi didysis mano mokytojas – gyvenimas, suteikęs progų sutikti ir pažinti garsių muzikantų bei dainininkų. Išgirsti juos ir iš jų mokytis. Daugelį dainų sukūriau pati. Mano dainos – tai mano išgyvenimai, mano patirtys, mano džiaugsmas ir ašaros. Nemoku ir negaliu dainuoti atmestinai. Scenoje išdainuoju savo emocijas. Tikras, nesuvaidintas, iš širdies. Tikriausiai dėl to žmonės mane mėgsta. Kad publika tave pamiltų, kad ją užburtum, nepakanka vokalinių gebėjimų – tegul ir puikiausių! Reikia kibirkšties, kuri uždega ir „užveda“. Vieni tai vadina charizma, kiti – energijos užtaisu. Koks skirtumas! Svarbiausia, kad publika tavimi patikėtų.



– Džordana, ne kartą esate viešai prasitarusi, jog nežinia, kaip būtų pakrypęs jūsų gyvenimo kelias, jei nebūtumėte sutikusi Elegijaus Strasevičiaus, su kuriuo prieš metus susituokėte. Vienas taksi iškvietimas tapo lemtinga pažintimi, kardinaliai pakeitusia jūsų gyvenimą?


– Taip, tai tiesa. Elegijus – ne tik mano vyras, prodiuseris, vadybininkas, vairuotojas, bet ir artimiausias sielos draugas. Dėkoju Dievui už suteiktą galimybę mudviem susitikti. Elegijui dėkoju už jo nepaprastą kantrybę ir meilę.


Su manimi nelengva. Esu kibirkščiuojanti, ūmi. Tiesa, šiandien jau gerokai ramesnė. Šis žmogus sugebėjo ištverti sunkiausią – mano nuopuolio – metą. Būdavo dienų, kai jis, netekęs kantrybės, trenkdavo durimis ir išeidavo. Tačiau netrukus vėl sugrįždavo. Kodėl? Nes mylėjo mane ir tebemyli. Šis jausmas abipusis.


Džordana Butkutė: „Visuomet buvau nerami siela“


– Kas gi išmušdavo Elegijų iš pusiausvyros? Kas tokio nutikdavo, kad jis norėdavo išeiti?


– Elegijų erzino vieša paslaptimi tapę mano „užgėrimai“. Taip, aš esu alkoholikė. Nebijau to pripažinti. Jau trejus metus negėriau jokio alkoholio. Nė lašo! Šiandien užuodus svaigalų kvapą net nupurto... Elegijus padėjo išsikapstyti iš to baisaus liūno. Be abejo, niekas nenutinka per vieną dieną. Šis žmogus daug kartų mane įkalbinėjo, tiesė pagalbos ranką.


Tačiau nė viena problema neišsisprendžia tol, kol žmogus pats jos nepripažįsta. Iš pradžių Elegijaus pastabos, kad esu įjunkusi į alkoholį, mane pykdė. Tikindavau, kad jis tiesiog nepažįsta šou pasaulio ir visiškai nieko apie jį nenutuokia. Tik pamanyk, anokia čia blogybė išgerti taurę šampano! Prieš koncertą ar po koncerto. Koks skirtumas? Deja, deja...


Neįvykę koncertai, kai visi bilietai parduoti, nevykę pasirodymai ir pan. Ilgą laiką į Elegijaus raginimus liautis numodavau ranka. Tačiau kartą jam išėjus iš namų galvoje žybtelėjo mintis: o jeigu jis nesugrįš, kas tada? Juk aš myliu tą žmogų, jis man labai svarbus ir brangus. Nusprendžiau kapstytis iš priklausomybės – užsirašiau į Minesotos programą. Man tai padėjo. Išvydau pasaulį kitomis – blaiviomis – akimis. Atsirado nauji prioritetai, naujos vertybės. Nuostabus jausmas!


– Drąsiai apie tai kalbate. Nebijote būti sukritikuota ar netgi ciniškai pašiepta?


– Nejau gėda kalbėti apie tai, kad trejus metus nevartoju alkoholio, kad esu nuo jo nepriklausoma ir laisva?! Apie mane tiek daug purvo pridrabstyta... Niekas nestebina. O internautų atsiliepimų, kaip minėjau, neskaitau.


– Tas pakilimas iš duobės išskleidė sparnus. Ne tik kūrybinėje padangėje, bet ir asmeninėje erdvėje, suteikė pasitikėjimo savimi ir pelnė kitų pasitikėjimą jumis. Ištekėjote už Elegijaus. Tarsi Feniksas pakilote iš pelenų?


– Prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Santuoka – man labai svarbus dalykas. Ištekėti už mylimo žmogaus – didelis džiaugsmas. Po vestuvių mūsų dažnai klausinėdavo, girdi, kodėl vestuvių datos nuo žurnalistų nenuslėpėme, fotografavomės ir interviu dalijome. Esą tikros žvaigždės taip nesielgia! Santuokų rūmuose, kaip žinoma, kabo vieši sąrašai, kuriuose nurodyta, kas ir kada tuokiasi. Žurnalistai mikliai tai iškapsto.


Tad kam čia apsimetinėti, maivytis ir slapstytis po skėčiais? Kita vertus, turiu minią ištikimų gerbėjų, kurie norėjo mane pasveikinti. Aš juos nuoširdžiai myliu, todėl vestuvių dieną negalėjau jų ignoruoti ir tapti „nematoma“. Tik bažnytinės apeigos vyko už uždarų durų. Be pašaliečių žvilgsnių.

– Kokios žmonių savybės jums nepatinka, jus erzina ir trikdo?


– Nekenčiu apsimetėlių. Tokių, kurie į akis šypsosi, o už akių purvais drabstosi. Gyvenimas atsijojo draugus ir nedraugus. Turiu daug kolegų, su kuriais puikiai sutariame, tačiau artimų žmonių gretos – labai mažos. Tačiau tai laiko patikrinti draugai.

– Jeigu nedainuotumėte, tuomet…


– Dainuočiau (kvatoja – aut. past.). Žinau viena: tikrai nesėdėčiau sudėjusi rankų. Mano galvoje nuolat sukasi tuzinas minčių. Galiu numegzti įmantrų paltą, stilingą skrybėlaitę ar rankinę, paruošti, artimųjų teigimu, kulinarinių šedevrų. Tačiau kol kas gyvenu muzika, nes ji gyvena manyje. Ir kiekviena nauja daina atspindi mano sielos vingius bei emocijas.


Parengta pagal žurnalą „Savaitė“


Džordana Butkutė: „Visuomet buvau nerami siela“



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą