Jei gali ir po mirties padėti – tai padėk

Jei gali ir po mirties padėti – tai padėk


Šimtai žmonių, buvę pasmerkti mirčiai, šiandien vėl džiaugiasi gyvenimu, kuriam vilties suteikė persodintas organas, neseniai priklausęs kažkam kitam.


Laimius STRAŽNICKAS


23-ejų Justina džiaugiasi, kad šiandien vėl puikiai jaučiasi – prieš pusmetį jai buvo atlikta inksto persodinimo operacija. „Žinoma, turiu labiau prisižiūrėti: gerti daug skysčių, vengti sūraus maisto, saugotis peršalimų. Bet tai yra smulkmenos, palyginus su tuo, ką man teko išgyventi“, – kalbėjo mergina.


Justina prisimena – jai dar nebuvo nė dešimties, kai gydytojai paskelbė žiaurų nuosprendį – dėl įgimtų problemų inkstai veikia blogai, ir ateityje reikės dializės procedūrų. Šie medikų žodžiai mažai mergaitei tuomet nelabai ką reiškė. Kas yra tos dializės – dirbtinis kraujo valymas – ji sužinojo tuomet, kai jos inkstai nustojo atlikti šią funkciją.


Išgelbėta dukart


„Man buvo septyniolika, kai pirmą kartą mane prijungė prie dializės aparato. Pirmoji procedūra praėjo normaliai, tačiau antroji mane labai išvargino, jaučiausi nusilpusi, visiškai neturėjau jėgų. Ir taip – po keturias valandas tris kartus per savaitę“, – varginančius išgyvenimus prisimena mergina.

REKLAMA


Po dviejų mėnesių kančių gydytojai pranešė, kad atsirado donoro inkstas, kuris galėtų ne tik išgelbėti ją nuo nemalonių procedūrų, bet ir apskritai suteikti jos gyvenimui naują kokybę. „Operacijos bijojau, bet kartu ir labai laukiau – galvojau, jog galbūt pasibaigs mano kančios“, – savo prisiminimais dalijasi mergina.


Iš tikrųjų, su naujuoju inkstu gyvenimas nušvito visiškai kitomis spalvomis. Tačiau naujasis gyvenimas netruko ilgai – po penkerių metų likimas Justinai vėl pagrūmojo pirštu, pasmerkdamas jau žinomiems varginantiems išbandymams: naujasis inkstas nustojo veikti. Vėl – įgrįsusios ligoninės palatos, vėl tos pačios jėgas alinančios kraujo valymo procedūros. Tačiau toks gyvenimas nepalaidojo merginos vilties vėl kada nors tvirtai atsistoti ant kojų. Ta viltis sužibo po devynių mėnesių. Ir žiba iki šiol.


„Dabar mano kūne veikia naujas inkstas. Man sakė, kad jis priklausė moteriai, kuri norėjo, kad po jos mirties tinkami organai būtų persodinti žmonėms, kuriems jų labai reikia. Aišku, niekas negali suteikti garantijos, kad su nauju inkstu aš galiu būti rami visą gyvenimą. Tačiau stengiuosi saugotis, kuriu svajones ir vis prisimenu tą nepažįstamąją, kuri pasiryžo aukotis vardan to, kad kažkas išgyventų. Po operacijos aš ir pati užpildžiau donoro kortelę – gal kada nors ir aš galėsiu išgelbėti kažką, kas labai nori gyventi“, – pasakojo su svetimu inkstu gyvenanti 23-ejų mergina.

REKLAMA


Pagalbos ranka iš anapus


46-erių Vidmanto kūne jau septynerius metus plaka svetimo žmogaus širdis. Jis sakosi net žinąs, kad tai kone dešimčia metų jaunesnio vyriškio širdis – išsiaiškino, koks žmogus jam išgelbėjo gyvybę.

„Atsibudęs po širdies persodinimo operacijos pramerkiau akis ir pagalvojau: „Mano donoras jau anapilyje, tebūnie jam ten ramu ir gera.“ Tada persižegnojau ir vėl užmigau“, – septynerių metų senumo įvykius prisimena šiandien laimingiausiu žmogumi pasaulyje save vadinantis vyriškis.


Anksčiau įvairius sunkius fizinius darbus dirbęs Vidmantas sako, jog jo sveikatos kortelėje iki trisdešimties metų buvo vos keli įrašai: trys medicininės komisijos ir vienas peršalimas. Tačiau atsėlinęs gripas smogė iš pasalų visa jėga – liga atsitraukė, palikdama savo lemtingus pėdsakus – kardiomiopatiją.


„Sutriko širdies ritmas, ėmė plėstis širdies raumuo, kristi kraujo spaudimas. Kartais per kambarį vos pereidavau, uždusdavau nuo menkiausio fizinio krūvio, net galvą sunku būdavo pakelti. Tuometės būsenos gyvenimu net negalėčiau pavadinti. Egzistavimas, ir nieko daugiau“, – sunkiausius momentus mena vyriškis.


Kad vienintelė išeitis – širdies persodinimas, Vidmantas sužinojo, kai į jų palatą gydytojas atsivedė krūvą studentų ir ėmė aiškinti, kuris čia ligonis jau po transplantacijos, o kuris dar jos laukia. „Pirmoji mane labiausiai išgąsdinusi mintis: kaip šią žinią reikės pasakyti artimiesiems, kaip į tai sureaguos mama“, – prisimena Vidmantas.



Kai širdis visai nusilpo, vyrui buvo implantuota dirbtinė, kuri jam garantavo gyvenimą dar devyniems mėnesiams. Vėliau atsirado donoras. Vidmantas sako, jog Lietuvoje jis buvo trečias toks, kuriam donoro širdis pakeitė širdies implantą. Operacija truko kone parą, jai vadovavo profesorius Vytautas Sirvydis.


Dalyvauja ir varžybose


Šiandien Vidmantas gyvena visavertį gyvenimą: turi šeimą, augina aštuonerių metų sūnų. Sako, jo minimali programa jau įgyvendinta – sūnus išleistas į mokyklą: į širdies persodinimo operaciją jis važiavo jau žinodamas echoskopijos rezultatus, kad žmona laukiasi berniuko. Dabar Vidmantui svarbu sulaukti momento, kai sūnus sukurs šeimą ir padovanos jam anūkų.


Tiesa, vyriškis iki šiol nuolat turi vartoti vaistus, slopinančius imunitetą, ir kartu saugotis virusų, infekcijų bei kas tris mėnesius važinėti tikrintis savo sveikatą.


Svetimą širdį nešiojantis Vidmantas sako šiandien iš gyvenimo pilnomis rieškučiomis semiantis visas jo teikiamas gėrybes. Kiekvieną dieną, kai tik leidžia orai, jis bėgioja, o kompaniją jam palaiko šuo. Beje, jis dalyvavo Europos žmonių su persodintomis širdimis ir plaučiais federacijos varžybose, kurios vyko Olandijoje. Šią vasarą tokios žaidynės bus surengtos Lietuvoje.


Tų baisių kančių ir išgyvenimų, kuriuos teko patirti, Vidmantas net nenori prisiminti, tačiau sakosi niekada neužmirš to geradario, kuris, negalėdamas pats gyventi, gyvenimą padovanojo jam.


Ateities gydymas


Lietuvos transplantologų asociacijos prezidentas, pilvo chirurgas doc. Vitalijus Sokolovas sako, kad nors iš aukščiausių mūsų šalies valdžios sluoksnių kartais pasklinda abejonių, transplantologija iš tiesų ta sritis, kuriai reikia didinti finansavimą – pasaulyje ji jau seniai laikoma vienu iš efektyviausių sunkių ligų gydymo būdų. „Jei žmogus, laikytas neįgaliu, po organo persodinimo operacijos sugrįžta į darbą, tai apie kokį nuostolį valstybei čia gali būti kalbama“, – retoriškai klausė pilvo organų transplantacinėje chirurgijoje besispecializuojantis medikas.

REKLAMA


Lietuvos transplantologų asociacijos prezidentas džiaugiasi, kad visuomenės požiūris į donorystę vis dėlto gerėja – vis daugiau piliečių išreiškia apsisprendimą po mirties savo organus paaukoti ligoniams, kuriems jie galėtų būti viltis išgyventi. Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje jau buvo 17 618 asmenų, sutikusių, kad jų audiniai ir (ar) organai po jų mirties būtų panaudoti transplantacijai.


Lietuvos transplantologijos pradininku laikomas Vladas Kuzma, kuris inkstus bei kitus organus bandė persodinti 1927 metais. Tačiau pirmąją organo – inksto – persodinimo operaciją mūsų šalyje atliko prof. Algimantas Marcinkevičius 1970 metų vasario 18 dieną. 1987 metų rugsėjo 2 dieną Lietuvoje buvo atlikta pirmoji širdies persodinimo operacija. Nuo 1981 metų vykdomos akies ragenos persodinimo operacijos.


Šiuo metu Lietuvoje atliekamos inkstų, inkstų–kasos, ragenų, kaulų čiulpų, širdies, plaučių, kepenų transplantavimo operacijos.
Per metus daugiausiai atliekama inkstų persodinimo operacijų. Vien praėjusiais metais buvo atlikta 77 mirusio donoro inkstų transplantacijos ir 7 gyvo donoro inkstų transplantacijos.


2000 metais ryžtasi kepenų transplantacijai. Pirma kepenų transplantacija buvo atlikta 2000 metų gegužės 3 dieną Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose. Šiandien šios operacijos jau tampa kasdienybe: 2010-aisiais jų buvo atlikta 13, 2011-aisiais – 12, 2012-aisiais – 15, o 2013-aisiais – 13. Iki šios dienos vien Vilniuje atliktos 57 kepenų persodinimo operacijos.


Ne visi gali laukti


Pernai Santariškių klinikose buvo atliktos septynios kepenų persodinimo operacijos. Anot doc. V. Sokolovo, tai nėra daug: „Mes pasiruošę operacijų padaryti tiek, kiek jų reikia. Lietuvoje per metus reikėtų atlikti iki dvidešimties kepenų transplantacijų, tačiau nesulaukiama tiek donorų.“

REKLAMA


Pasak mediko, kepenų persodinimo operacijos techniškai yra pačios sunkiausios, nes kepenys yra sudėtingas organas, turintis tankiai išraizgytą kraujagyslių sistemą. Kita vertus, sutrikus inkstų veiklai gali padėti dializės procedūros, širdies problemų turintiems – dirbtinės širdies ir kraujotakos aparatai, tuo tarpu pagalbinių aparatų, gelbstinčių beviltiškus kepenų ligonius, nėra. Pastariesiems vienintelė išeitis – kepenų transplantacija. Dėl to, nesulaukę donoro, šie pacientai dažniausiai miršta.


Pati kepenų persodinimo operacija vidutiniškai trunka apie aštuonias valandas, tačiau visas procesas – nuo donoro organo paėmimo iki jo įsodinimo recipientui – gali užtrukti iki paros. Jauniausias pacientas, kuriam buvo atliekama kepenų transplantacija, buvo vos septynerių, o vyriausias – ne daugiau kaip 60-ies (vyresni paprastai netraukiami į laukiančiųjų persodinimo sąrašą).


Kepenų persodinimo operacijas atliekantis chirurgas sako, jog ne kiekvieno donoro organas tinkamas bet kuriam jo laukiančiajam. Nors kepenų transplantacijai donoro amžius esminės įtakos neturi (vyriausiam kepenų donorui buvo 75 metai), tačiau svarbūs yra kiti medicininiai niuansai: turi sutapti donoro ir recipiento ūgis, svoris, kraujo grupė, nors pastaruoju metu atliekamos ligoniams ir skirtingų, tačiau suderinamų kraujo grupių. Svarbus sėkmę lemiantis faktorius yra donoro kepenų funkcija, žalingi įpročiai ir pan., taip pat ir recipiento sveikatos būklė – virusiniu hepatitu sergantiems pacientams paprastai ieškomas jaunesnis donoras.
Po persodinimo operacijų, siekiant išvengti donoro organo atmetimo reakcijos, pacientams skiriami imunitetą slopinantys vaistai. Tokie žmonės visą gyvenimą lieka labiau pažeidžiami, tačiau jie gali gyventi visavertį gyvenimą ir jau nėra našta valstybei. Chirurgas sako, jog šiandien buvusius jo pacientus galima sutikti ir naftos platformose Anglijoje, ir prie automobilių vairo…


Vienerius metus su persodintomis kepenimis išgyvena 80 proc. operuotų ligonių, o penkerius metus – 72 proc., po inkstų transplantacijų vienerius metus išgyvenusių pacientų skaičius siekia 84 proc., penkerius – 70 proc. Kai kurie pacientai su persodintomis kepenimis gyvena jau daugiau kaip dešimt metų.


Šiandien ragenos persodinimo operacijų laukia daugiau kaip 150 pacientų, inksto – daugiau kaip 110, kepenų – beveik 30.


Donorystę reikia suprasti


Donorystei ryžtasi vis daugiau žmonių. Pernai į amžinybę iškeliavusi verslininkė ir politikė Irena Matijošaitienė taip pat savo organus paaukojo donorystei. Norėdami pagerbti Irenos atminimą ir tęsti jos pradėtus darbus Visvaldas Matijošaitis su sūnumis Šarūnu ir Dainiumi įkūrė Irenos Matijošaitienės fondą, kuris puoselėja donorystės idėją.


Paklaustas, ar tai sunki misija, fondo direktorius Andrius Palionis teigė, jog tai nėra sunki veikla, jeigu tiki tuo, ką darai, tačiau organų donorystės tema kol kas mūsų visuomenėje yra tabu. „Didžiausi sunkumai, su kuriais susiduriame, yra gajūs stereotipai ir žmonių baimės. Pavyzdžiui, „jeigu išsiimsiu organų donoro kortelę, tai gydytojai kritiniu momentu man ne padės, o panaudos mane organams“. Dar viena problema yra sunkią valandą išgyvenančių artimųjų velionio valios dėl organų donorystės nežinojimas. Nors velionis buvo pasiryžęs dovanoti kažkam gyvenimą, jie dvejoja“, – apie iškylančius sunkumus kalbėjo donorystę puoselėjančio fondo vadovas.


Daugelis žmonių apie donorystę susimąsto tik tuomet, kai patys ar jų artimieji susiduria su šia problema. „Mūsų visuomenei vis dar trūksta informacijos apie donorystę. Todėl šviečiame žmones, bandome priversti juos bent apgalvoti organų donorystės idėją,“ – sakė A. Palionis, pasidžiaugęs, jog šioje veikloje jų fondas nėra vienišas, nes sulaukė Nacionalinio transplantacijos biuro, Lietuvos transplantologų asociacijos, asociacijų ,,Gyvastis“, ,,Donorystė“, jau daugybę metų dirbančių organų donorystės srityje, pritarimo ir palaikymo.


Ar sunku idėją supratusiems žmonėms ryžtis donorystei? „Donorystei nereikia ryžtis, svarbiausia – suprasti, kad tai kilnus darbas, kurį kažkada atliksi. Kaip žinome, organai transplantacijai gali būti panaudoti tik tada, kai nustatoma smegenų mirtis“, – tikina fondo kūrėjai.


Supratusieji donorystės svarbą ir pasiryžusieji po mirties paaukoti savo organus kitiems, kurie dar gali kabintis į gyvenimą, turėtų užpildyti sutikimą dėl organų donorystės po mirties ir gauti šį išreikštą sutikimą patvirtinantį simbolį – organų donoro kortelę. Apie savo išreikštą valią reikėtų pasakyti savo šeimos nariams, artimiausiems žmonėms.


Jau ne vienas žmogus, žengęs šį žingsnį prisipažino, kad pasijuto geriau, žinodamas, kad galbūt kažkada galės išgelbėti kitą gyvybę.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)





Daugiau >>