Toks populiarus paukštis kaip gaidys per ilgą savo gyvenimo istoriją tapo tiesiog kultinis. Apie jį sukurta daugybė patarlių ir priežodžių, jis – populiarus pasakų personažas, jo atvaizdais puošiami namai... Pagal Rytų horoskopą šis paukštis globos ateinančiuosius metus.

Daugelyje kultūrų gaidys buvo laikomas saugotoju nuo tamsiųjų jėgų, mat savo rytiniu užgiedojimu nutraukia nelabojo krečiamas eibes žmonių pasaulyje. Ne viename tautosakos kūrinyje esame skaitę: „Bet čia pragydo gaidys, ir velnias metė savo auką...“ Mūsų protėviai prisijaukino gaidį kaip Saulės paukštį, savo giedojimu šlovinantį jos patekėjimą.

Deja, viduramžiais gaidys imtas sieti ir su neigiamais dalykais. Juodaplunksnis giesmininkas pradėtas laikyti juodųjų jėgų simboliu. Pasirodo, ant jo nugaros jodinėjąs pats šėtonas! Juoduosius gaidžius žyniai aukodavo per juodąsias mišias (šio ritualo iki šiol laikomasi kai kuriose šalyse). Daugelyje kraštų juodas gaidys laikytas mylimu Vandenio paukščiu, todėl būtent jis aukotas pradedant statyti vandens malūną, o malūnininkas privalėjo laikyti juodą gaidį. Kitaip kas gi sutramdys nelabuosius, kurių knibždėte knibžda kiekviename malūne?!

Šie paukščiai kaip personažai įsitvirtino ir pasaulinės literatūros lobyne. Štai gaidžio – pasaulio gelbėtojo nuo įvairiausios bjaurasties – įvaizdis atskleistas vienoje filosofinėje-fantastinėje Volterio Vangerino knygoje. Šiame kūrinyje slibinas išsirita iš kiaušinio, kurį padeda juodaplunksnis aštuonmetis gaidys, o išperi rupūžė. Ne veltui mūsų proseneliai neleisdavo gaidžiams gyventi iki aštuonerių metų, esą jie tada pradeda dėti kiaušinius, iš kurių nežinia kas išsiris.

Gaidį savo šalies simboliu laiko portugalai, jis puikuojasi ant Valonijos (tai Belgijos federalinis regionas) vėliavos, šie paukščiai itin garbinami Japonijoje. Japonų samurajai labai mėgdavo puošti savo karinę aprangą ir ginklus gaidžių plunksnomis. Šios šalies žemdirbiai netgi ėmė lenktyniauti, kas išaugins gaidį su pačia ilgiausia uodega. Taip ilgainiui atsirado ilgauodegių gaidžių onagadorių veislė, o šių gaidžių – paukščių parodų prizininkų – uodegos siekia net 7 m. Vėliau vokiečių selekcininkai, sukryžminę šiuos ilgauodegius paukščius su vietinėmis rūšimis, išvedė feniksų vištų veislę.

Vištų brolija – puikus objektas tirti individų elgesį griežtos hierarchijos visuomenėje. Angliškas posakis „pecking order“ (lesimo eilė), nusakantis „aukštesniųjų“ ir „žemesniųjų“ bendravimo sistemą, kilo stebint vištų būrio gyvenimą. Aukštesnės padėties ženklu vištidės hierarchijoje yra laikoma stambi ryškiai raudona skiauterė. Mokslininkai kartais pajuokauja, priklijuodami raudoną poroloninę skiauterę nusmurgusiam vištidės gaideliui, o po to stebi jo staigų „lipimą karjeros laiptais“. Pats paukštpalaikis po kurio laiko pastebi, kad vyksta kažkas neįprasta, ir pradeda žvelgti į savo kaimynus iš aukšto. Deja, savo statusą paukščiui reikia įtvirtinti iš naujo kovojant su pretendentais, taip pat trokštančiais užlipti kuo aukščiau.

Dažnai klaidingai manoma, kad gaidys reikalingas tvarkai vištų būryje palaikyti. Tačiau jeigu vištų būryje nėra gaidžio, jo vaidmenį atlieka dominuojanti patelė, kuri vadovauja visam būriui. Vištų augintojai yra pastebėję įdomų dalyką: jei dominuojanti patelė nugaišta, kiekviena būrio višta prie jos prieina ir akimirksniui sustingsta. Išgyvenimas? O gal paskutinė pagarba?

Vištų būryje socialinė struktūra – gana sudėtinga: kiekvienas paukštis būryje aiškiai žino savo vietą, jo santykiai su bet kuriuo kitu paukščiu aiškiai apibrėžti.

Pasaulyje vis dar mėgstama yra šiurpi pramoga – gaidžių kovos. Jos labai populiarios Pietų Amerikoje ir Pietryčių Azijos šalyse. Gaidžiams būdinga neapykanta vienas kitam ir juos sukiršinti labai lengva, tad ši jų savybė paverčiama varžytinių verslu. Šios kovos būna skirtingos pagal organizavimo lygį ir statomų dydžių sumas, tačiau jų esmė viena: į ringą išleidžiami du gaidžiai (beje, ne visos veislės tinka kovai) ir stebimas jų kruvinas susirėmimas. Daugeliu atvejų vienas iš paukščių visiems laikams išeina iš ringo. Kitas, beje, dažnai gyvena ne ką ilgiau už savo varžovą, nes žaizdos, kurias padaro prie gaidžio kojų pritvirtinti metaliniai peiliukai, neretai lemia žūtį. Daugelio šalių įstatymai tokius reginius draudžia, tačiau jų nepaisoma ir verslas klesti.

Esama ypatingų kovinių veislių gaidžių, turinčių labai mažas skiauteres, ir tai suklaidina priešininką, į beskiauterį varžovą žvelgiantį kaip į menkystą. Beje, gaidžių augintojai dažnai nupjauna savo gaidžiams skiauteres ir barzdas, nukerpa plunksnas, kad paukštis neperkaistų.

Kovinių gaidžių ugdymas Pietryčių Azijos šalyse – skaudi tema. Pagal išvaizdą tinkantis gaidelis pradedamas treniruoti: ištvermei ugdyti jis pririšamas už kojos ir laikomas saulės plieskiamoje vietoje, kol nuo karščio nualpęs krinta aukštyn kojomis. Tuomet šeimininkas užpila ant jo kibirą šalto vandens ir nuneša į pavėsį. Kai gaidys atsipeikėja, vėl atsiduria saulėkaitoje... Užtat tokio kovotojo racionas yra tiesiog karališkas – kapota kiauliena su cukrumi. Manoma, kad gaidžiai auga piktesni, jeigu į jų lesalą įpilama gyvatės nuodų arba įberiama strichnino – gaidžiai nuo jų negaišta. Taip pat jiems duodama visokių stimuliatorių, nors tai daryti draudžiama.
Meksikiečiai įsitikinę, kad visi metai bus labai sėkmingi, jeigu pirmosiomis sausio mėnesio dienomis surengtose gaidžių kautynėse nugalės juodasis gaidys. Gaidžių augintojai teigia, kad gaidžio mokėjimas kovoti 85 proc. priklauso nuo jo genų, o 15 proc. – nuo auginimo sąlygų. Todėl jie gali papasakoti savojo gaidžio dešimtmečių genealogiją, aptarinėti genetikos subtilumus ir įvairius paukščio auginimo būdus. Kalbama, kad kadaise gaidžių kovose teisėjavęs netgi JAV prezidentas Abraomas Linkolnas.

Parengė Rita Pilipavičiūtė

Parengta pagal žurnalą „Namie ir sode" Nr. 26 (2016 m.)