Nuo seno buvo manoma, kad šienas akumuliuoja visą natūralią gamtos energiją. Todėl nieko nuostabaus, kad šieno simbolika, su juo susijusios tradicijos ir platus panaudojimas buityje išliko iki mūsų dienų.

Šienas baltų papročiuose

Šienas – dažnas papročių atributas, naudojamas įvairiose apeigose: sveikinant gimusį kūdikį, krikštynose, vestuvėse, laidotuvėse, agrarinėje magijoje. Šienas (šiaudai) buvo naudojamas senose lietuvių ir prūsų aukojimo seniesiems dievams apeigose. Panašių papročių turi ir daugelis slavų tautų. Tikėtina, kad šienas įvairiose apeigose atsirado dėl savo universalių savybių, dėl žmonių žemdirbiškos pasaulėjautos, suvokimo, kad žolė bei auginami javai juos sieja su mirusiais protėviais. Šienas nuo seno simbolizavo nesibaigiantį gyvybės tęstinumą bei jungtį su anapusiniu pasauliu. Visais laikais būta įvairių prietarų, susijusių su šienu: vaikui atėjus į pasaulį, reikia jį nevystytą padėti ant šiaudų – tuomet jam dantukai neskaudės.

Siuvant ant savo kūno kokį nors drabužį, būtinai reikia šiaudą įsikąsti – tai padės apsisaugoti nuo silpnaprotystės senatvėje. Per vestuves į jaunavedžių lovą reikia įdėti nekultų javų pėdą. Jei rytą lovoje ar prie lovos randamas kviečio, rugio ar miežio grūdas, tai pirmasis vaikas gims berniukas, jei aviža – mergaitė.

Mirštantis žmogus guldomas ant asloje pakreiktų šiaudų, ant šiaudų guldomas ir nupraustas mirusysis, jų buvo klojama į vežimą, kuriuo numirėlis vežamas laidoti. Taip šienas atlieka jungiamosios grandies tarp šio ir ano pasaulių funkciją, padeda palydėti mirusįjį.

Šienas ant Kūčių stalo

Viena iš tradicijų, atkeliavusių iki mūsų dienų – ant Kūčių stalo dedamas šienas. Ant tuščio stalo lygiu sluoksniu paskleidžiamas glėbelis smulkaus šieno. Stalas su šienu užtiesiamas balta staltiese, puošiamas žvakėmis bei eglių šakelėmis. Šiandien tai turi mums priminti, kad Jėzus gimė tvartelyje ir gulėjo ėdžiose ant šieno.
Iš tiesų tai gerokai senesnis paprotys, senosios pagoniškosios religijos ritualo reliktas, veikiant krikščionybei įgijęs naujų simbolinių prasmių. Etnologai teigia, kad kai kuriose Lietuvos vietose šienas Kūčių stalui specialiai buvo ruošiamas dar prieš vasaros saulėgrįžos šventę: kad kvepėtų, į jį įmaišydavo sausų mėtų, pridėdavo šiaudų, įberdavo grūdų. Daug kur ant Kūčių stalo buvo statomas nekultų rugių pėdas, simbolizuojantis gerą būsimų metų derlių, o po stalu dedamas ryšulys šiaudų. Buvo tikima, kad ant Kūčių stalo ar po stalu pabuvęs šienas tampa ypatingas, todėl vėliau jį naudodavo sveikatai stiprinti, gyvulių vaisingumui skatinti, iš jo burdavo apie gyvenimo trukmę, vedybas, ateinančių metų derlių ir t. t. Ant Kūčių šieno guldydavo mažus vaikus, kad jie kitais metais nesirgtų. Tokio šieno nunešdavo į tvartą gyvuliams, kad jie susilauktų gausaus prieauglio. Kalėdų rytą šiuo šienu aprišdavo obelis, kad obuoliai derėtų, o dalį palikdavo javams biržyti (sėjant žymėti, iki kur krinta grūdai), kad būtų geras derlius. Ūkininkai po Kūčių atsargiai šieną nuimdavo nuo stalo: jei ant jo likdavo pribyrėjusių grūdų, tai reiškė, kad ateinantys metai bus derlingi, jei ne – javų derlius bus prastas.

Na, o Kūčių vakarienės būrimus su šiaudais daugelis žinome ir šiandien: kiekvienas traukia po šiaudelį ir žiūri – kieno šiaudas ilgesnis, tas ilgiau gyvens. Merginoms ištrauktas šiaudas su grūdais pranašauja būsimų vaikų skaičių ir pan.

Versijų, kaip gimė tradicija dėti ant Kūčių stalo šieno, yra įvairių. Šienas gali simbolizuoti žmonių ir gyvulių pasidalijimą maistu, priminti kūdikėlio Jėzaus gimimo vietą ar būti skirtas vėlėms jaukiai įsitaisyti (juk Kūčių stalas dengiamas ir šeimos mirusiesiems).

Miegas ant šieno pagalvės

Mūsų protėviai savo guolį dažnai išklodavo žolynais, o galvą dėdavo ant šieno pagalvės. Tai padėdavo nuvyti nuovargį, pataisyti sveikatą. Šiandien savo buityje vis dažniau atsigręžiame į praeitį, prisimename močiučių išmintį.

Šieno prikimštos pagalvės – ne šiaip sau mada. Jos tampa tikru išsigelbėjimu nuo kasdienio streso ir greito gyvenimo tempo. Miegoti ant tokios pagalvės tiesiog nuostabu: galva neprakaituoja, pievų aromatas suteikia ramybę, primena vasarą, saulę ir šilumą. Sakoma, kad miegant ant šieno pagalvių net sapnai gražesni atkeliauja. O jei toje pagalvėje yra įvairių kvapiųjų augalų, ji atlieka kvapų terapijos funkciją ir gali gydyti įvairius negalavimus. Teigiamas kvapų terapijos poveikis buvo žinomas jau prieš 2 tūkst. metų, o šiandien įrodyta, kad įvairios biologiškai aktyvios kvapios augalų medžiagos, patekusios į organizmą per kvėpavimo takus, žmogų veikia 20 kartų greičiau ir stipriau nei išgertos augalų sultys, įvairūs užpilai ar nuovirai. Kvapai naikina virusus, grybelius, bakterijas, gaivina orą, mažina įvairių žalingų oro priemaišų (dujų, dūmų, dulkių) poveikį. Taigi pievose nupjauta ir sudžiovinta žolė su įvairių kvapiųjų žolelių priemaišomis – puikus sprendimas svajojantiems apie ramų ir sveiką miegą. Vienintelė kliūtis gali būti alergija džiovintiems žolynams.

Žoleles reikėtų rinkti prieš pat žydėjimą, sausą dieną, ryte, kai jos yra sukaupusios daugiausia galių. Žolelės surišamos į ryšulėlius, kabinamos pavėsingoje sausoje vietoje. Galima džiovinti gerai vėdinamoje šiltoje patalpoje, paskleidus ant balto popieriaus. Tinkamai išdžiovintos žolelės išlieka kvapios metus, o kai kurios ir ilgiau. Išdžiovintos žolės susmulkinamos, mišinys kruopščiai sumaišomas ir supilamas į pagalves. Impilams reikia naudoti natūralų, orui laidų audinį.

Pagalvėms gaminti gali būti naudojama viena augalų rūšis ar įvairios jų kompozicijos: juk kiekvienos žolelės poveikis ir galios skirtingi.

* Pelynų kvapas valo kepenis, žarnyną, veja iš organizmo parazitus.

* Mėtos suaktyvina smegenų veiklą, ramina nervų sistemą.

* Pridėjus ąžuolo lapų sustiprės organizmo imunitetas, stabilizuosis bendra kūno energetika. Ąžuolo galios prilyginamos žmogaus kepenų galioms: didina aktyvumą, išjudina užsistovėjusius organizmo procesus. Ypač gerai ąžuolo lapai veikia pačias kepenis, širdies ir kraujagyslių sistemą, šlapimtakius, lytines ląsteles.
Organizmui stiprinti tiks šieną pakvėpinti čiobreliais, rozmarinais, šalavijais, vaistinėmis melisomis.

* Jei norima gaivinamojo poveikio, galima komponuoti levandas, rožių žiedlapius, šalavijų lapus arba levandas, ramunėlių žiedus, rozmarino lapus, pušų pumpurus ir spyglius (lygiomis dalimis), įdėti kelias anyžių sėklas.

* Raminamai organizmą veiks deriniai su apynių spurgomis, citrininėmis katžolėmis, geltonžiedžių barkūnų žiedais, valerijonais, jonažolėmis.

* Dezinfekuojamuoju efektu pasižymi levandos, mėtos, šalavijai, anyžiai, pušų spygliai, džiovintos citrinų žievelės, cinamono lazdelės, tujų šakelės, čiobreliai, raudonėliai.

Pirtelėje su šienu

Pievų žolynų gydomasis poveikis gali būti puikiai panaudojamas periantis pirtyje. Tai tonizuoja, gerina miego kokybę, atpalaiduoja raumenų įtampą ir pan. Tam šieno paklojama ant pirties grindų ir gultų, tada pirtis iškūrenama ir periamasi kaip įprastai. Puiku, jei naudojamos ąžuolinės arba beržinės vantos. Tiesa, tokią pirtį rekomenduojama ruošti šiek tiek vėsesnę (apie 60 ᵒC). Šienas sušyla nuo karštų garų ir ima skleisti nepakartojamą aromatą, varantį iš žmogaus organizmo ne tik kūno, bet ir dvasios negalavimus. Šieno panaudojimą pirtyje galima laikyti dviejų medicinos sričių – aromaterapijos ir akupunktūros – derinimu. Kai žmogus atsigula ant šienu išklotų gultų, aštresni žolynų galiukai stimuliuoja biologinius kūno taškus panašiai, kaip ir gydant adatomis. Šienas atlieka natūralų švelnų viso kūno masažą.
Jau prieš daugelį amžių, žinodami įvairių žolynų naudą organizmui, šieną savo pirtelėse naudojo mūsų proseneliai. Jų patirtimi verta pasinaudoti ir šiandien, juolab kad tai beveik nieko nekainuoja. Kaip ir pagalvių užpildams, pirčiai šieno galima pasiruošti specialiai su įvairiomis kvapiosiomis žolėmis. Poilsiui po pirties priepirtyje galima patiesti šieno prikimštų čiužinių.

Parengė Marija Naudžiūnienė
Parengta pagal žurnalą „Namie ir sode" Nr. 24 (2016 m.)