Kad mūsų šalyje gilios alaus gamybos tradicijos, žino netgi dažnas užsienietis, o štai ar turime kokybiško vietinio vyno, abejoja net vietiniai... Taigi ar mūsų vynas – kokybiškas?

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

Nepelnytai nuvertintas?

Tikras vynas – tik iš vynuogių? Gintaras Sinkus, darantis vaisių ir uogų vyną Juodalaukių kaime, Zarasų rajone, pirkėjams geriau žinomą „Gintaro Sino“ pavadinimu, tikina, kad tai greičiau mitas nei tiesa, tad kodėl gi jo nepaneigus?

„Lietuvoje vaisių ir uogų vynas kažkodėl vadinamas vyneliu, suteikiant šiam žodžiui gailesčio ir išankstinio pasiteisinimo gaidų. Kodėl jį taip nuvertiname – ar tos mūsų uogos tokios prastos? Juk vadinamosios vyninės valstybės, aprašydamos vynų skonio ypatybes, bando pabrėžti būtent uogų skonį. Rašoma, kad vienas ar kitas vynas primena juoduosius serbentus, vyšnias ar mėlynes. Pažvelkime į šį reikalą kitaip – kodėl gi vaisių ir uogų vynas negalėtų priminti vynuogių vyno su tam tikrais savitais poskoniais ir kvapais? Juk fermentacijos procesai yra tokie patys. Nors pas mus mažai saulės, mūsų uogos per trumpą laiką spėja sukaupti daugybę aromatų, cukraus, rūgščių“, – pasakoja į vyndarystės paslaptis besigilinantis pašnekovas.

Būtent noras įrodyti, kad ir Lietuvoje galima pagaminti kokybišką vyną, pastūmėjo G. Sinkų eksperimentuoti. Iki tol nei šeimoje, nei giminėje niekas vyno negamino, o jis pabandė. Pirmiausia, žinoma, sau, o kai pajuto, kad jam pavyksta, buvo įkurta šeimos vyninė, lietuviams ir šalies svečiams pristatyti net kelių rūšių vynai.
Vyno gamybai G. Sinkaus įkurtoje vyninėje naudojami šiuolaikiniai įrenginiai, leidžiantys tiksliai reguliuoti gamybos procesus. Po brandinimo talpyklose vynai supilstomi į butelius ir taip laikomi ilgą laiką – tik tada ruošiami prekybai.

„Kai prikaupi žinių, įdedi pastangų ir tiki tuo, ką darai, lauki galutinio produkto ir tikiesi geriausio. Tačiau vynas – gyvas organizmas. Niekada nežinai, koks jis bus. Tai – tarsi žaidimas, kuriame iki pat pabaigos nežinai, kas laimės. Taigi negaliu valdyti gamybos proceso, bet jau įsivaizduoju, kaip jis vyksta ir ko iš to galiu tikėtis. Toks savotiškas azartas: pabandom ir tada pažiūrėsim, – apie vyno gaminimą pasakoja G. Sinkus. – Šiandien man atrodo, kad viskas pavyksta, kad sukūriau produktus, kuriais galiu didžiuotis. Tačiau tai – ne pabaiga. Turiu daug ateities vizijų, o tai, kaip man iš tiesų sekasi šiandien, galėsiu vertinti po kelerių metų.“

Geram vynui – gera žaliava

Kokybiškas produktas prasideda nuo kokybiškų žaliavų. G. Sinkui tai atrodo itin svarbu, tad rinkdamasis uogas ar vaisius jis nelinkęs taupyti. „Iš prasto produkto kokybės neišspausi. Man kokybė – labai svarbi, tad leidžiu sau eksperimentuoti su, kaip šiandien man atrodo, geriausiomis žaliavomis, kokias tik galiu rinktis. Jeigu uogos būtų neprisirpusios ar kiek papelijusios, tai iš karto atsilieptų vyno skoniui. Pradedantieji vyno ragautojai to gal ir nepajustų, tačiau nuo žinovų tikrai nenuslėpsi. Kam tuomet apskritai gaminti vyną? Skonis ir kvapas turi būti labai švarūs. Kažkam labiau patinka avietės, kažkam – serbentai, tačiau svarbiausia, kad ir kokį vyną pasirinktumėte, jog jis būtų tikras, švarus. Tokį tikslą sau, kaip vynininkui, ir keliu“, – sako pašnekovas.

Niekas neabejoja, kad kokybiškas vynuogių vynas savo įvertinimo nusipelnė, tačiau ar kitokių uogų ir vaisių vynai gali būti jam lygiaverčiai? G. Sinkus priminė, kokį svarbų vaidmenį mėlynės suvaidino legendinėje Romos imperijos karvedžio Marko Antonijaus ir Egipto valdovės Kleopatros meilės istorijoje: esą Markas Antonijus aukso vežime atvežė gražuolei Kleopatrai opalą, žydinčią viržio šakelę ir sidabrinį ąsotį mėlynių (ne vynuogių!) vyno kaip meilės simbolius. Taigi nuo gilios senovės mėlynių vynas buvo itin vertinamas.

„Kaip tik dabar ąžuolo statinėse brandiname mėlynių vyną. Tai – mūsų naujovė, kurios bus galima paragauti jau gegužės pabaigoje. Kol kas ir pats nežinau, koks bus rezultatas, tačiau tikiuosi geriausio“, – sako vynininkas.

Iš ko dar gamina vynus? „Mūsų krašto karalius – obuolys. Kanadoje, Kvebeke, kur klimatas labai panašus į Lietuvos, gaminamas tarptautinio pripažinimo sulaukęs obuolių ledo vynas – apple ice wine, todėl aš taip pat nusprendžiau pamėginti. Kelerių metų bandymai ir nusivylimai davė rezultatą“, – teigia pašnekovas.

Tiesa, jis pats mieliau renkasi sausus vynus. Maža to, būtent juos stengiasi gaminti kuo panašesnius į vynuogių, bet turinčius tam tikrų išskirtinių ypatybių. „Šioje srityje dar daug metų turėsiu ką veikti. Siekiamybė – sukurti tokį sausą vyną, kuris tenkintų mano paties lūkesčius ir galėtų drąsiai konkuruoti su geriausiais vynuogių vynais. Gal toks pareiškimas ir pernelyg drąsiai skamba iš mažo kaimo Lietuvoje, bet kodėl gi ne?“ – šypsosi G. Sinkus.

Daug ar mažai?

G. Sinkaus šeimos vyninė nėra didelė – galima drąsiai teigti, kad čia jis karaliauja vienas. „Bet juk svarbu ne dydis, o rezultatas“, – šypteli pašnekovas, turintis licenciją kasmet pagaminti 10 tūkst. litrų vyno, t. y. apie 15 tūkst. butelių, priklausomai nuo talpos. Tai daug ar mažai? „Kai užsieniečiui pasakau, kad galiu pagaminti 10 tūkst. litrų vyno per metus, manęs dažnai kelis kartus perklausia, bando įsitikinti, ar gerai išgirdo, nes toks kiekis atrodo juokingai mažas. Tačiau dažnas lietuvis, išgirdęs apie 15 tūkst. butelių, yra tikras, kad tai – labai daug“, – sako vynininkas ir pateikia tokius skaičius: vienas žinomas Vilniaus restoranas sezonu per mėnesį klientams išpilsto apie 15 tūkst. litrų alaus. Palyginti su tuo, pašnekovo galimybės – gana ribotos. Tačiau ir vėl: svarbu ne kiekis, o kokybė.
Ar lengva gaminti vyną vienam? „Vyndarystė tuo ir žavi, kad tai – ne staklės, kurios sukasi kasdien. Čia labai intensyvus pirminis žaliavų apdirbimas, paskui prasideda ramūs periodai, kai reikia atlikti tam tikrus darbus ir daug stebėti, tačiau tas procesas fizinio nuovargio neteikia. Taigi vienas kuo puikiausiai spėju. Ir planuoju plėstis tik tiek, kad viską pajėgčiau sukontroliuoti pats“, – pabrėžia G. Sinkus.

Tiesa, pašnekovas neslepia sulaukiantis artimųjų pagalbos. „Žmona puikiai tvarko su vynine susijusius dokumentus, o jų – tikrai daug. Jeigu reikėtų to imtis pačiam, greičiausiai mus jau būtų uždarę“, – juokiasi vynininkas. Tvarkytis padeda ir suaugę vaikai. Jie važinėja po parodas, rengia degustacijas, tačiau pati vyno gamyba išlieka vienose rankose.

Reprezentuoja Lietuvą

Pašnekovas džiaugiasi, kad jo gaminamų vynų galima paragauti geruose restoranuose, prestižiniuose viešbučiuose. Jų siūloma užsienio svečiams, taigi taip parodoma, kad Lietuva garsi ne tik alumi – mes mokame ir galime pagaminti kokybiško vyno iš vietinių žaliavų, atspindinčio šiaurietišką charakterį. Vyninėje Zarasuose vyras rengia ir vyno degustacijas – jų metu pats pasakoja apie vynus.

„Svečiai iš užsienio mieliau renkasi sausus vynus, tačiau ragauja ir kitokių. Jiems įdomu. Lietuviai kaip tik mėgsta saldesnius vynus. Nesakau, kad tai yra blogai. Tiesiog yra, kaip yra. Tokia pati tendencija ir kaimyninėje Lenkijoje“, – atskleidžia G. Sinkus.

Tiesa, mūsų šalyje vyno ragavimo tradicijos apskritai labai jaunos. „Tenka dalyvauti parodose, ir kai siūlome paragauti mūsų vyno, nežinantieji tai daro labai nedrąsiai, iš mandagumo, kartais net visai neragauja, nes yra tikri, kad lietuviškas vynas negali būti geras. Tuomet tenka aiškinti, kad lietuviškas vynas – visai ne tai, kas supilstyta į keistus plastiko butelius ir sustatyta apatinėse parduotuvių lentynose. Deja, mūsų šalyje apskritai mažai žinoma apie vynus ir pernelyg piktnaudžiaujama stipriaisiais gėrimais. Tai – didžiulė problema“, – teigia G. Sinkus.

Ne verslas, o pomėgis

Šiandien vynininkui sekasi puikiai – per trumpą laiką jo vynus ėmė atrasti vis daugiau žmonių. Vieni ragavo iš smalsumo, tarsi norėdami įsitikinti, ar gali būti lietuviškas vaisių ir uogų vynas geras, kiti ėmė pirkti šventėms, dar kiti jo vežė iš mūsų šalies lauktuvių. Rodos, verslas įsisuko, tačiau pats vynininkas taip nemano – vyno gamybą jis vadina ne verslu, o pomėgiu, eksperimentu ar laisvalaikio užsiėmimu. „Tai yra šeimos vyninė, verslu tai galės tapti labai negreitai, jeigu apskritai kada taps. Verslas susideda iš dviejų dalių: investicijų ir grąžos. Kol kas pirmosios dalies yra labai daug, o apie antrąją neverta nė galvoti“, – šypteli G. Sinkus.
Pašnekovas iš tiesų duoną valgo iš visai kito, rimto, verslo – yra plastikinių apdailos medžiagų gamybos bendrovės Zarasuose generalinis direktorius. Tad vyno gaminimas, įsitikinęs jis, ir liks tik pomėgis. Tiesa, G. Sinkus skuba perspėti žmones, kurie jo ir kitų patyrusių vynininkų pavyzdžiu susigundė išbandyti šią nišą ir įsigijo ar planuoja įsigyti reikiamas licencijas. „10 tūkst. litrų vyno per metus, jeigu griežtai laikomasi nurodymų, yra pernelyg mažas kiekis, kad iš jo galėtum išgyventi ir dar užsidirbti. Tad prieš rimtai neriant į šį verslą reikėtų gerai pagalvoti“, – pabrėžia pašnekovas.

Be to, vyno gamyba mūsų šalyje, pasak G. Sinkaus, primena užburtą ratą. Jeigu nori gaminti kokybišką vyną, turi daug investuoti į įrangą, žaliavas. Prie to reikėtų pridėti akcizus, prekybininkų antkainius. Rezultatas toks, kad galiausiai vynas tampa gana brangus. Jeigu taupoma gamybos proceso metu, gero rezultato tikėtis neverta. O tokiu vargu ar pavyks ką nustebinti, nors ir už priimtiną kainą...

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2016 m. Nr. 44)