Pamenat kiškiakopūsčius? Jų galima ir užsiauginti

Pamenat kiškiakopūsčius? Jų galima ir užsiauginti

Raudonlapis kiškiakopūstis.


Vaikystėje mėgome pakramtyti rūgščių miškuose augančių kiškiakopūsčių lapelių. Šie augalai dažniausiai veša ūksmingame medžių prieglobstyje, padengę žemę vientisu smaragdų spalvos kilimu, padabintu baltais žiedeliais, tačiau gali papuošti ir mūsų namų palanges.


Nuo lapelių iki šaknelių


Be mums puikiai žinomų vadinamųjų kiškio kopūstų, labiau paplitusių Europos vidutinėse platumose, kiškiakopūsčių genčiai priskiriama apie 700 rūšių kiškiakopūstinių šeimos augalų. Dauguma kiškiakopūsčių mėgsta šilumą ir yra paplitę Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Pietų Afrikoje, o kai kurios jų rūšys puikiai jaučiasi ir aukštuose kalnuose.


Kiškiakopūsčių būna vienmečių ir daugiamečių bestiebių žolinių augalų, puskrūmių ir krūmų. Daugelio rūšių ir selekcininkų išvestų veislių augalus dėl jų dekoratyvumo ir nereiklumo kaip kambarinius su malonumu augina gėlininkai, taip pat jie sodinami ir į atvirą gruntą. Subtilių spalvų kiškiakopūsčių žiedai (jų būna tiek paprastų, tiek pilnavidurių) ir ilgai trunkantis žydėjimas – toli gražu ne vieninteliai šių augalų pranašumai. Kiškiakopūsčiai žydi daug kartų – žiedeliai džiugina nuo pavasario iki vėlyvo rudens.


Šių augalų lapai – ne mažiau dekoratyvūs, jie stebina tiek savo spalvomis, tiek formų įvairove. Kiškiakopūsčių lapai padalyti į tris ar keturias dalis, tačiau yra ir sudėtingesnių lapų „konfigūracijų“ – su 5–9 „skiltelėmis“, žinoma ir kiškiakopūsčių, kurių „pirštukų“ skaičius siekia 21. Požeminė kiškiakopūsčių dalis – irgi nevienoda: vienų rūšių tai gali būti svogūnai ar gumbai, kitų – šakniastiebiai.

REKLAMA


Kaip kambariniai augalai kiškiakopūsčiai pradėti auginti dar XVII amžiuje. Ypač populiarūs yra valgomieji kiškiakopūsčiai (Oxalis deppei). Kaip išduoda pavadinimas, šios rūšies, kaip ir kai kurių kitų, kiškiakopūsčių lapeliai – valgomi. Juose yra organinių rūgščių (rūgštynių, obuolių, citrinų), ir jie pasižymi rūgščiu skoniu. O štai gumbinių kiškiakopūsčių (Oxalis tuberosa) valgomi gumbeliai, susiformuojantys ant augalų šaknų.


Šios rūšies kiškiakopūsčius maistui gausiai naudoja Pietų Amerikos indėnai, neatsisako jų paskanauti ir daugelis gyvūnų. Gumbiniai kiškiakopūsčiai auginami atvirame grunte kaip bulvės – būtinai apkaupiami, kad susiformuotų geresni gumbai. Be didelio kiekio krakmolo, gumbinių kiškiakopūsčių gumbuose yra daug rūgštynių rūgšties, todėl prieš vartojami gumbai išmirkomi, po to palaikomi šaltai, kad įgytų salsvą prieskonį.


Pamenat kiškiakopūsčius? Jų galima ir užsiauginti

Valgomasis kiškiakopūstis.


Tinka ir pradedantiesiems gėlininkams


Kiškiakopūsčiai – pavėsio augalai, tačiau dėl ilgo buvimo šešėlyje kai kurios rūšys gali prarasti lapų spalvingumą. Todėl patariama šiuos augalus auginti patalpoje, kurioje yra pakankamai išsklaidytos šviesos, ant pietrytinių ar pietvakarinių palangių. Kiškiakopūsčius reikia saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, nes jie gali nudeginti augalų lapus.


Kiškiakopūsčiai gerai auga kambario temperatūroje, jiems nereikia specialaus mikroklimato. Vasarą vazonėlį su augalu galima išnešti į gryną orą, į pusšešėlį. Žvarbaus vėjo ir skersvėjų kiškiakopūsčiai nemėgsta. Žiemą kiškiakopūsčiams, kurių antžeminė dalis ramybės periodu nunyksta, būtina 12–14 oС, nenumetantiems lapų – 16–18 oС temperatūra.


Šiltuoju metų laiku kiškiakopūsčius būtina reguliariai ir gana gausiai laistyti, tačiau vandens perteklių iš padėklų reikia išpilti, norint apsaugoti šaknų sistemą nuo puvimo. Rudenį laistyti šiuos augalus reikia gerokai mažiau, o žiemą grunto paviršius vazonėliuose turi būti vos drėgnas. Kiškiakopūsčiai tręšiami kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis kartą per 2–3 savaites aktyvaus augimo ir žydėjimo metu. Derėtų naudoti pusę rekomenduojamos normos.

REKLAMA


Kiškiakopūsčiams sodinti tinka ir įprastiniai, ir pakabinami vazonai. Šiems augalams reikia rūgštesnio gana derlingo žemės mišinio. Galite sumaišyti lygiomis dalimis lapų žemę ir velėną, durpes ir smėlį. Drenažo sluoksnis vazonėlyje turi būti 3–5 cm. Kiškiakopūsčiai persodinami tik tuomet, kai tai neišvengiama: šie augalai – labai trapūs ir lengvai pažeidžiami.


Sėklomis kiškiakopūsčiai dauginami itin retai, be to, daugelio rūšių augalai, nors ir žydi, yra praradę gebėjimą subrandinti sėklas. Pirmenybė teikiama vegetatyviniam dauginimo būdui. Kiškiakopūsčiai auga labai greitai – vos daugiau nei per mėnesį užauga visavertis augalas.

Kiškiakopūsčiai beveik neserga ir itin retai puolami kenkėjų, šiuos augalus lengva prižiūrėti – juos auginti sugebės ir pradedantieji gėlininkai.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ