Šalčiai jau ant slenksčio – metas traukti kailinius. Ir ne tik sau, bet ir mylimiems augalams! Kuriems jų reikia žieminių drabužių ir kokių? Kiekvieną rudenį daugybė sodininkų nešioja po sodą glėbius įvairiausių uždengti tinkamų medžiagų. Ypač tai būdinga moterims – būdamos rūpestingos iš prigimties, jos nori kuo geriau apkloti kiekvieną krūmelį!

Dar iš mokyklinių fizikos pamokų žinome, kad temperatūra bet kokios priedangos išorėje ir viduje po kurio laiko (žinoma, šis laikas priklauso nuo to, ar medžiaga laidi šilumai, bet žiema vis tiek ilgiau trunka!) tampa vienoda. Neapgaudinėkite savęs apvilkę dvimetrinį krūmą mėgstamu pūkiniu paltu: jis šilumos nepridės, gali tik išlyginti temperatūros svyravimus ir sumažinti drėgmės garinimą. Viena, kas žiema šilčiau už orą (jeigu, žinoma, nekalbėsime apie specialų apšiltinimą ir visą žiemą šildomų namų sienas), – tai žemė. O geriausia šildyklė – purus sniegas, kurio šilumos izoliuojamosios savybės ne prastesnės negu ilgaplaukių kailinių.

Šilčiau, dar šilčiau…

Pirmiausia reikia apdengti tuos augalus, kurie apskritai neprivalo augti mūsų gamtinėmis sąlygomis. Tad jeigu norite turėti ištaigingą rožyną, be dangos neapsieisite. Tik ar kada nors tai stabdė mūsų azartiškus sodininkus?

Šalčio bijo: rožės, didžialapės hortenzijos, raganės (paprastai tos, kurioms, kad žydėtų, reikia išsaugoti senas ataugas). Gali iššalti rododendrų, krūminių bijūnų, forsitijų, radastų, žvaigždėtųjų magnolijų, dekoratyvinių slyvų ir vyšnių žiedpumpuriai. Kai žiemos nesniegingos, nuo šalčių nukenčia ir kai kurie žoliniai daugiamečiai augalai: barzdotieji ir japoniniai vilkdalgiai, kai kurios viendienių rūšys, drambliažolės, inkarvilėjos, žingiai... Be to, papildomai apšiltinti reikėtų neseniai pasodintus ir dar nespėjusius tvirtai įsišaknyti augalus, lysveles su jaunomis jūsų žaliosiomis brangenybėmis.

Ką daryti? Nuskabykite krūmų lapus (jeigu jie nenukrito patys), apipjaustykite šakas (atsižvelgdami į augalo veislę ir rūšį), prilenkite jas prie žemės ir užfiksuokite kabliukais. Priploti didelį krūmą būna gana sunku: tai geriau daryti, kai oras šiltas ir lenkti reikia pamažu. Kad ir šiaip jau sulinkusios šakelės nesulūžinėtų nuo šiltinamosios medžiagos ir sniego svorio, sumeistraukite virš jų neaukštus karkasus: tam tiks ir vielos lankai, statybiniai tinklai, pintos dėžės ir net nereikalingos taburetės. Virš karkaso (o ne tarp augalų ir žemės!) uždėkite šiltinamųjų medžiagų ir gerai apspauskite kraštus.

Klasikinės sausos orinės dangos daromos taip: kai stoja neigiamos temperatūros, ant karkaso reikėtų užmesti šiltinamąją medžiagą (kartoną, putų polistireno gabalą, spygliuočių šakų, audinių ir t. t.) ir ant viršaus dar užkloti polietileno plėvelę. Ši konstrukcija ypač tinka rožėms, bet tik su viena svarbia sąlyga: jeigu augalas po ja visą žiemą išliks pakankamai sausas. Per atlydžius tokias uždangas būtina vėdinti, o pavasarį svarbu nepavėluojanti nudengti.

Spygliuočių šakos – taip pat šio „žanro“ klasika. Tiesa, jų retai kur galima gauti nepadarant miškui žalos. Be to, jos turi dar vieną trūkumą: yra tamsios spalvos. Saulėje šios šakos greitai atitirpsta iš po sniego, tad augalai nebetenka kailinėlių, o šaltis lengvai gali ir vėl smogti.

Todėl dauguma sodininkų ne be pagrindo renkasi ne kartoną ir plėvelę, o kvėpuojančias neaustines medžiagas. Geriausia naudoti neaustinę baltos spalvos medžiagą, kurios tankis – 40–60 g/kv. m, ir dengti ja karkasą 1–3 sluoksniais arba vienu putlesnės geotekstilės sluoksniu.

Didžialapėms hortenzijoms, kurios labiausiai iš visų krūmų kenčia nuo šalčių, po danga pravartu papildomai priberti žemių arba lapų. Žolinius daugiamečius augalus, kurių antžeminė dalis nupjauta, galima užberti storu organinio mulčio sluoksniu, o, pavyzdžiui, barzdotiesiems vilkdalgiams ir kitiems augalams, linkusiems sušusti, galima sumeistrauti virš jų žemus (15–30 cm) karkasus ir uždengti taip pat, kaip ir krūmus.

Kad nesuprakaituotų!

Dar viena problema mūsų augalams gresia dėl pernelyg uolaus apklostymo. Nepakankamai vėdinama uždanga, „šlapios kojos“ arba storos lipnaus sniego dangos ir teigiamos oro temperatūros derinys gali sušutinti augalus arba sudaryti sąlygas labai greitai plisti grybinėms ligoms. Padariniai šiuo atveju dažnai būna kur kas rimtesni negu šalčio.

Drėgmės bijo: rožės, spygliuočiai, barzdotieji vilkdalgiai, tulpės ir kiti svogūniniai augalai, didžioji dalis alpinariumų gyventojų. Šaknies kaklelio sušutimas itin pavojingas rododendrams, dekoratyvinėms vyšnioms, slyvoms ir obelims.

Ką daryti? Nepersistenkite – denkite tik tuos augalus, kuriems to tikrai reikia! Jeigu neturite galimybių imtis skubių priemonių per atlydžius – visam laikui atsisakykite blogai vėdinamų priedangų. Kuo toliau stumkite nuo sausumą mėgstančių augalų nukritusius lapus ir kitus drėgnus augalų likučius. Linkusius sirgti grybinėmis ligomis ir greitai pūvančius augalus apdorokite fungicidais. Būtinai apžiūrėkite, kaip tekės vanduo nuo uždangų ir kur jis kaupsis: jeigu būtina, iškaskite vandens nutekėjimo kanalus.

Paslėpti nuo saulės

Apie visus žiemos padarytus pažeidimus augalams sodininkai paprastai sako: „Pašalo“. Deja, kartais šaltis būna visai niekuo dėtas. Kita dažna žiemos problema – saulės nudegimai ir išdžiūvimas. Nuo pastarojo ypač nukenčia visžaliai augalai, kurių vandens išgarinimo plotas yra didelis.

Saulės bijo: visžaliai rododendrai, dyglialapės mahonijos, kai kurie spygliuočiai (kininiai, virgininiai ir žvynuotieji kadagiai, dauguma tujų, kukmedžiai, baltosios eglės ‘Conica’), žoliniai daugiamečiai augalai su žiemojančiais lapais (alūnės, eleborai, epimedžiai, kai kurie paparčiai). Nuo saulės spindulių nukenčia daugelio klevų, dekoratyvinių obelų ir vyšnių žievė.

Ką daryti? Padės pritemdymas – nuo iš pietinės augalų pusės pastatytų faneros arba kartono lakštų iki „vigvamo“ iš šakų, apsuktų maišiniu audeklu arba apdėtų spygliuočių šakomis. Žemus arba prie žemės prilenktus augalus galima uždengti plastikinėmis arba medinėmis dėžėmis nuo vaisių. Rudeniui baigiantis verta nubaltinti medžių, kurių žievė labai jautri, kamienus.

Prieš visiškai uždarydami vasaros sezoną paskutinį kartą užmeskite akį į augalus. Atidžiau įsižiūrėkite net į tuos, kurių uždengti nereikia. Galbūt, kol iki šalčių dar yra laiko, verta dar kartelį juos apdoroti nuo ligų? Gal reikėtų pamesti mulčio į gėlynus? O gal pastatyti atramų ir parišti prie jų augalus, kuriuos gali nulaužti šlapias sniegas (pavyzdžiui, spygliuočius)? Įsivaizduokite apsnigtą, o po to atitirpstantį sodą – akis iš karto pamatys kritinius taškus.

Parengta pagal žurnalą "Namie ir sode"