Nors laukuose jau juntamas artėjančios žiemos dvelksmas, ant šaltalankių krūmų vis dar galima pamatyti oranžinių uogų. Šaltalankiai gali pakęsti žemą temperatūrą, net iki -43 °C, didelio rūgštingumo dirvožemį, kurio pH yra iki 8,0 ir dirvos (ypač pajūryje) sūrumą, nulemtą jūros vandens.

Laimius STRAŽNICKAS

Lietuvos šaltalankių augintojų asociacijos viceprezidentas dr. Gediminas Radzevičius sako, kad nors dauguma šaltalankių veislių prinoksta rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, vėlyvosios veislės (dažniausiai laukinės) savo vaisius subrandina spalio viduryje, uogos gana tvirtai laikosi ant šakelių ir dažnai sulaukia žiemos šalčių. Prasidėjus šalnoms, sunokusias uogas nuo medžių dažniausiai nurenka praskrendantys į pietus traukiantys ar žiemoti likę paukščiai, jomis pasimėgauja laukiniai gyvūnai, stirnos, elniai, briedžiai.

Kilę iš Himalajų

Šaltalankiai (Hippophae) nėra iš Lietuvos kilę krūmai. Kaip šaltalankių kilmės vietą įvairūs autoriai nurodo Himalajų regioną. Iš čia dygliuotieji šaltalankiai (Hippophae rhamnoides) pasiekė kitas vietas ir taip susidarė gana didelis jų paplitimo arealas. Savaime augantys kaip laukiniai augalai jie paplito Baltijos jūros pakrantėse, Dunojaus deltoje, Karpatuose, Viduržemio jūros pakrantėse, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Sibire, Kinijoje.

Natūralios šaltalankių augimvietės – upių slėniai, smėlėti arba žvirgždo dirvožemiai, kuriuose gausu potvynio vandens sunešto dumblo. Jie gali augti ir atvirose, skurdžiu dirvožemiu pasižyminčiose vietose, dykynėse bei uolingose vietovėse. Mūsų šalyje šie augalai auga panašios sudėties saulėtuose dirvožemio plotuose: upių ir ežerų pakrantėse, pakelėse, įvairiuose šlaituose.

Šaltalankiai – šviesą mėgstantys augalai, nepakenčiantys pavėsio ir šalia augančių krūmų ar medžių sudaromos konkurencijos. Jie leidžia gana daug ūglių, tad palikti augti natūraliomis sąlygomis gali formuoti kolonijas ir ūgliais plėstis į gretimus plotus. Smėlingame dirvožemyje šaltalankiai formuoja horizontalią šaknų sistemą, kuri išsidėsto 0,1–0,5 m gylyje. Ši savybė ypač svarbi, kai šaltalankiai naudojami dirvožemio erozijos kontrolei. Išplitusi, stipri šaknų sistema padeda augalams išsilaikyti šlaituose ir nuokalnėse. Šaknimis šaltalankiai greitai plinta – per 2–3 metus jais gali apaugti gretimi plotai.

Krūmas ar medis?

Šaltalankiai – vedantys vaisius krūmai arba medžiai. Jie dažniausiai užauga iki 2–4 m, nors Kinijoje gali užaugti net iki 18 m, o kai kurie būna ne aukštesni nei 50 cm.

Šiems augalams būdinga šiurkšti ruda arba juoda žievė ir pilkšvai žalių lapų vainikas, žiedai vos pastebimi ir atsiveria prieš lapus. Spygliai yra neatsiejama biologinės šaltalankių charakteristikos dalis. Jie gali būti įvairaus tankumo, formos, ilgio ir aštrumo. Dygliuotųjų šaltalankių vaisiai – geltonos, oranžinės arba tamsiai raudonos spalvos, maždaug 6–9 mm skersmens kaulavaisiai, panašūs į uogas. Jie būna įvairių formų: apskriti, ovalo, kiaušinio, cilindro, ropės formos.

Šaltalankių augalai yra dviejų lyčių: moteriški ir vyriški. Skiriasi šių žiedų forma ir paskirtis. Sodinukų lyties neįmanoma sužinoti, kol nėra pumpurų (tai paaiškėja tik 3–4 augalo vegetacijos metais). Žiedai formuojasi dažniausiai ant antramečių šakų (žemiau trečio lapo). Moteriškos giminės augalai pradeda brandinti vaisius 4–6 metais po sėjimo.

Ir miške, ir sode

Šiandien šaltalankių galima pamatyti ir gamtoje, ir ūkiuose. Ar tai tas pats augalas? Pasak dr. G. Radzevičiaus, verslininkai augina kultūrines šaltalankių veisles, per ilgamečius bandymus gautas kryžminant ir sisteminant skirtingų savybių turinčius augalus. Veisliniuose soduose auginami šaltalankiai išsiskiria didesnėmis uogomis, mažesniu spygliuotumu, jos neturi laukinėms uogoms būdingo plaukuotumo, skirtingų veislių uogose yra skirtinga aliejaus, mikroelementų, vitaminų dalis, skiriasi skonio savybės bei galimas panaudojimas.

Lietuvoje šaltalankiai pradėti plačiau auginti nuo 1985 m. Pirmiausia jie buvo naudojami žvyro karjerų rekultivacijai, kelių šlaitams tvirtinti. Ūkininkai auginti šaltalankius savo ūkiuose pradėjo nuo 1995–1998 m. Pastebima, kad dėl ypatingų šių uogų savybių ir augančios paklausos Europos ir pasaulio maisto, farmacijos, kosmetikos ir chemijos pramonėje per pastaruosius 10 metų šaltalankių auginama vis daugiau. 2014 m. Lietuvoje jų augino daugiau nei 250 ūkininkų, o uogynų plotai siekė daugiau nei 2 tūkst. ha. Per metus Lietuvos gamintojai pateikė rinkai daugiau kaip 200–300 t šių vertingų uogų.

Surinkti šio augalo vaisius yra labai sudėtinga: dygliuotos šakos bado rankas, o uogos stipriai laikosi ant kotelių, todėl skinamos susitraiško. Tai paskatino plėtoti dygliuotojo šaltalankio veislių tyrimus, naujų veislių paiešką. Jau išvesta nedygliuotų arba mažai dygliuotų šaltalankių veislių.

Lietuvoje daugiausia paplitusios jūriniam klimatui geriausiai tinkančios Maskvos valstybinio universiteto ir Sankt Peterburgo mokslų akademijos botanikos soduose išvestos veislės, perėmusios geriausias Sibiro kultūrinių ir Baltijos jūros regione augusių laukinių šaltalankių savybes: ‘Avgustinka’,‘Botaničeskaja’, ‘Botabičiskaja’ aromatnaja’, ‘Botaničeskaja lučistaja’, ‘Botaničeskaja liubitelskaja’, ‘Masličnaja’, ‘Podarok sadu’, ‘Trofimovskaja’.

Savo sode rekomenduojama sodinti tik kultūrines veisles. Galima pasirinkti šaltalankių veislę pagal uogų spalvą, dygliuotumą, dydį, skonį ir pan. Įveisiant savą sodą nepatariama naudoti miškuose ar rekultivuotuose žvyro karjeruose atkirstų šaltalankio šakninių atžalų, nes pasisodinsite neaiškios kokybės augalą, kurio savybės išryškės tik 3–4 augimo metais. Labai tikėtina, kad imdami augalą iš neaiškios augimvietės parsigabensite ir visą puokštę augalo ligų, dėl kurių jis gali per 2–3 metus sunykti ar užkrėsti kitus sodo augalus.

Dygliuotuosius šaltalankius galima dauginti sėklomis, žaliais ir sumedėjusiais auginiais, šakninėmis atžalomis. Tačiau reikia nepamiršti, kad užauginti iš sėklų šaltalankiai neišsaugo motininio augalo savybių. Dauginant vegetatyviniu būdu, augalai būna panašūs ir genetiškai identiški augalui, iš kurio išvedami. Į nuolatinę vietą sodinama pavasarį, prieš sulapojimą, arba rudenį.

Reikia tinkamai susodinti vyriškus ir moteriškus augalus, kad būtų užtikrintas normalus apvaisinimo procesas. Sodinant nedaug šaltalankių sode, svarbu pasirūpinti 2–3 vyriškais augalais, kad vienam iš jų žuvus būtų užtikrintas moteriškų augalų apdulkinimas.

Labai naudinga kultūra

Šaltalankiai gali būti naudojami įvairiems tikslams, dėl to jie ekonomiškai labai naudingi. Priklausomai nuo veislės ir sodinimo tankio hektare, jie gali duoti 0,75–3,5 t/ha vaisių.

Šaltalankių uogos – polivitaminų ir kitų vertingų biologiškai aktyvių junginių šaltinis. Jose yra daug vitamino C, kuris gerai išsilaiko perdirbtuose vaisių produktuose, nes nėra jį skaidančių fermentų, taip pat vitaminų P, B1, B2, K, E, folinės rūgšties, karoteno, cholino. Iš viso dygliuotųjų šaltalankių vaisiuose suskaičiuojama iki 200 žmogui naudingų medžiagų. Sušaldytose ir sutrintose uogose vitaminai ir kitos naudingos medžiagos išlieka iki pavasario.

Šaltalankių uogose esantys biologiškai aktyvūs junginiai veikia riebalų apykaitą, šalina iš organizmo cholesterolio perteklių, stabdo aterosklerozę (tai ypač svarbu vyresniems žmonėms), skatina virškinamojo trakto liaukų sekreciją.

Šaltalankių uogų aliejus padeda regeneruotis audiniams, greitina epitelizaciją, grūdėtojo audinio augimą pažeistose odos ir gleivinės vietose. Šiuo aliejumi gydomi nudegimai, nušalimai, gerklės ligos, pragulos, spinduliniai odos pažeidimai, o kaip vidinis vaistas vartojamas sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, stemplės vėžiu.

Šaltalankiai plačiai naudojami kosmetikoje. Uogų nuoviras stiprina plaukus, o sutrintų uogų košelė maitina ir atjaunina odą.

Tai galėtų būti dažnesnis svečias ir namų virtuvėje, nes iš vertingų uogų galima išsivirti kisielių, uogienių, pasiruošti padažų, įvairių gėrimų.