Viršuj medžio rudenį ugnis dega. Kas?

Viršuj medžio rudenį ugnis dega. Kas?

Paprastieji šermukšniai paplitę visoje Europoje.


Senovėje kone prie kiekvienos lietuvio sodybos augę šermukšniai išgyvena renesansą. Jų geidžia pasisodinti tiek didelių, tiek mažų sodų šeimininkai, tiek kolekcininkai. Ir kaip nenorės, kai nuo šių medelių rūšių ir veislių įvairovės net akys raibsta! Kuo įdomūs ir patrauklūs šermukšniai, koks tinkamiausias jų sodinimo laikas, ar reiklūs jie žmogaus dėmesio, pasakoja Vilniaus universiteto Botanikos sodo Kairėnuose didžiulės šių medelių kolekcijos globėjas Edvardas Meidus.


Meilė Taraškevičienė


Plačiai paplitę augalai


„Lietuvoje nerasi žmogaus, kuris nepažinotų šermukšnio“, – sako E. Meidus, pabrėždamas, kad senovėje nebuvo sodybos, prie kurios šių medelių neaugtų. Šermukšniai buvo stiprybės ir sveikatos simbolis, apsauga nuo blogio bei nepageidaujamos įtakos. Pasak E. Meidaus, tuo metu jie buvo auginami ne tik dėl dekoratyvumo, bet ir naudos. Jau tada žmonės suprato (o ir alternatyvų daug nebuvo) šermukšnių uogų, vadinamų vitaminų bombomis, naudą, todėl rinko jas, palėpėse džiovindavo arba virdavo uogienes, gamindavo giras.


Aišku, tuo metu populiariausi buvo paprastieji šermukšniai (Sorbus aucuparia), erškėtinių (Rosaceae) šeimos, šermukšnių (Sorbus) genties medeliai.
E. Meidaus teigimu, tai dažna vietinių, savaime Lietuvoje augančių medžių rūšis. Gyvena 60–100 metų, rečiau – iki 120, pasitaiko ir 200 metų amžiaus sulaukiančių medžių. Iš viso natūraliai augančių gamtoje galima priskaičiuoti daugiau kaip 100 rūšių. Dar yra ir jų įvairių porūšių, formų bei varietetų. Šermukšniai auga lapuočių, spygliuočių bei mišriuose miškuose, kirtimuose, pamiškėse, parkuose ir pakelėse. Mėgsta vidutinio drėgnumo, drėgnus, purius, daug maisto medžiagų turinčius dirvožemius – velėninius jaurinius, durpininius priemolius, durpžemius. Jiems patinka ir neutralus bei karbonatinis dirvožemis. Jauni medeliai pakenčia paunksnę, vėliau jie tampa šviesomėgiai. Atsparūs šalčiui ir sausroms.

REKLAMA


Paprastieji šermukšniai paplitę visoje Europoje, o rytuose siekia Vakarų Sibirą, pietuose – Iberijos pusiasalį, Korsikos, Sicilijos salas, šiaurės Graikiją bei Bulgariją. Švelnesnio klimato Europos zonose auga kalnuose, iki 2 000 m aukštyje.


Šis medelis mums įdomiausias savo mitologine prasme. Senovės raštuose, kur kalbama apie lietuvių tikėjimus, po šventojo medžio ąžuolo antruoju dažniausiai minimas šermukšnis. Teigiama, kad jo malkos naudotos apeiginei ugniai įkurti. Pasak senolių, jei užderėjo daug šermukšnių uogų, ruduo bus šlapias ir šaltas, o netrukus ateis šalnų metas.


Didelis veislių pasirinkimas


Šermukšnių veislių išvesta taip pat nemažai. Štai Botanikos sodo Kairėnuose kolekcijoje iš viso jų yra 30. Tiesa, sodinės veislės veda ne mažiau vertingus nei paprastųjų šermukšnių, bet nepalyginti skanesnius vaisius. Pasak E. Meidaus, tikrai yra nemažai veislių šermukšnių, kurių uogas galima valgyti nesiraukant, nes kai kurių skonis būna saldžiarūgštis arba tik truputį jaučiasi karstumas.


Iš Čekijos, Vokietijos atkeliavusių paprastojo šermukšnio veislių ir formų Lietuvoje perspektyvios yra 'Konzentra', 'Rosina'. Pirmosios uogos smulkios, tačiau prinoksta labai anksti – rugpjūčio viduryje. Jos labiau saldžios nei rūgščios, todėl mėgstamos ir paukščių. Šermukšnių derlių nuo puolančių strazdų, svirbelių ir kitų paukščių apsaugosite medelių lajas apgaubę apsauginiais tinklais. 'Rosina' vaisiai švelnaus skonio, subręsta dviem savaitėmis vėliau nei 'Kozentra', dera gausiau ir reguliariau negu daugelis kitų veislių.

REKLAMA


Daug šermukšnių veislių išvesta Rusijoje. Selekcijai pradžią davė Ivanovo srityje, miške prie Nevežino kaimo rastas nekarčius vaisius vedantis medis. Šio medžio sėklas žmonės pradėjo sėti ir auginti tik atrinktus, labiausiai patikusius medelius. Taip šie šermukšniai paplito ir gretimoje Vladimiro srityje. Vėliau čia buvo įkurtas medelynas. Visos Rusijoje išvestos šermukšnių veislės – 'Nevežinskaja', 'Nevežinskaja suzdalskaja', 'Nevežinskaja krupnoplodnaja', ’Nevežinskaja Oranževaja‘ ir kt. – tinkamos auginti ir Lietuvoje. Šių veislių vaisiai visiškai neturi kartumo. 'Nevežinskaja Oranževaja' obuoliukai, pasak E. Meidaus, studentų išrinkti skaniausiais. Jie saldūs, sultingi, plona odele.


Viršuj medžio rudenį ugnis dega. Kas?

'Nevežinskaja sladkaja' veilsė šermukšniai neturi kartumo.


Tiek Rusijoje, tiek ir piečiau Lietuvos išvestos paprastojo šermukšnio veislės yra kryžmadulkės, todėl dera tik jei greta susodinti nors ir skirtingų veislių, bet ne mažiau kaip 2, o dar geriau – 3–5 medeliai.


Trečiąją veislių grupę sudaro veislės, Rusijoje išvestos daugiausia tarprūšinės hibridizacijos būdu. Vaisiai įspūdingi – didesni kaip 1,5 cm skersmens. 'Alaja krupnaja' obuoliukai itin stambūs, labiau rūgštūs nei saldūs, šiek tiek karstelėję. Lietuvoje nors ir pramečiuoja, kaip ir kiti šermukšniai, bet dera labai gausiai.


Verslinei sodininkystei labai tinkama ir 'Granatnaja' veislė. Tai viena derlingiausių veislių. Vienais metais Botanikos sode nuo vieno medelio buvo priskinta net 50 kg uogų. 'Granatnaja' veislės šermukšniai labai plačiai išsiskleidę, į aukštį auga 4,5–5 m. Šios veislės medelius patariama sodinti 6–7 m atstumu, nes arčiau pasodintų šermukšnių lajos susipina tarpusavyje ir vėliau viena kitai trukdo augti. 'Granatnaja' vaisiai dideli, oranžiškai violetinės spalvos, vienodai rūgštūs ir saldūs, tik nelabai tinka desertui dėl šiek tiek karstelėjusio prieskonio. Išskirtinė savybė – ankstyvas kasmetis derėjimas. Jų skonis, pasak E. Meidaus, labiau patinka moterims nei vyrams.


Jei žmogus neturi daug žemės, bet labai nori pasisodinti šermukšnį, jam reikėtų rinktis kompaktus ‘Burka‘ veislės medelius. Šios veislės uogos tamsiai raudonos, gero skonio. Vienintelis trūkumas – tai, kad pramečiuoja.


Norint pašalinti paprastųjų šermukšnių vaisių kartumą, galima juos pašaldyti ar trumpam panardinti į verdantį sūrų vandenį (2,5–3 proc. koncentracijos), o paskui perlieti šaltu vandeniu. Dingsta ir sudžiovintų uogų kartumas. Šermukšniai, surinkti prieš šalnas, turės daugiau veikliųjų medžiagų, o po pirmųjų šalnų nebebus tokie kartūs, tačiau jų vertė sumažėja.

Geriau sodinti rudenį

Geriausia, E. Meidaus įsitikinimu, šermukšnius sodinti rudenį, kai jie meta lapus. Tai paprastai nutinka lapkričio mėnesį. Pavasarį juos irgi galima sodinti, tačiau neretai pavasariui žengiant septynmyliais žingsniais per greiti procesai sudaro nepalankias sąlygas šermukšniams prigyti, pavyzdžiui, pradeda sprogti pumpurai, o šaknys dar būna nespėjusios įsitvirtinti. Tokiu atveju išsiskleidę medžių lapai garina vandenį, o šaknys nesugeba aprūpinti vandeniu ir jis nudžiūsta. Beje, šaknims labai kenkia ne tik drėgmės trūkumas, bet ir grambuolių lervos. Juos išnaikinti reikėtų dar iki sodinant šermukšnyną.



Šermukšnių sodui tinka bet koks dirvožemis, išskyrus nederlingus smėlynus. Priemoliuose šie medeliai auga sparčiai, tačiau dera prastai. Vešliausi, derlingiausi šermukšniai būna drėgmei laidžiuose puveninguose priesmėliuose. Šermukšnius patariama sodinti šiauriniuose šlaituose. Šermukšnių šaknų sistema paviršinė, todėl pasodinti atokaitoje dėl drėgmės stygiaus jie vargsta. Augančius ir jau pradėjusius duoti vaisių medelius reikėtų ir patręšti, ir pamulčiuoti.
Genėjimo, pasak E. Meidaus, šermukšniai nemėgsta. Na, nebent senesniems medeliams galima padaryti jauninamąjį genėjimą. Po šios procedūros medeliai ima geriau derėti.


Be jokios abejonės, ir šermukšniams reikia priežiūros, nors ir nedidelės. „Botanikos sodo šermukšnių kolekcijai – 20 metų. Pastebėjau, kad šie medeliai labai nemėgsta užmirkusių žemių, jei netręši, nepurški nuo ligų ir kenkėjų, ima skursti,“ – patirtimi dalijasi E. Meidus.


Viršuj medžio rudenį ugnis dega. Kas?

'Granatnaja' veislės šermukšniai labai plačiai išsiskleidę, į aukštį auga 4,5–5 m.


Duobė šermukšniui


Šermukšnių šaknys šakojasi platyn, todėl svarbu iškasti platesnę duobę. Jei viršuje žemė derlinga, verta pakasti giliau ir, iškasus apatinį nederlingą sluoksnį, jį pakeisti derlinga viršutine žeme. Šaknų zonoje turėtų būti derlingos žemės ir komposto mišinys. Šiemet ir taip drėgna, todėl vandens į duobę pilti nereikia. Sodinuką į duobę reikia įstatyti tokiame pat gylyje, kokiame augalas augo konteineryje. Pasodinus būtina palieti, kad vanduo išstumtų orą ir prie šaknų gerai priglustų žemė.


Šermukšnių nauda


• Šermukšniuose labai daug vitamino A (karoteno), netgi daugiau nei morkose, be to, jis žymiai lengviau pasisavinamas.
• Vitamino C juose trigubai daugiau nei citrinose (~200 mg/100 g).
• Šermukšniuose gausu vitamino P – daugiau nei obuoliuose.
• Geležies šermukšniai turi net 3–4 kartus daugiau nei obuoliai.
• Šermukšnių uogose taip pat yra vitamino E (20 mg/100 g), B2, K, PP, pektino, vario, mangano, kobalto, jodo, cinko, kalio, magnio, eterinio aliejaus, sorbito, rauginių medžiagų (tanidų), iki 1,5 proc. baltymų, 12 proc. cukraus, 0,5–3 proc. organinių rūgščių, tai pat net 8 rūšių aminorūgščių, reikalingų žmogaus organizmo veiklai.
• Kasdien suvalgant nors po 10 šermukšnio uogų galima pamiršti galvos skausmą, nemigą ir padidėjusį arterinį kraujospūdį.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris