Ruduo – metas susipažinti su serbentų naujovėmis

Ruduo – metas susipažinti su serbentų naujovėmis

Viena tinkamiausių auginti Lietuvoje raudonųjų serbentų veislių – olandiška ankstyvoji „Jonkheer van Tets“. Šių serbentų uogos skinamos su šakelėmis.


Kone prie kiekvienos sodybos šiandien auga bent vienas serbentų krūmas. Lietuviai nuo seno mėgo serbentus. Vasarai pasibaigus neatsitiktinai prisiminėme šiuos skanias uogas užauginančius uogakrūmius.

Laimius STRAŽNICKAS


Laikas sodinti – ne už kalnų


Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Tadeušas Šikšnianas primena, jog artėja serbentų sodinimo metas. Optimalus laikas – antroji spalio dekada. Tokiu metų laiku dirvoje susikaupia pakankamai drėgmės, tad serbentų sodinukai be vargo prigis ir ims augti. Galima serbentus sodinti ir pirmosiomis spalio dienomis, tačiau jeigu žemė nebus pakankamai drėgna, gali tekti juos laistyti.


Jei galvojate įveisti serbentyną, t. y. pasodinti daug uogakrūmių, turėjote parinkti jiems tinkamą vietą ir jau nuo vidurvasario ruošti dirvą. Vienas svarbiausių darbų – naikinti daugiametes piktžoles. Jeigu to lig šiol nepadarėte, dabar purkšti herbicidais – per vėlu, o neišnaikinus piktžolių sodinti serbentus reiškia ateityje pasišvęsti katorgiškam darbui. Tačiau nebus didelio vargo, jei ketinate įsiveisti kelis serbentų krūmus.


Serbentus galima sodinti ir pavasarį, bet kadangi uogakrūmiai labai anksti pavasarį pradeda vegetaciją, dažniausiai jie sodinami jau išsprogę, o tai apsunkina prigijimą ir augimą. Pasodinti spalį uogakrūmiai iki šalčių spės užgydyti žaizdas ir išleis naujų šaknelių. Pavasarį jie gražiai sužaliuos ir gerai augs.


Serbentai nėra labai reiklūs dirvožemiui, puikiai auga ir dera pasodinti priesmėlio ir priemolio dirvoje, tiesa, nelabai rūgščioje (pH – didesnis kaip 6; raudoniesiems ir baltiesiems serbentams tinka ir rūgštesnė žemė), geriausia saulėtoje vietoje. Sodinukus reikėtų sodinti 5–7 cm giliau, negu jie augo medelyne, nes iš stiebo pagrindo jie išleis papildomų šaknų. Iškasama iki 20 cm gylio ir 30 cm skersmens duobė. Pusę jos reikėtų pripilti purių žemių, įpilti pusę kibiro vandens, o likusią dalį duobės užpildyti sausomis žemėmis. Nepilkite vandens jau pasodinę sodinukus, nes taip tik suplaksite dirvą ir vanduo nepasieks augalo šaknų.

REKLAMA


Mokslininkas sako, jog dažniausiai sodininkai mėgėjai daro tas pačias klaidas: prieš sodindami neišnaikina piktžolių dirvoje, uogakrūmius pasodina per sekliai ir per tankiai, neįvertinę, kad ateityje liauni sodinukai išsikeros (atstumas tarp serbentų sodinukų turėtų būti apie metrą).
Specialistas atkreipia ir jau auginančiųjų serbentus dėmesį: nereikėtų uogakrūmių genėti rudenį, nes per padarytas žaizdas skverbsis šaltis ir labai alins augalus. Genėjimo darbus derėtų atidėti iki antrosios kovo pusės. Vienintelis darbas, kurį galite atlikti rudenį, – sekliai, maždaug 5–10 cm gyliu, sukasti pokrūmius.


Ruduo – metas susipažinti su serbentų naujovėmis

Populiariausi ir vertingiausi Lietuvoje – juodieji serbentai.


Perkame sodinukus


Kur geriausia įsigyti serbentų sodinukų – bene pats opiausias klausimas sodininkui mėgėjui, nutarusiam įsiveisti šių uogų. Dr. T. Šikšnianas pataria vengti uogakrūmių sodinukų pirkti turguje. Ten greičiausiai gausite tokią veislę, kokios paprašysite, tačiau dėl jos negalėsite būti tikri, kol nesulauksite pirmojo derliaus. Jeigu vis dėlto nutarėte pirkti turguje, pirmiau paklauskite, kokios tai veislės serbentai, o ne sakykite, kokios veislės ieškote.


Patikimiausia sodinukų ieškoti medelynuose. Bene daugiausia veislių uogakrūmių užaugina ir kitus pardavėjus sodinukais aprūpina LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto medelynas Babtuose. Čia galima rasti daugybės veislių juodųjų, raudonųjų ir baltųjų serbentų sodinukų.
Sodinti tinka ir vieno ūglio sodinukas (maždaug 60–70 cm aukščio). Svarbiausia, kad jo storis būtų ne mažesnis nei 0,8 cm. Jeigu tai dvimetis sodinukas, jis turėtų turėti 3–5 šakeles, iš kurių bent trys būtų iki centimetro storio. Svarbu atkreipti dėmesį į sodinukų šaknis – jos turi būti ne trumpesnės nei 15 cm, o šaknyno skersmuo siekti 30 cm.


Ruduo – metas susipažinti su serbentų naujovėmis

Ne visiems sodininkams žinomi yra auksuotieji serbentai, kilę iš Šiaurės Amerikos.


Apie veisles


Mūsų geografinėse platumose auga trijų rūšių serbentai: juodieji, raudonieji ir baltieji. Populiariausi ir vertingiausi Lietuvoje – juodieji serbentai. Šios rūšies serbentų veislių yra didžiausias pasirinkimas. Selekcininkai nesustodami išveda vis naujų mūsų sąlygoms pritaikytų veislių.


Ne vieną juodųjų serbentų veislę išvedęs dr. T. Šikšnianas sako, jog, augindami visų veislių, kurių galima įsigyti Lietuvoje, serbentų, šviežiomis jų uogomis be pertraukos galėtume mėgautis 25–35 dienas – per 3–5 dienas suvartojus ankstyvąsias uogas, iškart būtų galima skinti jau kitas, šiek tiek vėlyvesnes.


Patys populiariausi mūsų krašte ankstyvieji juodieji serbentai – „Joniniai“, sunokstantys iki Joninių. Labai populiarūs, bent jau Vidurio Lietuvoje, yra stambias saldžiarūgštes uogas išauginantys vidutiniškai ankstyvi „Gagatai“. Serbentų augintojai giria bei patikima vadina ir dar vieną vidutiniškai ankstyvą veislę – „Almiai“.


Iš atvežtinių juodųjų serbentų veislių pašnekovas pirmiausia mini „Belorusskaja sladkaja“. Šie ankstyvieji uogakrūmiai jau seniai žinomi Lietuvoje. Uogos – gana stambios, dera kekėmis, sunoksta vienu metu.

REKLAMA


Jeigu norite ilgą laiką valgyti juodųjų serbentų, mokslininkas pataria įsiveisti šių veislių: „Joniniai“ (sunoks pirmieji), „Belorusskaja sladkaja“, „Gagatai“, „Almiai“. Ir jeigu dar neatsibos mėgautis šiomis uogomis, pasisodinkite vėlyvųjų serbentų „Dainiai“. Naujausios, maždaug prieš 5–7 metus, Sodininkystės ir daržininkystės institute išvestos juodųjų serbentų veislės – „Gojai“, „Svajai“, „Senjorai“, „Salviai“. Šių veislių serbentai gerai auga Lietuvos sąlygomis, apie juos gerų atsiliepimų sulaukta iš Danijos sodininkų.


Jau kurį laiką Lietuvos sodininkai mėgėjai augina škotiškos „Ben“ serijos veislių („Ben Alder“, „Ben Lomond“ ir kt.) serbentų. Tačiau dr. T. Šikšnianas juos vertina gana skeptiškai: krūmai dera neblogai, tačiau užaugina smulkokas uogas. Jos tinkamesnės verslinei sodininkystei, nes uogas skinti rankomis – varginantis darbas.


Naujų baltųjų serbentų veislių selekcininkai neskuba išvesti. Pašnekovas teigia, jog į mūsų šalį kitados iš tuometės Vokietijos Demokratinės Respublikos buvo įvežta dviejų patikimų veislių baltųjų serbentų, sunokstančių 5 dienų skirtumu (maždaug liepos viduryje), – „Zitavia“ ir „Werdavia“, – ir to užtenka. Pasak specialisto, šios veislės yra idealios norint iš baltųjų serbentų pasigaminti naminio baltojo vyno, kokybe prilygstančio maderai.


Viena tinkamiausių auginti Lietuvoje raudonųjų serbentų veislių – olandiška ankstyvoji „Jonkheer van Tets“. Šių serbentų uogos skinamos su šakelėmis. Populiarumu pasižymi ir vėlyvieji serbentai „Rondom“ bei „Olandų raudonieji“. Beje, raudonieji serbentai – bene patys atspariausi šalčiui, nes pražysta vėliausiai – gegužės pradžioje.


Ruduo – metas susipažinti su serbentų naujovėmis

Serbentiniai agrastai – dekoratyvūs augalai, tad tinka ir gyvatvorėms.


Neįprasti serbentai


Sodininkai mėgėjai vis dažniau bando eksperimentuoti – augina mūsų krašte neįprastų veislių serbentų ar jų hibridų. Vienas iš tokių – juodųjų serbentų ir agrastų hibridas, arba serbentinis agrastas, išvestas Vokietijoje („Josta“). Tai daug augesni už juoduosius serbentus ir agrastus augalai, jų ūgliai neturi dyglių. Forma agrastus primenančios uogos – beveik juodos, du tris kartus stambesnės už serbentus. Be to, neturi serbentams būdingo kvapo. Jų odelė – plonesnė, tad šviežios uogos prasčiau laikosi. Sunoksta liepą. Nuo vieno krūmo galima nuskinti iki 10 kg uogų. Jose vitamino C yra gerokai daugiau nei juoduosiuose serbentuose. Uogos valgomos šviežios ir šaldytos. Iš pusiau prinokusių uogų verdamos uogienės, gaminami kompotai. Iš prinokusių spaudžiamos sultys, gaminami džemai, želės.



Serbentiniai agrastai – dekoratyvūs augalai, tad tinka ir gyvatvorėms. Tiesa, nėra labai tinkami mūsų klimato sąlygoms – anksti sužydi ir dažnai nušąla, todėl juos geriau auginti miesteliuose, nuo šalnų, žvarbių šiaurės vėjų apsaugotose vietose. Arba jiems sužydėjus derėtų imtis apsaugos nuo šalnų priemonių, pavyzdžiui, uždengti.


Ne visiems sodininkams žinomi yra auksuotieji serbentai, kilę iš Šiaurės Amerikos. Jų krūmai užauga iki 2,5 m aukščio. Uogos sunoksta ne vienu metu – nuo liepos vidurio iki rugsėjo. Be to, jos skiriasi spalva, forma ir dydžiu. Būna juodų, geltonų, rausvų, juosvai rudų ir kitokių atspalvių serbentų, tačiau visiems jiems būdingas blizgus paviršius. Jų dydis varijuoja nuo vidutinio dydžio serbento iki vidutinio dydžio agrasto, o forma gali būti apskrita, ovali, cilindriška, lašo. Šios uogos – ne tik skanios, bet ir vertingos dėl vitamino C, B grupės vitaminų, provitamino A, jose taip pat yra cukraus, įvairių rūgščių, pektinų.



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą