To paties vynmedžio užteks visam gyvenimui

To paties vynmedžio užteks visam gyvenimui

Vynmedžiai gyvena dešimtmečius. Prižiūrimi krūmai normaliai derėti gali 60–80 metų, kartais produktyvusis amžius siekia net 100–150 metų.


Neretame Lietuvos sode žaliuoja vynmedžiai. Tačiau šie iš pietinių platumų kilę augalai mūsų krašte dažnai patiria rimtų išbandymų dėl nenuspėjamų gamtos išdaigų.

Žaliuoja, bet vaisių neveda

Į mūsų redakciją kreipėsi kai kurie skaitytojai skųsdamiesi – vynmedžiai žaliuoja, tačiau vaisių neveda. Kodėl? Būtent su tokiu klausimu pirmiausia kreipėmės į Vilniaus universiteto Botanikos sodo skyriaus vedėją doc. dr. Darių Ryliškį, nemažai metų paskyrusį vynmedžių tyrinėjimams.


Pašnekovas iškart pasitikslino: „Ar vynmedžiai žydėjo, tačiau neveda vaisių, ar apskritai nežydėjo?“ Jeigu pavasarį šie augalai nežydėjo, gali būti, kad žiemą stipriai apšalo šakos, o žaliuojančios šakelės yra tik vilkaūgliai. Jei praėjusiais metais negailestingai nugenėjote savo vynmedžius, gali būti, jog neišliko pernykščių šakelių, iš kurių išauga žiedus kraunantys ūgliai, ir augalai negalėjo sužydėti. Jeigu vynmedis žydėjo, tačiau vaisių nėra, priežastis gali būti ta, kad jūsų augalas nėra savidulkis. Kai kurių veislių vynmedžiai ir jų hibridai patys nedera, jeigu šalia nėra kitos veislės vynmedžių.


Kaip pataisyti padėtį, kad kitais metais būtų galima mėgautis skaniomis uogomis? Jei vynmedis kasmet žydi, tačiau nedera, pirmiausia reikėtų šalia pasodinti kitos veislės vynmedį. Jeigu aiškiai matyti, kad vynmedis žiemą apšalo, genint rudenį reikėtų palikti stiprių sveikų ūglių ir, siekiant apsaugoti nuo galimo nušalimo, prieš žiemą juos pridengti.


To paties vynmedžio užteks visam gyvenimui

Vynmedžiai nuo seno buvo auginami ir Lietuvoje. Sovietmečiu beveik visur karaliavo „Ivanausko rastinukė“, arba „Alfa“, ganėtinai atspari šalčiui ir ligoms veislė, išauginanti vidutinio dydžio apskritas tamsiai mėlynas uogas, tinkamas uogienėms ir vynui.


Dėl genėjimo nesutariama


Dėl vynmedžių genėjimo laiko lig šiol nėra vienos nuomonės. Vieni teigia, kad geriausia tai daryti rudenį, kai neteka sula, kiti tvirtina, jog tas sulos nutekėjimas augalui nekelia jokio pavojaus. Didesnė blogybė, kai žmonės apskritai negeni vynmedžių ir taip neleidžia jiems pademonstruoti geriausių veislės ypatybių. Galbūt geriausia būtų pasirinkti aukso viduriuką – dalį šakų nugenėti rudenį, o kitą dalį, taip pat ir žiemą nušalusias, – pavasarį.


Vynmedžius derėtų formuoti taip, kad liktų keturios šakos, iš kurių kiekvieną sudarytų šios dalys: nuo pat žemės einantis iki 10–20 cm ilgio kamienas ar daugiametė šaka, nuo jo ar jos arčiau žemės atsišakojusi nedidelė šakelė su dviem pumpurais, iš kurių kitais metais formuosis nauja deranti šaka, vadinamoji atstatomoji šakelė, virš jos – viena atšaka su 6–8 pumpurų praėjusių metų šaka. Visa kita nukerpama. Taip iš buvusios didžiulės „lianos“ liks tik 1,20–1,50 m aukščio krūmas su keliomis šakelėmis. Toks intensyvus genėjimas leis pajusti tikrąjį vaisių skonį.

REKLAMA



Jei vynmedžiai daugybę metų negenėti, reikia laikytis tokios taisyklės: vienoje krūmo pusėje pasirinkti du ar tris kamienus, juos gerokai patrumpinti, tikintis, kad iš miegančių pumpurų išlįs nauji ūgliukai. Kitais metais taip apgenėti galima kitą krūmo pusę. Tikėtina, kad per dvejus ar trejus metus susiformuos tvarkingos derančios šakos.


To paties vynmedžio užteks visam gyvenimui

Jei vynmedžiai daugybę metų negenėti, reikia laikytis tokios taisyklės: vienoje krūmo pusėje pasirinkti du ar tris kamienus, juos gerokai patrumpinti, tikintis, kad iš miegančių pumpurų išlįs nauji ūgliukai.


Vynmedžių įvairovė


Pasaulyje auginama daugybės veislių vynmedžių. Vieni – labai dekoratyvūs, kitų uogos – skirtos vynui, trečių – tiesiog pasigardžiuoti.


Vynmedžiai – vieni seniausių žiedinių augalų, daugiausia paplitę Šiaurės pusrutulyje. Jų lapų, ūglių ir sėklų atspaudų rasta vėlyvojo kreidos periodo (prieš 100–65 mln. metų) iškasenose. Biblijoje rašoma, kad pirmasis augalas, pasodintas po tvano, buvo vynmedis – išsilaipinęs ant Ararato kalno jį pasodino Nojus.
Šių augalų yra laukinių ir kultūrinių. Kultūriniai vynmedžiai dažniausiai būna savidulkiai, o laukiniai – dvinamiai (vadinamieji vyriškieji ir moteriškieji žiedai būna ant skirtingų augalų). Laukinių vynmedžių ir dabar auga Viduržemio ir Juodosios jūrų baseinų teritorijose. Šie augalai davė pradžią kultūriniams Europos ir Azijos vynmedžiams.


Europiniai vynmedžiai, po ledynmečio išlikę pietuose ir iki šių laikų augantys kaip laukiniai augalai vidutinių platumų, subtropinėje klimato juostose, pasižymi mažu atsparumu šalčiui ir santykinai ilgu vegetacijos periodu. Šiaurės Amerikos vynmedžiai išsiskiria santykinai trumpu vegetacijos periodu ir atsparumu šalčiui.


To paties vynmedžio užteks visam gyvenimui

Viena geriausių A. Gailiūno sukurtų veislių – „Gailiūno Šasla“.


Vynmedžiai Lietuvoje


Vynmedžiai nuo seno buvo auginami ir Lietuvoje. Sovietmečiu beveik visur karaliavo „Ivanausko rastinukė“, arba „Alfa“, ganėtinai atspari šalčiui ir ligoms veislė, išauginanti vidutinio dydžio apskritas tamsiai mėlynas uogas, tinkamas uogienėms ir vynui. Šią veislę atrado ir Lietuvoje išplatino akademikas Tadas Ivanauskas, todėl ji ir buvo vadinama „Ivanausko rastinuke“. Veislė – savidulkė, augi ir derlinga. Vynmedžiai pražysta vidutiniškai birželio 10 d., uogos sunoksta – rugsėjo 15-ąją, praėjus 130–135 dienoms nuo pumpurų išsprogimo (pirmosiomis gegužės dienomis).


Šiandien vynmedžių augintojai noriai renkasi ir kitas veisles. Nors daugelis pirmenybę teikia lietuviškoms, mūsų krašte galima auginti ir latviškų, ir baltarusiškų, ir kai kurių rusiškų, kanadietiškų bei amerikietiškų veislių vynmedžių.


Nemažai veislių yra išvedęs garsus vynmedžių selekcininkas Antanas Gailiūnas. Jo išvestos veislės – labai ištvermingos, ankstyvos, šių veislių vynuogės – išties skanios. Vienos geriausių A. Gailiūno sukurtų veislių – „Gailiūno Šasla“, „Liepsna“, „Juvendana“, „Svaja“, „Selė“, „Stella“.

REKLAMA


Pagal vynuogių sunokimo laiką Lietuvoje vynmedžių veislės skirstomos į labai ankstyvas (uogos sunoksta nuo rugpjūčio vidurio), ankstyvąsias (sunoksta apie rugsėjo 1-ąją), vidutiniškai ankstyvas (sunoksta iki rugsėjo vidurio) ir vėlyvąsias (sunoksta iki rugsėjo pabaigos). Dažniausiai tai būna desertinės vynuogės, vyną iš jų spausti sunku: uogos – mėsingos, sultys savaime neteka.


To paties vynmedžio užteks visam gyvenimui

A. Gailiūno sukura veislė „Liepsna".


Kaip įsiveisti vynuogyną?


Panorus įsiveisti vynuogyną, pirmiausia teks pasukti galvą, kur įsigyti vynmedžių sodmenų. D. Ryliškis sako, jog geriausias variantas – apsilankyti mugėse, į kurias su savo sodinukais atvažiuoja ir vynmedžių augintojai. Rudenį jie galės ne tik papasakoti apie konkrečios veislės vynmedžių auginimą, bet ir pasiūlyti paragauti vynuogių. Labai svarbu rinktis tuos vynmedžių sodinukus, kurių apatinė ūglių dalis būtų ne plonesnė už pieštuką. Jei ūgliai – plonesni, tikimybė, kad sėkmingai peržiemos, nėra didelė.


Kad vynmedžių vaisiuose būtų sukaupta pakankamai cukraus, juos reikės pasodinti saulėtoje ir nuo šaltų šiaurinių vėjų apsaugotoje vietoje, kur nors prie pietinės pastato sienos (maždaug 40 cm atstumu).
Sodinant vynmedžius galioja bendrosios sodinimo taisyklės. Priemolio dirvoje duobės užpildomos komposto, žvyro ir viršutinio sluoksnio dirvožemio mišiniu (1:1:1), smėlingoje – komposto ir viršutinio sluoksnio dirvožemio mišiniu. Substratas duobėje turi būti purus ir gausus maistinių medžiagų. Kad šaknys žiemą nenušaltų, sodinukai sodinami giliai – iki 40 cm (duobė turi būti paruošta su žvyro drenažu, jokiu būdu negalima tokiame gylyje sodinti priemolio ar molio dirvoje).


Pirmieji metai vynmedžiams – labai svarbūs. Jie turi įgyti stiprų sėkmingo augimo impulsą. Vėliau šaknys ims skverbtis gilyn, ir sutvirtėję augalai nebus tokie lepūs.


Vynuogėms vytis reikia vielos karkasų (kas 50–80 cm). Juos įrengti patariama dar prieš sodinimą. Vegetacijos metu vynmedžiai tręšiami kompleksinėmis trąšomis.


Viską padarę tinkamai, po dvejų ar trejų metų jau galėsite skinti pirmąsias vynuogių kekes. Vynmedžiai gyvena dešimtmečius. Prižiūrimi krūmai normaliai derėti gali 60–80 metų, kartais produktyvusis amžius siekia net 100–150 metų.


Parengta pagal žurnalą „Namie ir sode“




Kitos naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą