Kriaušes palikti likimo valiai – klaidinga

Kriaušes palikti likimo valiai – klaidinga

Ankstyvosios kriaušės sudomina tik retą sodininką.


Koks sodas be kriaušių? Tiesa, internetinės svetainės manosodas.eu įkūrėjas Donatas Lostys tvirtina, jog dėl to, kad šie medžiai auga dideli ir užima daug vietos, dažnas sodininkas veikiau renkasi kitus vaismedžius. Tačiau kriaušės už daugumą kaulavaisių yra kur kas atsparesnės, nereikalauja daug priežiūros, be to, dažniausiai sulaukiama gausaus jų derliaus.


Meilė Taraškevičienė


Ankstyvosios – nepopuliarios


Pasaulyje iš viso žinoma 60 rūšių kriaušių, o Lietuvoje auga tik trys. Labiausiai paplitusios paprastosios kriaušės (P. Communis L.). Savo morfologija kriaušės panašios į obelis. Pagrindiniai kriaušių poskiepiai yra miškinių kriaušių sėjinukai ir paprastųjų svarainių (Cydonia ablonga) klonai. Kriaušės su sėkliniais poskiepiais užauga 1,5– 2 kartus aukštesnės nei obelys, derėti pradeda 5–10 augimo sode metais, jos ne tokios jautrios šaltoms žiemoms, dera 30–60 metų ir reguliariau nei obelys.
Į paprastųjų svarainių poskiepius įskiepytos kriaušės, palyginti su miškinių kriaušių poskiepiais, turi daug pranašumų, tačiau ne mažiau ir trūkumų. Todėl Lietuvoje neatitikimui tarp kriaušių veislės ir svarainių panaikinti naudojami tarpiniai skiepai.


Kriaušės jautrios mūsų klimato sąlygoms, todėl pasirenkant jų veisles reikėtų tinkamai įvertinti jų savybes. Sodybose auginamos vasarinės kriaušės, bet populiaresnės rudeninės veislės.


Pasak D. Losčio, ankstyvosios kriaušės sudomina tik retą sodininką. Tokį pasirinkimą galima paaiškinti tuo, kad vasaros pradžioje prisirpsta daugybė uogų, todėl užderėjusių kriaušių valgyti nebesinori, be to, šie vaisiai greitai pernoksta ir jų skonis pasidaro ne visiems patinkantis.

REKLAMA


Išeitis – lajos formavimas


Vaismedžių būklę, jų derlingumą lemia sodo vieta. Kriaušynams tinkamiausi yra vakarų ir pietrytiniai nuolydžiai. Kad vyraujančių vėjų daroma žala būtų mažesnė, prieš įveisiant sodus patariama pasodinti užuovėjų juostas.


Kriaušėms sode reikia skirti nemažai vietos (nelygu veislė, maždaug 4–5 x 2–5 m), nes jos užauga labai didelės. Tad nedidelių sodų šeimininkai šiems vaismedžiams tiesiog neturi pakankamai vietos. Praktiškiausia būtų į vieną medį įskiepyti kelių veislių kriaušių. D. Lostys turi kriaušę, į kurią įskiepijo net 8 veislių įvairaus ankstyvumo įskiepius. Šią kriaušę jis pavadino Šeimos medžiu. Sodininkas pasidžiaugė, kad visi be išimties vaisiai suvalgomi.


„Labai gaila, kad Lietuvoje nėra pirkti žemaūgių kriaušių, be to, Lietuvoje, kitaip nei daugelyje Vakarų Europos šalių, nepopuliaru medžius formuoti, – dėsto D. Lostys. – Štai Vokietijoje vaismedžiai, kad neužimtų daug vietos, sodinami prie pastato sienos. Jie atrodo gražiai ir duoda didelį derlių.“
Negydomos sunyksta


„Šiemet šalnos soduose padarė nemažai nuostolių, daug vaismedžių, ne išimtis – ir kriaušės, be vaisių, – sako D. Lostys ir pabrėžia, kad vaisius spėjo užmegzti (ir jų nepajėgė šalnos pakąsti) tik anksčiau spėję pražysti vaismedžiai.

REKLAMA


Kriaušes palikti likimo valiai – klaidinga

Vienos kriaušės ima derėti antraisiais trečiaisiais metais, o kitos – tik penktaisiais šeštaisiais.


Tik laukinės kriaušės atlaiko visas gamtos negandas, o žmogaus išvestoms veislėms jau reikia priežiūros. Šiuo metu, vaisiams bręstant ir artėjant nokimo laikui, griebtis ligų ir kenkėjų profilaktikos priemonių jau per vėlu. Nebent verkiant jų reikėtų, pavyzdžiui, užklupus rudajam puviniui ar rūdims, kurių sukėlėjai labai mėgsta drėgną ir šiltą klimatą.


„Dėl bet kurios grybinės ligos nustoja augti medis ir lapai, – aiškina D. Lostys. – Iš pažeistų ligų ir kenkėjų lapų vaisiai nebegauna maisto medžiagų, todėl jie nunyksta arba užauga prastos kokybės.“


Negydomos vaismedžių ligos progresuoja ir vaismedis per keletą metų žūsta. Kad to neatsitiktų, profilaktiškai patariama pavasarį naudoti chemikalus mažiausiai du kartus – prieš ir po žydėjimo.


Pasak D. Losčiaus, dauguma sodininkų vos tik pasodintus medelius linkę palikti likimo valiai. „Tai klaidingas požiūris,“ – įsitikinęs specialistas. Jo nuomone, vaisių bus daugiau, didesnių ir kokybiškesnių, jei vaiskrūmiai gaus pakankamai trąšų, jie bus nugenėti, laiku panaudotos ligų ir kenkėjų profilaktikos priemonės.
D. Losčio vienos mėgstamiausių kriaušių veislių yra ‘Vasarinė sviestinė‘, gerai žinoma ‘Konferencinė‘ ir ne tokia populiari ‘Patten‘. Šios veislės kriaušės sunoksta rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje, nuskintos laikosi iki gruodžio mėnesio. Vaisiai būna stambūs, sultingi ir gražūs. Vaismedžiai derlingi, dera 5–6 augimo sode metais, atsparūs rauplėms ir rudajam puviniui.


Kriaušes puola rūdys


Kriaušių gleivėtrūdė (rūdys) Lietuvos soduose ypač paplito pastaraisiais metais. Rūdžių teleutosporos plinta ant kazokinių ir kitų introdukuotų kadagių. Siekiant sumažinti šios ligos plitimą, pasaulyje imta riboti kadagių auginimą ir įvežimą.


Vidurvasarį viršutinėje kriaušių lapų pusėje atsiranda oranžinių dėmių, apatinėje lapų pusėje, kartais ir ant vaisių, susidaro spenelių formos rudos, netaisyklingai rutuliškos eridės. Jomis iš rudens užsikrečia kadagiai, o pavasarį ant jų ūglių susidaro drebutiniai gurvuolėliai – teleutosporos, kurios užkrečia kriaušes. Liga vystosi per visą vegetaciją. Reikia naikinti visus kadagius, augančius netoli vaismedžių sodų, arba purkšti juos fungicidais kaip ir kriaušes.


Kad greičiau derėtų


Vienos kriaušės ima derėti antraisiais trečiaisiais metais, o kitos – tik penktaisiais šeštaisiais. Taip yra ne tik dėl skirtingų veislių, bet ir sodinimo būdo. Labai svarbu medžiams suteikti viską, ko jiems reikia augti ir vystytis, kad jie augtų greičiau ir derėti imtų anksčiau. Pirmiausia patariama pirkti vienmečius sodinukus. Jie mažesni, bet iš medelyno persodinamų tokių medžių šaknys nukenčia mažiau. Vienmečiai sodinukai visuomet mažiau serga ir anksčiau ima derėti.


Antraisiais gyvenimo metais genima minimaliai arba apskritai negenima. Taip daroma tam, kad greičiau užaugtų laja ir medis imtų greičiau duoti derlių. Didelę reikšmę sparčiam augimui turi medžio tręšimas azoto trąšomis. Kiekvienam medžiui reikia skirti 40–60 g amonio nitrato. Trąšas reikia išbarstyti dirvos paviršiuje, tada dirvą perkasti. Veikia jos tik apie dvi savaites, bet per tą laiką kriaušės gerokai ūgteli. Vėliau naudojamas karbamidas, stimuliuojantis lapų masės augimą. Labai palankiai kriaušes veikia natrio humatas, juo medžiai tręšiami tris kartus per metus. Pirmą kartą – sprogstant pumpurams, antrą – liepą ir trečią – rugpjūčio pabaigoje. Šis stimuliatorius paskatina gausų lapų ir ūglių augimą ir gerokai pagreitina medelių derėjimą. Nors yra ir dar vienas paprastesnis būdas, paskatinantis greitesnį kriaušių derėjimą, – galima įskiepyti kriaušių skiepūglį į paprastąją cidoniją ir jau antraisiais metais džiaugtis stambiais aromatingais vaisiais.