Vaismedžių genėjimas – itin svarbus dalykas. Nuo jo priklauso ir vaismedžių derlingumas, ir grožis. Kaip ir kada juos genėti, pataria sodininkas Vytautas Kazlauskas, šia veikla užsiimantis nuo 1978 metų.

Apšalusių vaismedžių genėjimas

Prieš imantis apšalusių vaismedžių genėjimo V. Kazlauskas pataria nustatyti, kiek šaltis pažeidė medelį: aštriu peiliu įpjaukite žievę – jei žievė ir mediena yra tamsiai rudos spalvos, tai požymis, kad vaismedis smarkiai apšalo.

Geriausia palaukti, kol išsprogs pumpurai – tuomet ir matysite, kiek šakų bei šakelių nušalo. Trumpinkite jas tol, kol aptiksite gyvybingas. Pašnekovas ragina nebijoti genėti: jei reikia, šaka nurėžiama taip, kad paliekamas tik medelio kamienas. Kai šakelės virš skiepo atžels, vieną pasirinktą lenkite į viršų ir iš jos formuokite naują kamieną. Žemiau skiepo išaugusias šakas be gailesčio nupjaukite.

Vaismedžių ūglius ir jaunas šakeles trumpinkite iki žiedinių pumpurų, o šakelių be žiedinių pumpurų patariama negenėti. Pernai davusios derlių šakelės pjaunamos paliekant apie 2–4 cm ilgio stuobrelius. Iš jų išaugs nauji ūgliai. Vaismedžių su žemaūgiais poskiepiais viršūnę reikia stengtis išsaugoti: antraip jie greitai pasens ir sunyks.

V. Kazlauskas pataria stengtis išgenėti visas nušalusias šakeles: paliktos sausos gali tapti infekcijos židiniu. Visas didesnes nei 1 cm skersmens nuopjovų žaizdas būtina užtepti sodo tepalu.

Šakų retinimas

Šakų retinimas – dažniausias genėjimo būdas, duodantis neabejotinos naudos. Ilgamečio sodininko teigimu, taip vaismedžio lajai – lapų ir šakų visumai – suteikiame verpstės ar kamuolio formą.

Viena ar kita forma suteikiama trumpinant pagrindines ir šalutines šakas, šalinant stiprius vienmečius ūglius, vadinamus vilkaūgliais. Taip pat šalinamos į medžių vainikų vidurį augančios, besikryžiuojančios ir viena į kitą besiremiančios bei besitrinančios šakos.

Vaismedžių atnaujinimas

Atnaujinant sodą teks pasidarbuoti iš peties: reikia nupjauti dalį pagrindinių ir šalutinių šakų bei daugybę smulkių derančių šakelių. Formuojant apleistų medžių vainikus, kartais tenka pašalinti nuo 1/3 iki 2/3 šakų. Stambių vaismedžių šakos drąsiai trumpinamos 1–3 metrus, t. y., patikslina V. Kazlauskas, tokios šakos nupjaunamos tiek, kiek išauga per dvejus, trejus ar net penkerius metus.

Taip nugenėtus medžius reikia dar kartą genėti vasaros pabaigoje: būtina pašalinti dėl smarkaus pavasarinio genėjimo gausiai ištįsusius vertikalius vilkaūglius. To nepadarius sulaukiama prastesnio derliaus nei prieš genėjimą.

Tad pašnekovas pataria būti kantriems: senus apleistus vaismedžius atnaujinti pavyksta tik per 2–3 metus.

Tręšiame ir purškiame

V. Kazlausko teigimu, pavasarį derėtų šalia kiekvieno vaismedžio kamieno paberti bent po saują azoto trąšų. O kai jau skleidžiasi medelių lapai (dar iki žydėjimo), nepakenks medelius ir nupurkšti. Įprastai vaismedžiai purškiami karbamidu ar 0,5 proc. kalio salietros tirpalu. Taip per lapus medžiai papildomai pasisavina maistingųjų medžiagų.

Tiesa, pašnekovas perspėja, kad to jokiu būdu negalima daryti saulėtą dieną: vanduo greitai išgaruos, o ant medžių šakelių nusėdusios cheminės medžiagos jas nudegins. Ankstyvą pavasarį negalima laistyti medelių šakų netgi paprasčiausiu vandeniu, mat ant jų šakelių ar lapų likę vandens lašeliai priešais saulę virsta savotiškais lęšiukais, kurie degina jauną medelį.

Verpstės forma
Pirmaisiais metais šonines atžalas patrumpinkite taip, kad vainikas įgautų verpstės formą. Kitais metais visus vertikaliai augančius ūglius pašalinkite. Kamieno ir šoninių šakų negenėkite!

Kamuolio forma
Pirkdami rinkitės jauną augalą su 3–4 stambiomis pagrindinėmis šakomis. Pasodinę pašalinkite visas vertikalias atžalas, augančias į vainiko vidurį. Pagrindines šakas ir kamieną patrumpinkite tiek, kad jie būtų maždaug viename lygyje. Centrinis ūglis turi būti maždaug 10 cm aukštesnis už šoninius.

Stiprus genėjimas stimuliuoja labai aktyvų naujų ūglių augimą ir ilgų šoninių šakelių bei žiedynpumpurių vystymąsi.

Jeigu genimos tik šakelių viršūnėlės, pagausės tik šiek tiek jaunų ūglių. Po tokio genėjimo atsiras daugiausia trumpų šoninių atšakų.

Penki botaniko patarimai

Pasak legendos, kitados kažkoks žioplys prie vynuogės krūmo pririšęs ir palikęs asilą. Asiliukas krūmą gerokai apėdė ir tuo kaip reikiant nuliūdino vynuogyno šeimininką. Vėliau pastebėta, kad praretintas vynuogynas davė kur kas gausesnį derlių, – taip atsirado paprotys vynuoges genėti.

Šia linksma istorija Vilniaus universiteto Botanikos sodo specialistas Egidijus Kerbelis primena pagrindinius medžių genėjimo tikslus. Šalindami išdžiūvusias šakas, retindami medį ar krūmą, ne tik geriname augalo išvaizdą, mažiname sausuolių keliamus pavojus, bet ir skatiname žiedų bei vaisių vystymąsi. Tad tiems, kurie pamažu šylant orams savaitgalius ruošiasi praleisti sode su žirklėmis ir pjūklais, botanikas siūlo atkreipti dėmesį į kelis svarbius dalykus.

1. Viskam savas metas. Ekspertas pabrėžia, kad ne visus medžius ir krūmus tinka genėti būtent dabar. „Gegužės pradžia dar palanki vaismedžiams – obelims, kriaušėms – genėti. Šiuo metu galima tvarkyti ir kone visus dekoratyvinius augalus. O kaulavaisių medžių – vyšnių, slyvų − genėjimą reikia atidėti po derliaus nuėmimo. Riešutmedžių šakas retinti reikėtų rugpjūtį ar rugsėjį“, − pažymi specialistas.

2. Žmonių saugumas – taip pat svarbu. Botanikas primena, kad genėti augalus svarbu ne tik dėl jų sveikatos ar vaisingumo, bet ir žmonių bei turto saugumo. Reikėtų šalinti pavojingai pasvirusius medžius, išdžiūvusias šakas virš namų, automobilių stovėjimo aikštelių. Taip pat būtina pasirūpinti, kad želdiniai netrukdytų elektros skirstymo linijoms. Atsižvelgiant į įtampą linijoje, želdinių šakos prie elektros laidų neturėtų priartėti daugiau kaip 1–4 metrų atstumu. Medžių ir krūmų šakas būtina genėti, kad jos nenutrauktų laidų ir neužvirstų ant atramų. „Pasodinę augalus per arti linijų ar tinkamai jų neprižiūrėdami, galite sulaukti elektros tinklų specialistų, kurie medžius nugenės ar nupjaus patys. Tik jų tikslas – atkurti saugius atstumus iki laidų ir atramų, o ne padėti jūsų medžiams, todėl geriau pasirūpinkite tuo patys.“

3. Tinkamos priemonės. Šiais laikais sodo įrankių pasirinkimas – itin didelis: skiepijimo peiliai ir peiliukai, žirklės ir pjūklai… E. Kerbelis pataria įrankį genėjimui rinktis įvertinus šakos storį ir patį augalą. Smulkios šakos kerpamos sekatoriais, storesnės pjaunamos pjūklais. Visais atvejais sodininko įrankiams galioja ta pati taisyklė kaip ir virtuvės įrankiams – kuo aštresnis, tuo geriau.

4. Tinkamas atstumas. Šakos turi būti pjaunamos ne per arti ir ne per toli kamieno. Tinkama pjūvio vieta – ten, kur ties atsišakojimu matyti žievės raukšlė. „Viršutinėje augalo dalyje šakos pjaunamos beveik prie pat kamieno, apatinėje galima palikti kiek ilgesnį strampelį. Šakas pjaukite šiek tiek įstrižai ir nenugenėkite per daug. Ypač jei medis nebuvo genėtas ilgesnį laiką, vienu kartu nepašalinkite daugiau kaip trečdalio šakų“, − aiškina botanikas.

5. Taisyklinga laja. Anot pašnekovo, genint augalus itin svarbu tinkamai formuoti lają. „Atkreipkite dėmesį, kad šakos nebūtų nukreiptos tiesiai aukštyn ar į žemę. Svarbu, kad jos tolygiai pasiskirstytų per visą vainiką, nebūtų didelių tarpų ar sutankėjimų. Jei genite vaismedį, geriau neformuokite iš jo lajos kolonos ar burbulo, nebent to reikalauja augalo veislė. Verpstės ar dvigubos verpstės formos lapija – viena tinkamiausių daugeliui vaismedžių.“

Parengta pagal žurnalą „Namie ir sode“