Senoviškas vežimaitis, prikrautas žydinčių augalų, ar molio puodynė, kurioje raudonuoja pelargonijos, ne pats tinkamiausias būdas pabrėžti sodybos senoviškumą. Kur kas vertingesnė puošmena būtų tradicinis lietuviškas darželis.

Laimius STRAŽNICKAS

Atsirado neseniai

Tradiciniai lietuviški darželiai, pasirodo, atsirado ne taip ir seniai. Gamtininkas Almantas Kulbis, prieš atsakydamas į klausimą apie darželių ištakas, pateikia vieną įdomų pastebėjimą.

1955 metais kompozitoriaus Vytauto Klovos sukurtoje operoje „Pilėnai“ vienoje populiariausių Ūdrio arijų dainuojama „aš papuošiu žirgo galvą pinavijom“. Ši opera pagrįsta istoriniu siužetu apie lietuvių kovas su kryžiuočiais XIV amžiuje.

Įdomiausia, kad tais laikais Lietuvoje pinavijos (dabar vadinamos bijūnais) dar nebuvo žinomos. Šios gėlės atsirado gerokai vėliau, kai valstiečiai prie savo namų ėmė įrenginėti gėlių darželius. Pasak A. Kulbio, tai galėjo įvykti XIX a. pradžioje. XVIII a. gyvenusio Kristijono Donelaičio „Metuose“ nerasite nė mažiausios užuominos apie darželius, o XIX a. pradžioje kūrusio poeto Antano Strazdo kūryboje galėtume rasti eilėraščių apie sodybas puošiančius gėlių darželius. Eilėraštyje „Morčiaus mėnuo stojos“ poetas rašo, kad penktą metų mėnesį, gegužę, „mergaičių daržely sužydo kvietkeliai“.

Beje, pirmiausia darželiai atsirado prie turtingesnių žmonių sodybų, dvarų, klebonijų, vienuolynų, o tik paskui juos ėmė sodinti paprasti žmonės. Pirmieji darželiai nepasižymėjo žiedų gausa. Juose daugiausia būdavo auginami tie augalai, kurie labiausiai praversdavo buityje, pavyzdžiui, prieskoniai ar vaistažolės. Nusižiūrėję nuo turtingesnių sodybų, tokius darželius, tik gerokai paprastesnius, bandydavo kopijuoti ir valstiečiai.

Svarbiausi elementai

Nepakeičiamas tradicinių gėlių darželių elementas būdavo tvorelė. Pirmiausia ji turėjo taikomąją paskirtį – kad darželio neiškapstytų po kiemą vaikštinėjančios vištos ar neišraustų naminiai gyvuliai. Kad tvora ne tik saugotų, bet ir teiktų malonumo akiai, dažnai valstiečiai jas pindavo iš žiogrių Tai buvo ir nebrangi medžiaga.
Pagrindinis darželio akcentas būdavo gėlynas, vadintas klomba. Ją paprastai įrengdavo kvadratinę, apvalią ar širdies formos. O kad būtų gražiau, dar apdėliodavo kalkėmis nubalintais akmenėliais. Šiam vaizdui puošnumo suteikdavo prieš ypatingas šventes smėliu nubarstomi darželio takeliai.

Darželis būdavo pati gražiausia sodybos vieta, kurioje žmonės praleisdavo maloniausias savo gyvenimo akimirkas – merginos svajodavo, laukdamos palankių savo lemties ženklų (juk ne veltui sakydavo, koks darželis, tokia ir mergelė) ar šiaip įsitaisydavo pailsėti po sunkių darbų. Jokių pavėsinių, sūpynių ar kepsninių tais laikais nebūdavo.

Darželio žiedai

Prie namo sienos ar darželio kampuose paprastai būdavo sodinami aukščiausi augalai. Žmonės mėgo stiprius kvapus, nes jie būdavo ne tik malonūs, bet ir užgoždavo iš tvartų sklindantį gyvulių tvaiką. Todėl arčiau lango būdavo sodinami kvapiažiedžiai krūmai ir gėlės: jazminai, erškėčiai, kvapieji pelėžirniai, razetos ar leukonijos.

Centrinę darželio dalį paprastai užimdavo mažesni, dažniausiai daugiamečiai, augalai. Juos lengviau prižiūrėti, be to, jie žydi kasmet. Į tuštesnes gėlynų vietas, pakraščiuose įterpdavo ir vienmečių gėlių. Tačiau jų nebūdavo daug, nes dalį tokių gėlių pirmiausia reikėdavo sudaiginti, o tik paskui daigus pasodinti tinkamoje vietoje. Ne visi tam turėjo pakankamai laiko. Be to, ir sėklų ne visi prisiaugindavo, gėlių parduotuvių nebuvo.

Pirmieji lietuviškų darželių augalai būdavo vaistiniai ir prieskoniniai. Į darželius ėmė keliauti gėlės iš natūralios gamtos. Pavyzdžiui, įprastinė lietuviškų darželių gėlė buvo pakalnutė, triskiautė žibuoklė, paprastoji bitkrėslė, paprastasis sinavadas.
Tautine lietuviška gėle dažnai vadinama žalioji rūta pirmą kartą auganti Lietuvoje minima XVI a. rašytiniuose šaltiniuose. Tačiau šio augalo tėvynė yra Pietų Europa. Rūtos pirmiausia pasirodė dvarų soduose, o tik gerokai vėliau pasiekė valstiečių sodybas.
Kai kurios gėlės Lietuvoje ėmė plisti kartu su katalikybe. Tarkim, Marijos gėle vadinama lelija minima įvairiuose religiniuose raštuose. Beje, ir mergelės lelijėlės įvaizdis sietinas su šia gėle.

Beveik kiekviename darželyje būdavo galima matyti balzamininių sprigių, liaudyje vadinamų balzaminkomis, kurių ir šiandien galima nusipirkti, taip pat labai madingos būdavo ir maloniai kvepiančios razetos, šiandien iš darželių beveik išnykusios.

Daugelis įsivaizduoja, kad labai sena gėlė yra jurginas. Iš tikrųjų, šios iš Amerikos kilusios gėlės Europą pasiekė tik XVIII–XIX a. sandūroje. Jų kelias iki Lietuvos turėjo dar ilgiau užtrukti. Lietuvoje vienas iš didžiausių jurginų puoselėtojų buvo gydytojas Stanislovas Moravskis, kuris savo Ustronės (Jundeliškių) dvarelyje turėjo didžiulę šių gėlių kolekciją ir dalijosi ja su paprastais žmonėmis. 1930 metų gėlių kataloguose jurginai buvo vadinami moderniškiausiomis gėlėmis, vykdyta jų selekcija. Pigiausią jurgino šakniagumbį būdavo galima nusipirkti už 50 centų. Pasirinkimas būdavo labai didelis. Brangiausiai kainavo oranžinis su auksiniu atspalviu lietuviškos veislės jurginas „Daktaras Jonas Basanavičius“ – už gumbą tekdavo sumokėti 4 litus.

1930 metais pirmąją knygą lietuvių kalba apie gėlių darželius parašęs agronomas Justas Strazdas mini, jog gėlių verslui auginti neapsimoka, nes jos neturi didelės paklausos. Dvarų laikais ponų darželius ir parkus prižiūrėjusioms valstietėms kartais leisdavo prisirinkti įvairių gėlių sėklų (o gal jos ir pačios nugvelbdavo įmantresnį augalo ūgliuką) ir šitaip paplatindavo gėles – pasodindavo savo darželyje, dar ir kaimynėms duodavo. J. Strazdas mini, kad lietuviškuose darželiuose būdavo galima pamatyti labai daug augalų, kurie teikdavo ir naudos, ir grožio.

Nepaisant ilgo augalų, sutinkamų lietuviškuose darželiuose, sąrašo, tradiciniai lietuviški darželiai nebūdavo labai dideli – manoma, kad kiekviename jų būdavo auginama ne daugiau kaip 10–15 rūšių augalų.

Lietuviškas darželis šiandien

Gamtininkas A. Kulbis sako, jog tradicinius lietuviškus darželius galima auginti ir šiandien. Tik deja, jau mažai kas tuo užsiima. Šiandieniniuose darželiuose gausu įvairių atvežtinių augalų, kurių ano meto lietuviai nei matė, nei apie juos girdėjo. Be to, darželyje dažnai prisodinama tiek augalų, kad jis labiau darosi panašus ne į darželį, o į botanikos sodą.

Negana to, darželių akcentais tampa įvairūs kičiniai dalykai – gėlėmis apsodinti vežimaičiai arba į puodynes ar senus aulinukus įterptos gėlės, jų prisodintos senos padangos. Tai lietuviams nebūdingi dalykai. Nebūdavo darželiuose ir masinės gamybos dirbinių – nykštukų, varlių, įsigytų prekybos centruose. Žmonės pamato tokio želdinimo pavyzdžių žurnaluose, internete ir bando kopijuoti. Žinoma, puošti savo sodybos aplinką yra geriau, nei apsileisti. Tačiau saugoti tradicijas, perduoti jas būsimai kartai yra svarbiau ir labiau pageidautina.

Anot gamtininko, šiandien lietuvišką tradicinį darželį galima būtų įrengti prie bet kokios kaimo sodybos. Toks darželis tik dar labiau pabrėžtų sodybos vertę. Be to, reikėtų neužmiršti, kad sodybos apželdinimas turėtų būti vieningo stiliaus – jei vienoje sodybos pusėje kuriame tradicinį darželį, kitoje pusėje nekurkime modernaus alpinariumo.

Norint, kad darželis žydėtų per visą šiltąjį metų periodą, geriausia sodinti įvairiu metų laiku žydinčius augalus – nuo pavasarį išsiskleidžiančių tulpių, žydrių, iki pat rudens šalnų džiuginančių astrų, ratilių, serenčių, debesylų. Beje, neretai žmonės supainioja ir astrus pavadina kininiais ratiliais. Reikia atkreipti dėmesį, kad tai skirtingi augalai. Taip pat nereikėtų pamiršti pasisodinti pentinių, raudonųjų ir baltųjų lelijų, kardelių, rusmenių, šiurpinių gvazdikų arba mėlynųjų kurpelių. Ir koks gi darželis būtų be piliarožių? Šios aukštos gėlės puošdavo ir patvorius, ir panames.

Kai kurias nepageidautinas matyti sodybų vietas puikiai galima paslėpti ir kartu papuošti pasodinus plunksnalapes rudbekijas, kurių aukšti dideli sąžalynai antroje vasaros pusėje džiugins geltonais žiedynais. Viena iš tradicinių gėlių, tinkančių pasodinti eilutėmis palei sieną, yra nasturtė – ir žydi gausiai, ir galima naudoti kaip prieskonį.

Ar reikėtų įrengti tvorą? A. Kulbis sako, jog šiandien sodybose dažniausiai nevaikštinėja nei vištos, nei gyvuliai. Tad tvorelė galėtų būti skonio dalykas – jeigu patinka, kodėl gi ne. Pavyzdžiui, žiogrių tvora tiktų ir puodynei išdžiovinti. Dar galima gėlynus apjuosti akmenėliais, paaukštinti lysveles. Taip maloniau bus akiai, neplis šakniastiebiais besidauginantys augalai.

Lietuva Rumšiškėse

Norint pasisemti patirties ar tiesiog paganyti akį po tradicinius lietuviškus darželius, pirmiausia reikėtų nuvažiuoti į Rumšiškes. Ten įsikūrusiame Lietuvos liaudies buities muziejuje darželiai kuriami pagal senąsias lietuviškas tradicijas.

Kai kuriuose senuosiuose gatviniuose kaimuose taip pat galima aptikti tradicinių darželių, kurie būdavo sodinami palei gatvę ir toje pusėje, kur buvo įėjimas į trobą. Gerai išlikusių pavyzdžių galima aptikti Dieveniškių regioniniame parke arba Neries regioninio parko Grabijolų kaime.

Kupetiniuose arba padrikuosiuose kaimuose bei viensėdžiuose darželiai paprastai būdavo įrenginėjami prie prieangių, kad įeidami žmonės pirmiausia pamatytų gražiausią sodybos vietą. Dalis gėlių būdavo sodinama ir namo šonuose, prie takelio į ūkinius pastatus.

Tradicinių darželių dar galima išvysti nuo didmiesčių nutolusiuose senuose kaimuose. Tik, deja, jie sparčiai nyksta kartu su senomis kaimo močiutėmis. Tradicinis lietuviškas darželis yra kultūros paveldo dalis. Jį išsaugoti nėra taip paprasta. Namą gali perstatyti ar rekonstruoti, o darželį tik puoselėti. Jeigu nuspręsite prie atnaujintos savo senoviškos sodybos įkurti senąsias lietuviškas tradicijas pratęsiantį gėlių darželį – tikrai neapsigausite. Jūsų aplinka taps įtaigesnė, o sodyba dar vertingesnė.