Kai tik nusistovės šilti orai ir viršutinis dirvos sluoksnis įšils, dėmesio pareikalaus braškės. O laiko ne tiek jau ir daug – pavasarį sode daugybė darbų! Norint suspėti juos atlikti laiku, reikia viską daryti iš eilės.

Klaidos pasimato pavasarį

Iš pradžių rūpestingai patikrinkite, kaip braškių kerams pavyko peržiemoti. Tiesą sakant, net ir žiemą gerai ištvėrę braškių krūmeliai nutirpus sniegui atrodo ne itin patraukliai. Pilkšvi ar rudi pernykščiai lapeliai guli ant žemės, o augalų gyvybingumą primena tik šerdelėje pradedantys skleistis jaunučiai, šviesiai žali lapeliai.

Labiausiai nerimą keliantis signalas – juodi ar pilkšvai rudi lapai kero viduryje. Pirmiausia turėtumėte tokius pašalinti iš lysvių. Jei rudens–žiemos laikotarpiu žūva 25–30 proc. augalų, rimtai susimąstykite, ar viską darėte tinkamai.

Dažnai paplitusios klaidos, kurios sukelia tokius padarinius, yra šios: braškės pasodintos žemai esančiame drėgname plote, kur dirva yra sunki,pažliugusi; pasirinktos netinkamos braškių veislės; pasodinta rudenį pernelyg vėlai; nemažas kerų amžius (daugiau nei treji metai) ar per „šiltai“ buvo uždengta, dėl to augalai gali iššusti.

Mažai patirties turinčius sodininkus dažnai glumina iškilnoti kerai – augalo šerdelė žalia ir su gyvybės požymiais, tačiau keras pasviręs į šoną, šaknys apnuogintos ir matyti paviršiuje. Priežastis – rudenį per aukštai pasodinti kerai ar pernelyg sunki, drėgna žemė. Jaunesnius augalus (ne vyresnius nei dvejų metų) galima iškasti su žemės gurvuoliu ir tiesiog pasodinti į reikiamą lygį (šerdis turi būti ties grunto paviršiumi).

Padarykite tvarką

Pirmasis darbas – nurinkite senus lapus iš kerų. Būtent tokie seni lapai yra ligų šaltinis ir kenkėjų žiemojimo vieta. Be to, senų lapų šūsnis trukdo gruntui įšilti. Šalinkite nudžiūvusius lapus kartu su lapkočiais nuo pat kero pagrindo, nuskindami rankomis ar nukirpdami sodo žirklėmis. Šias šiukšles reikia iškart sudeginti, jokiu būdu nesuverskite jų į komposto krūvą.

Nurenkant senus lapus, patogu tuo pačiu nuo motininių augalų atskirti rudenį įsišaknijusius dukterinius ūselius. Silpnai išsivysčiusias skroteles išmeskite, o pačius tvirčiausius ūselius galite pasodinti į sunykusių braškių vietą. Jei pasodinsite tokias skroteles į atskirą lysvę-šiltnamį, tada liepos pabaigoje– rugpjūčio pradžioje turėsite geriausios kokybės braškių sodinukų.

Jei veislės linkusios gausiai suvešėti (kai per sezoną ant kero susiformuoja daugiau nei 10 ataugėlių), reikia retinti: silpnai išsivysčiusios ataugėlės pašalinamos, o ant krūmo paliekamos ne daugiau kaip 6–7 didelės ir gerai išsivysčiusios.

Tręškite pagal tvarkaraštį

Pavasarinį tręšimą reikia atlikti būtent tuo metu, kai žemė tik pradeda įšilti, tačiau dar saugo ištirpusio sniego drėgmę. Pats paprasčiausias būdas – granuliuotas kompleksines mineralines trąšas išbarstyti tarpuvagiuose ar aplink kerus 10–15 cm atstumu.

Pavasarį pats reikalingiausias elementas – azotas. Dėl šios priežasties rinkitės ,,pavasarines“ trąšas, kuriose yra didesnis azoto kiekis, arba į kompleksines trąšas įdėkite 10–15 proc. azoto trąšų. Orientacinė norma – 25–30 g sausų trąšų 2–3 suaugusiems kerams.

Skystos mineralinės trąšos pirmajam tręšimui paprastai nenaudojamos – dėl didelio grunto drėgnumo maistingosios medžiagos yra greitai išplaunamos. Organinių trąšų šalininkai naudoja daugiausia medžio pelenus ir paukščių mėšlą.

Orientacinė išeigos norma vienam suaugusiam kerui – ne daugiau kaip desertinis šaukštelis sauso vištų mėšlo ir pusė stiklinės medienos pelenų. Jų barstoma ir aplink kerus. Jauniems augalėliams ir labai derlingoms dirvoms visos mineralinių ir organinių trąšų normos mažinamos 30–50 procentų.

Tada reikia giliai išpurenti tarpueilius. Tai būtina, kad į gruntą gerai įterptume pavasarines trąšas, taip pat naikina besistiebiančias piktžoles, padeda išsaugoti drėgmę dirvoje ir aprūpinti šaknų sistemą deguonimi.

Dosniausieji mulčiuoja viską!

Mulčiuojant kerus organinėmis medžiagomis, optimizuojamas vandens režimas, dirva po krūmais gerai įšyla, stimuliuojamas jaunų pridėtinių šaknų, maitinančių nokstančias uogas, augimas. Kaip mulčią geriausia ir patogiausia naudoti lygiomis dalimis durpes ir smulkios frakcijos mėšlo puvinį.

Galima šias medžiagas naudoti ir atskirai, taip pat ir lapų puvinį. Optimalus mulčio sluoksnis yra 2–3 cm. Dirva po augalais mulčiuojama 15–20 cm spinduliu, o patys dosniausi šeimininkai padengia visą lysvių paviršių. Naudoti kompostą iš krūvos, kurioje vasarą pūva piktžolės, nepatartina, nes vasarą teks eikvoti daug jėgų kovojant su daugybe dygstančių piktžolių.

Jei kovojant su piktžolėmis planuojama uždengti dirvą aplink kerus ir tarp lysvių juoda daržo plėvele, daryti tai reikia būtent dabar, patręšus ir supurenus žemę. Jei planuojate auginti braškes po plėvelės danga, užklota ant neaukšto karkaso iš lankų, tai parengti būtina iki augalų žydėjimo.

Danga suteiks braškėms daugiau šilumos, pagreitins jų žydėjimą ir uogų nokimą, apsaugos ankstyvąsias veisles nuo šalnų, o remontantinėms braškėms sudarys sąlygas sunokinti visavertes uogas vasaros pabaigoje ir rudenį.

Ne profilaktika, o būtinybė

Pavasarinius darbus braškių lysvėje užbaigia kova su kenkėjais ir ligomis. Atvirai kalbant, tai daroma tik esant būtinybei, kad nevargintume augalų, o ir savęs toli gražu ne tokiais jau nekenksmingais cheminiais preparatais.

Didieji braškių kenkėjai pavasarį yra šliužai ir straubliukai. Augant žiedynkočiams ir formuojantis pumpurams dedamos gaudyklės šliužams ar barstoma granuliuotų preparatų. Ten, kur obelų ir braškių pumpurus dažnai pažeidžia straubliukai, vaismedžiai ir braškių sodinukai purškiami pesticidais. Viską nupurkšti būtina iki braškių žydėjimo pradžios, antraip aštrūs cheminių preparatų kvapai išgąsdins vabzdžius apdulkintojus.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale NAMIE IR
SODE