Nerasime daržo, kuriame nebūtų bent maža morkoms skirta lysvė. Vienos populiariausių ir vertingiausių daržovių nėra itin įnoringos, tačiau gausaus ir kokybiško derliaus sulaukti pavyksta ne kiekvienam. Kokios morkų augintojų klaidos pasitaiko dažniausiai, ar šiųmetis derlius buvo gausus ir kaip jį sveiką išsaugoti iki pavasario, pasakoja UAB „AUGA Luganta“ atstovas Tadas Baliutavičius.

Meilė Taraškevičienė

Be patirties – šnipštas

Dideliame – 1000 ha – ūkyje Kelmės rajone ekologiškoms morkoms atriekta vos 11 ha. „Ekologiškų morkų rinka Lietuvoje – nedidelė, todėl mūsų užaugintų šių daržovių užtenka ir kaimyninių šalių vartotojams“, – sako T. Baliutavičius, pabrėždamas, kad, poreikiui augant, morkų plotai ūkyje kasmet irgi po truputį didėja.

Iš įmirkusios dirvos dar vis imamos kelių hektarų plote likusios morkos. Dėl rugsėjį ir spalį savaitėmis pliaupiančio lietaus apie derliaus dorojimą negalėjo būti nė kalbos. Pasak bendrovės atstovo, nepaisant sudėtingų oro sąlygų, morkų derlius nenuvylė: iš hektaro prikasta 50–70 tonų. „Kaip ekologiniame ūkyje gauti gerą vertingųjų šaknelių derlių, didelių paslapčių kaip ir nėra, svarbiausia – laikytis technologinių reikalavimų“, – dėsto pašnekovas. Pirmiausia reikia tinkamai įdirbti žemę.

Morkos geriausiai auga lengvoje ir vidutinio sunkumo dirvoje. Jos mėgsta priesmėlio ar lengvo priemolio humusingą dirvą. Sunkios molio, drėgnos, rūgščios dirvos morkoms netinka, nes išauga šakotos, mažos, blogai laikosi žiemą. Dirva turi didelės įtakos tiek šaknų formai, tiek ir spalvai. Morkų nereikėtų sėti į šviežiu mėšlu tręštą dirvą, neš šakniavaisiai išauga ne tik šakoti, bet ir prasto skonio. Morkos gerai auga tik neutralioje žemėje, geriausia kalkintoje praėjusiais metais (kalkinti būtina, kai dirvos pH mažesnis nei 6,5).

Pasak T. Baliutavičiaus, nereikia gailėti pastangų dirvai kuo geriau įdirbti. Kad morkos būtų kokybiškos, supurentos žemės sluoksnis turėtų siekti iki 22 cm – maždaug iki tokio ilgio išauga šie šakniavaisiai. Akmenų ir net grumstų, gadinančių dailias šakniastiebio linijas, dirvoje neturėtų būti. „Norint užauginti tikrai gražių morkų derlių, reikia ne vienų metų patirties“, – neslepia pašnekovas.

Sėja tik hibridus

Gerai įdirbtos žemės struktūra pagerėja, sutaupoma drėgmės, sudaromos palankios sąlygos mikroorganizmams, be to, išnaikinamos piktžolės, kurios nė vienai kitai daržovei neturi tiek daug reikšmės kaip morkoms. Kitas ne mažiau svarbus žingsnis – veislių pasirinkimas. T. Baliutavičiaus teigimu, morkų veislių yra galybė, todėl išsirinkti tinkamiausias – tarsi laimėti loterijoje. Ūkyje sėjamos tik užsieninių veislių morkos: visos jos jau išbandytos, atrinktos vietos sąlygomis geriausią derlių užauginančios ir geriausio skonio. O lietuviškų veislių morkų augintojas sako nė nežinąs. O štai ekologiškų morkų sėklų, bemaž dvigubai brangesnių už beicuotas, net užsienyje trūksta, todėl ekologinio statusą turinčiam ūkiui tenka sėti ir neekologiškų morkų sėklas.

„AUGA Luganta“ augina įvairaus ankstyvumo hibridines morkas. Viena populiaresnių ankstyvųjų hibridinių veislių – ‘Norwichʾ, vėlyvųjų – ‘Neracʾ. Tai bene geriausiai išsilaikanti, todėl gana populiari Lietuvoje morkų veislė. T. Baliutavičius įsitikino, kad tinkamai pasėtos ir prižiūrimos be išvaizdos defektų užauga tik hibridinės morkos.
Šiemet dėl įvairovės ūkyje pasėta nedaug įvairių spalvų morkų: baltų, geltonų bei violetinių. Pasak T. Baliutavičiaus, šios morkos dažniau naudojamos neįprastiems patiekalams gaminti, maisto puošybai. Jei žmonėms patiks ir bus gerai perkamos, jų plotus žadama didinti.

Svarbi sėjomaina

„Morkos kuo puikiausiai užauga ir be chemikalų, tik daržininkai mėgėjai, kurių morkas apninka ligos ir kenkėjai, daro vienintelę klaidą – nesilaiko sėjomainos“, – įsitikinęs „AUGA Luganta“ atstovas. Pasak jo, idealu, kai morkos į tą patį lauką sugrįžta po 6–7 metų. Morkas sėti geriausia po svogūnų, grūdinių kultūrų, taip pat po daržovių, gausiai patręštų mėšlu. Anksčiau, nei minėta, į tą pačią vietą pasėtos morkos gali užsikrėsti įvairiomis ligomis, nes sukėlėjai dirvoje lieka su morkų lapais ir šakniavaisių likučiais. Morkoms daugiausia žalos padaro morkinės musės ir blakutės, šakniniai amarai.

Morkų sėklos smulkios ir negreitai dygsta – maždaug per 16–25 d. Morkos sėjamos į lysves paliekant 20 cm tarp eilučių, labai negiliai (0,5–1,5 cm gyliu). Morkų sėja reikalauja ypatingos atidos ir tikslumo. Pasėtos per giliai sėklos labai ilgai ir nevienodai dygsta. Ūkyje į arą pasėjama apie 12 tūkst. sėklų. Žiemai skirtas laikyti morkas specialistai pataria sėti gegužės mėnesį.

Norint labai anksti (birželio pradžioje) turėti šviežių morkų, jų galima pasėti iš rudens. Spalio mėnesį paruošiama lysvė. Joje kas 20 cm padaromi 2–3 cm gylio grioveliai. Pašalus (lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje) pasėjamos morkos ir nestorai (1–1,5 cm) užberiama durpėmis. Anksti pavasarį, kai dirva sušyla iki 5–8 laipsnių, morkos sudygsta. Rudenį pasėtos morkos laikyti netinka.

Laukuose – ne ilgiau kaip iki šalnų

Kuo vėliau kasami morkų šakniavaisiai, tuo daugiau jie sukaupia cukraus ir karoteno, geriau laikosi žiemą. Derlių reikėtų spėti nuimti iki šalnų. Morkų derlius rūšiuojamas, pažeisti šakniavaisiai laikyti netinka, nes greitai pradeda pūti ir užkrečia kitus. Lapai nepjaunami, bet nusukami, kad nebūtų pažeista šakniavaisio galvutė.
Morkos vegetacijos metu labiausiai kenčia nuo fomozės. Ligą sukelia Rostrupo vingiagrybis. Liga išryškėja antroje vasaros pusėje. Ant sergančių lapų gyslų ir lapkočių atsirangą pailgų, pilkšvai rusvų dėmių. Lapai džiūsta, lapalakštis ligos pažeistoje vietoje nulūžta. Morkos šakniavaisio galvutė ir žemiau esanti dalis pūva tamsiai rudu puviniu. Ligos sukėlėjas žiemoja susirgusių augalų liekanose, šakniavaisiuose ir su sėkla. O sklerotinis puvinys, juodasis puvinys ir rizoktoniozė morkoms žalingesnės laikymo vietose.

Didesnis ligų pavojus kyla dėl kritulių – jų šiemet buvo pernelyg gausu. „Paskutinių iš lauko imamų morkų galiukai jau papuvę, todėl jos bei kitos daugiau drėgmės gavusios morkos į sandėlius nekeliaus“, – sako T. Baliutavičius. Kad sandėliuojamos morkos sulauktų pavasario, pasak pašnekovo, reikia visai nedaug: vieno laipsnio temperatūros ir 97 proc. drėgmės. Jei drėgmės bus mažiau, morkos ims vysti ir nebebus tokios šviežios bei traškios.

Kur ir kaip laikyti morkas

1. Patalpa, kurioje numatoma laikyti morkas, kruopščiai sutvarkoma, išdžiovinama ir išdezinfekuojama, pavyzdžiui, ozonu. Ozonavimo metu sunaikinamas pelėsis, grybelis, panaikinama biologinė tarša, blogi kvapai.
2. Morkas geriausia laikyti specialiose medinėse dėžėse, perpylus pjuvenomis ar šermukšnių lapais. Dėžės neturi būti didelės.
3. Morkas rūsiuose galima laikyti supiltas į kaupus arba duobėse.
4. Morkų negalima laikyti toje pačioje patalpoje, kur laikomi vaisiai.
5. Sausame rūsyje galima papilti drėgno smėlio ir į jį sukišti morkas. Tada jos nesuvysta.
6. Morkos ilgiau išsilaikys, jei jas sudėsite į samanų „patalus“.
7. Morkos taip pat ilgiau išsilaikys, jei jas nupurkšite svogūnų lukštų ar spyglių antpilu.
8. Morkos gerai išsilaiko polietileno maišuose, užpiltuose 8–10 cm pjuvenų sluoksniu.

Morkose gausu karotinoidų, vitaminų C, D, E, K, B1 ir B6. Raudonesnėse morkose karoteno daugiausia. Jose taip pat gausu biotino, kalio, kalcio, magnio, fosforo, organinio natrio ir kai kurių mikroelementų. Daugumos veislių morkose yra apie 88 proc. vandens, 7 proc. cukraus, 1 proc. baltymų, 1 proc. celiuliozės, 1 proc. pelenų ir 0,2 proc. riebalų.
Morkos ne tik skanios – jos taip pat padeda gerinti sveikatą: stiprina organizmą, valo kraują, šalina toksinus ir kenksmingąsias medžiagas, normalizuoja medžiagų apykaitą, didina visų vidaus organų aktyvumą. Morkos labai padeda nuo avitaminozės ir mažakraujystės.