Spalį iš lysvių „iškeliauja“ net pačios vėlyviausios daržovės. Tačiau ar tikrai visas jas būtina nukasti rudenį? Kokios daržovės gali sėkmingai peržiemoti darže, kad anksti pavasarį galėtų mus džiuginti „šviežios“?

Marija Naudžiūnienė

Sukurtos žiemoti darže

Didžiąją dalį daržo paprastai užima vienmetės daržovės, kurių derlių kasame kiekvieną rudenį. Tačiau kone kiekvienas daržininkas skiria vietos ir daugiametėms daržovėms: krienams, rabarbarams, rūgštynėms, bulvinėms saulėgrąžoms. Kaip ir kitos daržovės, daugiametės mėgsta būti palepinamos.

*Krienai paprastai kasami vėlyvą rudenį, nes vegetacijos pabaigoje šaknys dar stipriai auga. Tačiau nesuspėjus nukasti rudenį juos sėkmingai galima kasti anksti pavasarį, kol dar nepradėję augti lapai. Vienoje vietoje krienai augi­nami 3–4 metus, vėliau jie sutankėja ir derlius mažėja. Nuėmus pirmųjų metų krienų derlių, dirvoje lieka dviejų rūšių šaknų: viršutiniame dirvos sluoksnyje smulkių šaknų nuolaužų, kurias būtina kruopščiai išrinkti, ir giliai dirvoje esančių stiprių pagrindinių šaknų, iš kurių išauga naujų ūglių. Iki kito rudens jie sustorėja ir duoda panašų, kaip ir pirmaisiais metais, šaknų derlių. Augdami ūgliai sparčiai naudoja maisto medžiagas iš pagrindinės šaknies, todėl kasmet nuėmus derlių krienai gausiai tręšiami organinėmis ir mineralinėmis trąšomis.

* Rūgštynėms irgi reikia panašios priežiūros. Jos toje pačioje vietoje auginamos 3–4 metus. Likus maždaug mėnesiui iki šalčių nupjaunami visi lapai, augalai patręšiami perpuvusiu mėšlu, į tarpueilius įterpiama komposto (1 m2 / 4–5 kg), taip truputį mulčiuojant rūgštynių šaknis.

*Rabarbarai vienoje vietoje gali augti net iki 15 metų! Tiesa, geriausiai jie dera 7–8 metus. Rudenį rabarbarų lapus taip pat reikia nurinkti ir sukompostuoti. Nupjovus lapus rabarbarai kiekvieną rudenį tręšiami mineralinių trąšų tirpalu ir perpuvusiu mėšlu (į 1 m2 beriama po 4–5 kg). Be to, galima pasirūpinti tuo, kad rabarbarų derlius būtų net 3–4 savaitėmis ankstyvesnis nei įprasta. Tereikia rudenį rabarbarų kerą apdengti aukštu indu, jį užtamsinti, o dirvą aplinkui pamulčiuoti kompostu arba lapais. Tuomet rabarbarų lapkočiai išaugs šviesūs, ilgesni, saldesnio ir švelnesnio skonio.

Šaltis? Jokių problemų!

Kai kurių vienmečių ir dvimečių daržovių rudenį galima nekasti, o palikti žiemoti lysvėse. Dalis tokių kultūrų derliaus nuimama rugsėjį ar spalį, o anksti pavasarį kasamos likusios peržiemojusios daržovės. Mūsų klimato sąlygomis žiemoti darže be didesnių problemų gali pastarnokai, gelteklės, valgomieji pūteliai, lapinės ir šakninės petražolės, šakniniai salierai. Šios daržovės lengvai ištveria žiemą lysvėse neprarasdamos vertingųjų savybių.

*Petražolės, salierai nutirpus sniegui jau po 10–15 dienų džiugina šviežia žaluma. Tiesa, šios dvimetės daržovės antraisiais metais augina žiedinius stiebus, todėl žiemoti verta palikti tik nedidelę dalį derliaus, kurį vartosite ankstyvą pavasarį. Kai žiemą sniego paklotas būna nemažas, šioms daržovėms nereikia jokios papildomos apsaugos, tačiau norint geresnio rezultato šaltą ir besniegę žiemą lysves derėtų uždengti lapų, sausų durpių ar pjuvenų sluoksniu.

*Puikiai lysvėse žiemoja pastarnokai – savito salierų, morkų ir petražolių skonio daržovės. Rudenį iškasama tiek pastarnokų, kiek planuojama suvalgyti iki pavasario, o kiti paliekami dirvoje. Prieš žiemą pastarnokų lapus reikia nupjauti, o šakniastiebius apkaupti. Lauke žiemojusius pastarnokus rekomenduojama iškasti anksti pavasarį, vos atšilus dirvai, kol jie dar nepradėjo augti. Beje, juos galima kasti ir žiemos atlydžių metu. Labai šaltą žiemą lysves pariama pridengti sniego sluoksniu arba lapais, durpėmis ir pan.

*Gelteklių šaknys rudenį kasamos vėliausiai iš visų daržovių – spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje. Gelteklių šaknys yra labai ilgos ir kasant dažnai pažeidžiamos, todėl per žiemą blogai laikosi. Dalį valgomųjų gelteklių derliaus rekomenduojama palikti dirvoje žiemoti, o pavasarį iki augalui pražystant kasti ir naudoti maistui. Tinkami vartoti ir pavasarį prasikalę jauni gelteklių lapai.

*Reti mūsų daržuose yra gurmanų labai vertinami dvimečiai valgomieji pūteliai (lot. Tragopogon porrifolius), kartais vadinami ožkabarzdžiais. Didžioji derliaus dalis nuimama rudenį, tačiau šiek tiek pūtelių galima palikti žiemoti dirvoje. Šiuo atveju šaknys kasamos anksti pavasarį, kol augalai nepradėjo atželti. Valgomieji pūteliai nebijo šalčių ir žiemoja be jokių priedangų, išsaugo sultingus ir skanius šakniavaisius, o gegužės mėnesį galima sulaukti šviežių vitaminingų lapų, labai tinkamų pavasarinėms salotoms.

Žiemoja, tačiau palepinti...

Neįprasta, tačiau žiemoti dirvoje galima palikti kai kurių veislių porus, morkas, pankolius.

* Porai rudenį kasami vėlai ir dažniausiai atrankos būdu. Visų porų iš karto nukasti nebūtina, nes jie nebijo šalčio. Tačiau jeigu žiema yra labai šalta, daugumos veislių porai lauke sunyksta. Tik vėlyvųjų (žieminių) veislių porus galima mulčiuoti ir palikti lysvėse. Jie auga lėčiau, dažniausiai užaugina trumpesnę baltąją dalį, jų lapai būna tarsi vaškiniai, neretai žali su violetiniu atspalviu. Pas mus parduodama nemažai vėlyvųjų veislių porų: „Blauwgroene Winter“, „Blauwgroene Winter-Bandit“, „De Carentan 2“, „Kampus“, „Alcazar“, „Armor“, „Durina“ ir kt. Mulčiuoti tokių veislių porai neblogai peržiemoja ir toliau auga pavasarį. Peržiemojusius porus reikėtų nukasti iki gegužės, nes vėliau jie ima auginti žiedynus.

* Kruopščiai apdengti peržiemoja pankoliai, gana atsparūs išsikeroję daugiamečiai augalai, šiauriniuose regionuose dažnai auginami kaip vienmečiai arba dvimečiai. Pankoliai – artimiausi krapų giminaičiai, savo skoniu ir kvapu primena anyžius. Prieš žiemą pankolių stiebai nupjaunami paliekant apie 10 cm, o augalas apdengiamas šakelių ar šiaudų dangalu. Ankstyvą pavasarį pankoliai atželia ir iki žydėjimo yra tinkami vartoti. Jaunus gležnus lapus galima skinti nuolat ir šviežius vartoti kaip prieskonius.

* Dirvoje peržiemoti gali ir morkos. Tiesa, jas reikia gerai uždengti. Prieš šalčius nupjaunami lapai, o lysvė uždengiama eglių šakomis, po to lapų arba šiaudų sluoksniu, o ant viršaus apdengiama plėvele. Jei žiema šalta, ant lysvės reikėtų užmesti daugiau sniego. Pavasarį apklotas nuimamas ir džiaugiamasi derliumi.

Derlius visus metus

Bene pačios sėsliausios mūsų daržų gyventojos yra bulvinės saulėgrąžos (topinambai). Vienoje vietoje jos gali augti 30–40 metų. Žemėje stiebagumbiai peržiemoja net esant -30–40° C šalčio. Tad mūsų klimato sąlygos joms – tikras rojus. Bulvinės saulėgrąžos gali augti prastoje, nederlingoje dirvoje, tačiau norint sulaukti didesnio derliaus jas irgi pravartu „palepinti“. Kadangi šie augalai labai išsekina žemę, kasmet rudenį jas reikėtų patręšti perpuvusiu mėšlu arba kompostu (10 kg / 1 m2) ir dirvą papurenti. Šviežių bulvinių saulėgrąžų galima turėti beveik ištisus metus. Derlius kasamas vėlyvą rudenį ir net žiemą, jei žemė neįšalusi, bei ankstyvą pavasarį, pašalui išėjus.

Rudenį geriausia pradėti kasti tada, kai nušąla lapai ir galima nupjauti stiebus (pjaunami 15 cm nuo žemės), o pavasarį kasama tik tol, kol gumbai dar neleidžia naujų daigų. Daržininkai sako, jog uždengus bulvinių saulėgrąžų lysves, daržoves galima kasti visą žiemą. Žemėje stiebagumbiai išsilaiko geriau nei rūsyje ar šaldytuve, todėl rudenį nereikia jų per daug prisikasti, geriau dalį derliaus palikti dirvoje iki pavasario.