Daugelis piktžolių yra labai naudingos

Daugelis piktžolių yra labai naudingos

Ramanauskų kieme dilgėlių teritorija aptverta tvorele – kad niekam nekiltų mintis išrauti bent vieną dygiąją žolę. Mantauto Patašiaus nuotrauka


Kaunietė Indra Ramanauskienė baigė verslo administravimo studijas, rūpinasi Pažaislio vienuolyno ansamblio svečių name – foresterijoje – įrengtu „Monte Pacio“ svetingumo kompleksu, važinėja po pasaulį ir savo kieme augina... piktžoles. Bet tikrai ne todėl, jog nespėja išravėti. Indra žolėmis gardina ne tik savo šeimynos pietus, bet ir svetingumo komplekse įsikūrusio restorano svečiams siūlomus patiekalus.


Jokios filosofijos!


Indra Ramanauskienė neigia, jog piktžolių auginimas – naujas jos gyvenimo posūkis, koks nors svarbus atradimas ar netikėtai „nušvitusi“ filosofija. Moteris tvirtina, kad viskas jos gyvenime vyksta savaime. Be ypatingų paieškų ir pastangų. Štai mėsos ji nevalgo jau labai seniai. Tačiau vegetare savęs nelaiko. „Jeigu, tarkime, išvykoje man pasiūlo kokį nors įdomų patiekalą (kad ir mėsos), tikrai neatsisakau paragauti. Bet būtent – paragauti, o ne sukirsti visą kepsnį, – šypsosi moteris. – Mėsos paprasčiausiai nemėgstu ir nepasigendu. Tiesiog taip yra.“


Indra tikina dievinanti braškes, įvairias daržoves, vaisius, varškę, žuvis. Ir labai mėgsta gaminti. „Maisto gaminimas mane ramina. Tai – savotiška terapija, – šypsosi. – Auginame dvi dukras, taigi privalau rūpintis, kad namuose būtų laiku ir gardžiai maitinamasi. Tačiau tai man – tikrai ne prievolė, o didžiausias malonumas!“


Koks kiemas be lysvių!


Indra Ramanauskienė su šeima prieš kelerius metus įsikėlė į naują namą. Ir, be abejo, suskubo puoselėti aplinką: ravėti piktžoles, sodinti veją, kasti lysves. Pasak Indros, gyventi užmiestyje ir neužsiauginti savų braškių ar krapų, būtų tiesiog nepadoru. „Tačiau tikrai neketinome „apsikrauti“ daržais ir sodais, – šypteli, – vėlgi viskas kūrėsi pamažu, savaime.“ Šalia krapų netrukus išdygo ir svogūnų, vėliau „išlindo“ įvairių prieskonių lysvės, atsirado šiltnamis, sužydėjo valgomosios gėlės.“ Valgomosios gėlės? Moteris tvirtina, kad jų kieme žydinčių augalų iš tiesų galima skanauti.

REKLAMA



„Medetkos, nasturtės, našlaitės, mėtos, rožės, – vardija. – Verdame jų arbatas, gardiname patiekalus. Skanu ir sveika.“ I. Ramanauskienė džiaugiasi, kad pamažu keičiasi ir šeimos skoniai. Štai dukros, užuot gurkšnojusios parduotuvėje nupirktos „sintetinės“ arbatos, kurioje apstu įvairių dažiklių ir skonio stipriklių, mieliau prašo užplikyti mėtų ar čiobrelių. Ir morkų ledus gardžiai laižo.


Oranžinius, gaivius ir, be abejo, sveikus. I. Ramanauskienė tvirtina, kad morkų ledų rasime ir restorano „Monte Pacis“ meniu. Pasak Indros, įvairūs augalai jų darže ir šiltnamyje atsirado ne vien dėl to, kad užauginti savame kieme – švaresni ir ekologiškesni. Ramanauskai norėjo, kad jų atžalos žinotų, jog agurkai auga ne ant medžių, o žirniai nėra žydinčios gėlės. „Pažinimas ateina per pojūčius, – teigė Indra. – Vaikas turi matyti procesą, kurio metu atsiranda augalas – kaip jis sėjamas ar sodinamas, kaip prižiūrimas, kaip auga ir galiausiai, kokius vaisius ir uogas veda. Mažasis žmogus turi liesti, uostyti, ragauti – tam, kad pažintų ir suprastų.“


Daugelis piktžolių yra labai naudingos

Visos kiaulpienės dalys (žiedai, lapai ir šaknys) yra naudingos – jose gausu vitaminų ir kitų organizmui naudingų medžiagų.


Piktžolės nėra daržo priešės


Indra sako specialiai nieko neieško. Netgi kokios nors informacijos. Čia kaip toje patarlėje: „Jei Mahometas neina prie kalno, tai kalnas ateina pas Mahometą“. Informacija pati susiranda Indrą. Nutinka taip, kad vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu moteris sutinka naujų žmonių, išgirsta įdomių pasakojimų ir sužino ką nors naujo. Pavyzdžiui, netikėta pažintis su seserimi kazimieriete, Pažaislio vienuolyno žolininke, paskatino Indrą domėtis žolių gydomosiomis savybėmis ir kitu žvilgsniu pažvelgti į piktžoles. Vėliau ji susipažino su žolinčiais Danute Kunčiene, Mariumi Lasinsku.


„Pasikeitė, o gal net ne pasikeitė, o tiesiog ėmė formuotis naujas požiūris į piktžoles, – kalba Indra. – Anksčiau visas negailestingai roviau, šiandien jos gražiausiai veši mūsų kieme. Juk dilgėlės, notrelės, kiaulpienės, balandos ir dar gausybė kitų piktžolių turi nuostabių gydomųjų savybių! Tad dažnai, užuot prarijusi kokią nors cheminių vaistų piliulę, tiesiog užsiplikau, tarkim, medetkų arbatos.“

REKLAMA


Šiandien Indros Ramanauskienės darže gausu ne tik lietuviškų, bet ir egzotiškų daržovių bei įvairių augalų. Indra tvirtina, kad lankydamasi svečiose šalyse pirmiausia užsuka į sėklų parduotuves. Moteris neslepia, nusipirkti „negirdėtų“ augalų sėklyčių, suberti jas į dirvą ir laukti, kol jos sužaliuos ar pražys, – didžiausias malonumas. „Labai patinka bendrauti su žmonėmis, prekiaujančiais sėklomis ir augalais, – neslepia Indra. – Keičiamės informacija, pasiguodžiame, kurio kieme koks augalas nugeibo, pasidžiaugiame netikėtai pražydusiomis gamtos grožybėmis. Toks, regis, paprastas bendravimas – vėlgi – savotiška atsvara nūdienos skubai ir nuolatiniam laiko nepritekliui.“


Dilgėlė – vitaminų karalienė


Ramanauskų kieme dilgėlių teritorija aptverta tvorele – kad niekam nekiltų mintis išrauti bent vieną dygiąją žolę. Juk šis aštriai dilginantis augalas yra itin naudingas ir sveikas. Dilgėlę Indra vadina vitaminų karaliene ir vardija, kokių patiekalų iš jos galima pasigaminti. Pasirodo, iš dilgėlių galima ne tik sriubą išsivirti ar salotas paruošti. Iš jų galima pagaminti gardžiausių plokštainių ir netgi pyragų įdarų.


Taip pat dilgėlėmis galima pagardinti mėsos ir kruopų troškinius. Šios piktžolės tinka ne tik skrandžiui palepinti, bet ir yra puiki grožio priemonė. Dilgėlių sulčių eliksyras gaivina veido odą, o šių augalų nuoviras stiprina plaukus. O į dilgėles įvyniotos šviežios žuvys ar mėsa nesugenda ir karščiausią dieną. Raugintos dilgėlės – puiki įvairių augalų trąša. Štai kiek gėrio ir naudos iš šios, regis, didžiausios piktžolių piktžolės!


Kiaulpienių valdos


Atskirame Ramanauskų sklypo kampe auga balandos, gysločiai ir kiaulpienės. Apie pastarųjų naudą sveikatai Indra galėtų kalbėti labai daug. Pasirodo, visos šio augalo dalys (žiedai, lapai ir šaknys) yra naudingos – jose gausu vitaminų ir kitų organizmui naudingų medžiagų.



Šių augalų žiedais galima gardinti salotas, mėsą ir žuvis, virti sirupą, o iš šaknų – pasigaminti kiaulpienių kavos. Kaip ją paruošti? Reikia iškasti dar nepražydusių ar jau nužydėjusių kiaulpienių šaknų. Žinoma, vertingiausios šaknys yra rudenį. Išrautas šaknis būtina švariai nuplauti ir išdžiovinti. Džiovinti patariama natūraliai. Išdžiovintas kiaulpienių šaknis reikia šiek tiek paskrudinti ir sumalti. Kiaulpienių kavos milteliai paruošti! Belieka jų įberti į puodelį. Užplikyti reikia taip, kaip įprastą kavą, pagardinti cukrumi ar medumi ir... skanauti.


Anot Indros, tokia kava tonizuoja labiau nei kavos pupelių! Be to, gurkšnodami šį kiaulpienių gėrimą, gausime C, A, E vitaminų, kalcio, fosforo, geležies bei organinių rūgščių. Kiaulpienių kava skatina medžiagų apykaitą, gerina virškinimą.


Ir tai dar ne viskas. Iš pienių lapų sulčių galima pasiruošti natūralių odą gražinančių priemonių.


Daugelis piktžolių yra labai naudingos

Gysločiai tinka ne tik žaizdoms dezinfekuoti, uždegimui gydyti ir kraujavimui stabdyti.


Gysločių ir balandų nauda


Indra tikina, kad, šiukštu, neturėtume nuvertinti šio visur besiveisiančio augalo. Gysločiai tinka ne tik žaizdoms dezinfekuoti, uždegimui gydyti ir kraujavimui stabdyti. Jų lapų sultys ir arbata gydo skrandžio opaligę, gastritą, stabdo viduriavimą. Gysločių sėklos – priešingai – padeda nuo vidurių užkietėjimo.


Ne mažiau naudingos ir, regis, įkyriausios daržo priešės – baltosios balandos. Jose ypač gausu vitamino C, kalcio, kalio, taip pat baltymų. I. Ramanauskienė tvirtina, kad švieži ir džiovinti balandų lapai yra vertingi maisto pagardai, o šių augalų sėklose yra krakmolo ir kitų naudingųjų medžiagų.


Gėlės ir prieskoniai


Be anksčiau išvardytųjų, Ramanauskų kieme žydi ir rugiagėlių, ramunėlių, levandų. Kiekvienas augalas turi vis kitokių gydomųjų savybių. Vienas gelbsti nuo peršalimo, kitas slopina uždegimą, trečias mažina karščiavimą. Indros prižiūrimose lysvėse auga žiovainių, perilių, citrinžolių, rozmarinų, agurklių. Netgi lauramedis išaugęs. I. Ramanauskienė pasakoja, kad šį „grožį“ parsivežė iš Italijos.


„Parūpo išmėginti, ar orus „pietietis“ pritaps lietuviškoje aplinkoje, – juokiasi. – Ir ką gi? Puikiausiai auga!“ Indra džiaugiasi, kad jos lysvėse gausu kvapių, žydinčių ir žaliuojančių prieskoninių augalų. Jais moteris gardina ir puošia įvairiausius patiekalus. O kad prieskoninių žolelių nepristigtų ištisus metus, žiemai pasiruošia džiovintų ir šaldytų.


Natūrali kiemo veja


Indra tvirtina, jog išpuoselėta, „nuskusta“ veja jai nepatinka. „Mūsų kieme ir kiaulpienės žydi, ir gysločiai nosis kiša, ir dobiliukai mirga, – sako moteris, – tai yra natūrali pievelė, o ne vienspalvis žalias – tarsi sintetinis – kilimas. Šeimoje esame šiek tiek pasiskirstę darbus. Vyras šienauja veją, geni vaiskrūmius, aš – rankas į žemę sukišusi: sodinu, auginu. Vis norisi ko nors nematyto, neįprasto. Pavyzdžiui, senovinių rožių. Jos kitokios nei įprastos. Tikiuosi, pavyks šių žydinčių grožybių parsikviesti į savo kiemą.“

Parengta pagal žurnalą „Namie ir sode“



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą