Kai bulvės neduoda derliaus, daržininkai lieka ir be bulvių sėklos kitiems metams. Tuomet tenka sodinti atvežtines, ne visada patikrintas ir sveikas bulves. Neretai atsitinka taip, kad į išpuoselėtą ir kenkėjais neužterštą sklypą patenka bulvinių nematodų – pavojingų ir daug žalos pridarančių kenkėjų.

Rima MARCINKEVIČIENĖ

Mikroskopiniai, bet bjaurūs

Visi daržininkai žino apie bulvių marą, vėžį ir kitas bulvių ligas. Žino, kaip kovoti su kolorado vabalais. O štai žinių apie bulvinius nematodus turi nedaugelis. Šių kenkėjų padaryta žala, nesiėmus tinkamų priemonių, gali būti net didesnė nei visiems baimę keliančių dryžuotų vabalų.

Šis bulvėms pavojingas ligų sukėlėjas – tai mikroskopinis, mažesnis nei 1 mm, apvaliųjų kirmėlių atstovas. Jo „veiklos“ vieta – bulvių šaknys ir gumbai. Bulviniai nematodai (šakniniai ir stiebiniai) minta bulvių šaknų sultimis, sutrikdo normalią augalų medžiagų apykaitą. Jų apniktos bulvės išaugina smulkius, menkaverčius gumbus, tad derlius gali sumažėti net iki 80 proc. Bulviniai cistiniai nematodai parazituoja daugelį bulvinių šeimos augalų, bet dažniausiai – bulves, pomidorus, kiauliauoges.

Kaip atpažinti?

Norint sėkmingai kovoti, „priešą“ reikia pažinti. Nepatyrusiam daržininkui pirmieji bulvių negalavimo požymiai gali nepasirodyti labai įtartini ir keliantys nerimą. Nematodų pakenktos bulvės nuo pat pradžių prasčiau auga, turi tik 1–3 stiebus, todėl vėliau visiškai neužaugina gumbų arba jie būna labai vargani. Neretai daržininkai yra linkę pirmiausia apkaltinti blogą žemę ar prastą orą, jiems į galvą neateina, kad problema gerokai rimtesnė.

Nematodų užpultų bulvių stiebai ir lapai, pradedant apatiniais, ima labai anksti gelsti ir greitai visai nukrinta, o šaknys tampa panašios į košę. Tokios bulvės labai silpnai žydi arba nežydi visai, bulvienojai būna blyškios spalvos, dažnai lapai, prieš pradėdami gelsti, ima raitytis ir palaipsniui visiškai nuvysta. Augalas sunyksta dar nesubrendęs. Dažnai nematodai bulvių lauke būna pasiskirstę nevienodai: ten, kur jų susikaupia daug, atsiranda labai aiškūs prastai augančių, pageltusių bulvienojų ploteliai.

Užkratas linkęs plisti

Pastebėti nematodus lengviausia antroje liepos pusėje ant bulvių šaknų. Kai pabandoma kasti pirmąsias bulves, ant bulvių šaknų plika akimi galima pamatyti smulkių kaip aguonų grūdeliai nematodų patelių (tiesa, panašų vaizdą pamatytume jau tada, kai prasideda masinis žydėjimas). Jos apvalainos, gali būti baltos, geltonos ar auksinės spalvos. Rudenį šie bjaurūs padarėliai tamsėja ir taip pasiruošę vėsesniems orams žiemoja. Tiesa, šios cistos – tai mirusios patelės, kurių viduje būna iki 600 gyvų kiaušinėlių, o iš jų išsivysto lervutės. Pavasarį iš vienos patelės užsiveisia iki 200 lervučių, kurios pradeda savo „juodą darbą“ aktyviai čiulpdamos augalų sultis.

Baisu tai, kad užkrato zona kiekvienais metais plečiasi, nes pernešti nematodus – labai lengva: jie plinta su dirvos dalelėmis, augalais, gumbais, daržo inventoriumi, išnešiojami ant batų padų. Cistas gali pernešti paukščiai, gyvūnai, vėjas. Natūrali nematodų migracija dirvoje yra labai lėta. Dirvoje cistos išlieka gyvybingos iki 10 metų, kartais ir ilgiau.

Kovos būdai: laiku ir kompleksiškai

Stabdyti cistų plitimą ir mažinti užkrato mastą – pagrindinis uždavinys saugant bulves nuo nematodų. Todėl vos tik pastebėję šią bėdą savo darže nebeleiskite nematodams plisti.

*Užkrėsti augalai neatidėliojant šalinami, o jų liekanos kruopščiai sunaikinamos.
*Bulvienojai, bulvių gumbai ir aplink juos esanti žemė atsargiai iškasama, sudėdama į atskirą talpyklą ir išnešama iš sklypo ar bent jau į pakraštį.
*Nuo bulvių gumbų kruopščiai nuvalomos žemės ir bulvės nuplaunamos.
*Bulvienojai su šaknimis deginami arba apdorojami chlorkalkėmis.

Sėjomaina – pagrindinė profilaktinė kovos priemonė. Bulvių auginimas kelerius metus tame pačiame lauke yra palanki sąlyga plisti nematodams. Jas auginti toje pačioje vietoje galima tik kas trejus ar ketverius metus. Tarpiniais metais toje vietoje reikėtų auginti kultūras, kurių nematodai nepuola, t. y. kopūstus, krapus, morkas, ridikus, žirnius. Jokiu būdu negalima sodinti pomidorų, baklažanų, paprikų. Be to, kenkėjams labai patinka išplitusios bulvinių šeimos piktžolės, todėl jas reikėtų nuolat naikinti.

Tinkamai parinkta bulvių sėkla – svarbi priemonė, padedanti apsisaugoti nuo nematodų. Yra nemažai nematodams atsparių bulvių veislių, duodančių gerą derlių net užkrėstuose sklypuose. Maža to, šių veislių bulvės netgi padeda pašalinti iš dirvos kenkėjus. Jei savo sklype pastebėjote į nematodų „veiklą“ panašių požymių, nenaudokite kitąmet savų bulvių sėklos ir nepatingėkite įsigyti tikrai patikrintų ir sveikų bulvių. Atsparios nematodams bulvių veislės yra „Nida“, „Vilnia“, „Aistės“, „Vokė“, „Mėta“.

Galimas ekologiškas kovos būdas: pavasarį į dirvą reikia įterpti smulkintos eglių ir pušų žievės mišinio (1:1). Nuo tokių „vaišių“ nematodų sumažėja net tris kartus. Per vieną sezoną dažniausiai nepavyksta atsikratyti šių kenkėjų, todėl labai svarbu ir kitais metais kovoti su bulviniais nematodais.

Šiuos gyvus organizmus, galinčius pražudyti net 70–80 proc. derliaus, geriausiai pamatyti galima mikroskopu. Jeigu jus kankina įtarimas, kad bulves puola nematodai, tačiau plika akimi jų niekaip neįžvelgiate, galite tiesiog pasiimti dirvos pavyzdžių ir kreiptis į specialistus, kurie patvirtins arba paneigs jūsų nuogąstavimus . Konsultacijos šiuo klausimu galima kreiptis į Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vokės filialo vyresniąją mokslo darbuotoją Ritą Asakavičiūtę.
 
Kitos bulvių bėdos

* Maras (fitoftorozė) – bene žalingiausia bulvių ir pomidorų liga, galinti sunaikinti visą derlių. Ant susirgusių bulvių lapų atsiranda rusvų greitai didėjančių dėmių. Bulvienojai labai greitai netenka lapų, o gumbai dar dirvoje supūva. Maras ypač intensyviai vystosi esant drėgniems orams. Ligos sukėlėjai žiemoja pažeistuose gumbuose.
* Bulvių šašai (rizoktoniozė) žalos pridaro bulvėms dygstant: ant daigų atsiranda rudų įdubusių žaizdų, o pažeistų stiebų apačioje – pilkšvai baltos valkties (baltosios kojelės) dėmelių. Bulvių šašai dažniau pažeidžia šlapiose, rūgščiose, mažai organinių medžiagų turinčiose dirvose augančius augalus.
* Bulvių rauplės pavojingesnės sausomis karštomis vasaromis ir lengvesnėse, sausesnėse, daug neperpuvusių organinių medžiagų turinčiose, silpnai šarminės reakcijos dirvose. Rauplės ant gumbų, kartais ir šaknų sudaro žvaigždiškus įdubimus ar iškilimus, tose vietose luobelė sutrūkinėja, per pažeistas vietas garuoja drėgmė, lengvai patenka įvairių puvinių sukėlėjai.
* Juodoji kojelė bulves gali pažeisti, jei vasara – šilta ir lietinga, o dirvožemis, kuriame auga bulvės, – sunkus. Tokios bulvės blogai auga, jų lapai pagelsta, apvysta, apatinės stiebų dalys ir šaknys patamsėja, dalis gumbų supūva dar lauke, kiti – laikymo vietose.   
* Virusinės ligos irgi padaro labai daug žalos. Jų požymiai labai įvairūs: bulvės išsigimsta (lapai ir stiebai deformuojasi), skursta (augalai išauga mažesni), menkai dera, dažnai pasireiškia įvairios mozaikos. Virusus išplatina vabzdžiai, jie plinta ir su bulvių gumbais.
* Įvairūs kenkėjai daro ne mažesnę žalą: kolorado vabalai ir jų lervos apgraužia bulvių lapus, o tai trukdo normaliai formuotis gumbams, bulviniai amarai siurbia augalų sultis ir platina virusines ligas,  spragšių lervos bulvių gumbuose išgraužia siauras landas, bulvės būna negražios ir sandėliuose dažnai supūva.