Braškės priskiriamos prie augalų, kuriuos auginant reikia įdėti nemažai triūso. Vis dėlto yra paprastų taisyklių, kurios palengvins jūsų darbą, o gausus aromatingų uogų derlius atpirks visas pastangas!

Kaip parinkti gerą vietą

Braškėms reikia gero apšvietimo visą auginimo laiką. Net užslenkantis šešėlis (pavyzdžiui, nuo medžio) pastebimai menkina derlingumą ir uogų kokybę. Sodinimo vieta turi būti lygi arba su lengvu nuolydžiu (iki 5º) į pietus. Nepageidautina braškes sodinti žemumose, kur pavasarį susikaupia šaltas oras, nes žiedai nukenčia nuo šalnų. Vieta turi būti apsaugota nuo vėjo (kad žiemą nenupūstų sniego). Braškių šaknų sistema iššąla temperatūrai nukritus iki 10–12 laipsnių šalčio, joms pavojingi ilgalaikiai šalčiai be sniego.

Braškės nesodinamos užliejamuose sklypuose, o gruntinių vandenų lygis turi būti ne arčiau kaip 0,8 m iki dirvožemio paviršiaus. Jeigu gruntiniai vandenys aukščiau, intensyviai prižiūrint braškes galima auginti pakeltose lysvėse, bet tada jomis rūpintis reikės labiau (svarbiausia – dažnai laistyti).
Braškėms tinkamiausias dirvožemis – priesmėlio, priemolio (lengvai arba vidutiniškai), neutralus arba silpnai rūgštus (pH 5,5–6,5).

Tinkamas braškių priešsėlis: burokėliai, garbanotosios trūkažolės, sėjamosios salotos.
Geriausias priešsėlis: įvairūs sideratai, žirniai, pupelės, svogūnai, česnakai, ridikai, petražolės, krapai, morkos, salierai.
Blogas priešsėlis: pomidorai, paprikos, agurkai, moliūgai, bulvės, kopūstai, avietės.

Sodinimo technologija

Prieš sodinimą dirva perkasama per kastuvo gylį, įmaišoma durpių ir mėšlo, mineralinių trąšų, kuriose nėra chloro. Ypač kruopščiai reikia išvalyti dirvą, kad neliktų piktžolių šaknų ir šakniastiebių: juk braškės nepersodinamos vienoje vietoje auginamos 3–4 metus, o daugiametės piktžolės labai apsunkins uogų priežiūrą.

Braškių sodinimo schema. Žemaūgių veislių daigai sodinami 15–20 cm atstumu, aukštaūgių – 25–30 cm.
Braškių šaknys aktyviai funkcionuoja, kai dirvožemis gerai įšilęs, todėl ten, kur pavasarį ir vasaros pradžioje dažnai laikosi vėsūs orai, verta sodinti naudojant tamsią plėvelę arba neaustinę medžiagą. Patiesta agrotekstilės danga padeda dirvožemyje susikaupti šilumai.

Sodinimas ant agrotekstilės dangos. Ant paruoštos lysvės aklinai užtieskite gabalą tamsios plėvelės, juodos neaustinės medžiagos arba specialios agrotekstilės dangos. Būsimų lysvių kontūrus pasižymėkite virvelėmis. Pritvirtinkite audinio kampus, kad jo nenuplėštų vėjas. Pagal sodinimo schemą aštriu peiliu kryžmai išpjaukite angas, kurios turi būti šiek tiek didesnės negu braškių daigų žemių gniužulas. Pjūvio vietoje užlenkite audinio kampus į vidų. Turi susidaryti 12 x 12 cm arba 15 x 15 cm dydžio kvadratinės angos. Augimo taškas kero centre (šerdis) turi būti tiksliai dirvožemio lygyje. Jeigu pasodinama per aukštai, augalas gali iššalti, o pasodintas per žemai ims pūti.

Pasodintas braškes maždaug po mėnesio būtinai apžiūrėkite.

Kol dirva puri, o daigai nespėjo įsišaknyti, jie dažnai lyjant ar laistant susmenga į dirvą. Jeigu šerdis atsiduria žemiau dirvos lygio, atsargiai ištraukite augalą iš žemės už lapkočio arba kilstelėkite semtuvėliu, kad atsidurtų reikiamame lygyje. Apspauskite dirvožemį aplink krūmelius ir palaistykite. Prieš tai minkštu šepetuku pašalinkite žemes iš kero vidurio.

Kaip laistyti

Braškes reikia laistyti visą sezoną: iki rugsėjo – reguliariai, o rugsėjį, jei oras sausas, pakaks palieti 1–2 kartus per mėnesį. Spalį, nukritus vaismedžių lapams, pageidautina braškes palieti gausiai, kad sukauptų drėgmės, jeigu rudenį buvo nedaug lietaus. Yra dvi laistymo metodikos – galite laikytis bet kurios, atsižvelgdami į sąlygas.

Retas gausus laistymas. Patikimas ir lengviau prižiūrimas vieną kartą derančias veisles galima auginti laistant retai ir gausiai. Šis metodas tinka, jeigu galite prižiūrėti augalus ne dažniau kaip kartą per savaitę, taip pat tuose sklypuose, kur žiemą sniego danga būna menka. Būtent šią metodiką taiko dauguma sodininkų. Kai laistoma retai ir gausiai, braškės suformuoja gilesnę šaknų sistemą, gerai pasisavina drėgmę iš žemutinių dirvožemių sluoksnių, sklandžiau žiemoja. Laistoma, kai oras sausas, kartą per savaitę, rytais. Iki žydėjimo augalus galima laistyti iš viršaus, o kai žiedai išsiskleidžia, reikia lieti tik palei šaknis. Palijus reikia patikrinti, ar dirvožemis gerai sudrėkintas. Jeigu 5 cm gylyje jis sausas, laistyti vis tiek reikia.

Dažnas laistymas. Norint gauti gausų remontantinių ir produktyviausių, bet kaprizingų vieną kartą derančių braškių derlių, taikomas dažnas tolygus laistymas lašeline sistema. Šis būdas tinka tik tada, kad sodinimo vieta pasirinkta tinkamai (apsaugota nuo vėjų, gerai įšyla) ir jūs galite prižiūrėti augalus visą sezoną, kai tik to reikia. Augalai prikaups daug maistinių medžiagų (tolygiai laistomi jie intensyviau pasisavina maistingąsias medžiagas), bet jų šaknys bus arti dirvos paviršiaus ir labiau nukentės per šalčius be sniego ir per sausras. Dažnai laistant šaknų srityje dirva palaikoma saikingai drėgna, ją būtina mulčiuoti.

Kaip tręšti

Iki nurenkant uogas. Galima 1–2 kartus tręšti bet kuriomis trąšomis be chloro, vadovaujantis instrukcija.

Nurinkus uogas. Kad braškės sukrautų žiedpumpurius ir augintų šaknis, joms pirmiausia reikalingas fosforas, todėl pigiausia ir gana efektyvu tręšti superfosfatu (40 g/m2). Galima tręšti ir bet kuriomis kompleksinėmis bechlorėmis trąšomis pagal instrukciją. Tai atsieina brangiau, bet augalams – daugiau naudos: amonio azotas pagerina fosforo pasisavinimą per šaknis. Jeigu trąšose yra mikroelementų, tręšimo poveikis bus dar didesnis: magnis ir boras stimuliuoja žiedpumpurių mezgimą, didina jų atsparumą šalčiams. Žiedai iš stipresnių pumpurų ilgiau išsaugo gebėjimą apsidulkinti ir geriau mezga uogas, jie atsparesni šalčiams.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad ant pakuotės būtų nurodytas azotas, esantis amonio azoto formos (NH4). Paprastai kompleksinėse trąšose yra abiejų formų azoto – amonio ir nitrato, o patikimi gamintojai tai būtinai nurodo. Jeigu tiksli sudėtis nenurodyta, tokių trąšų geriau nepirkite. Rinkitės sausas trąšas, įterpkite jas į 7–10 cm gylį, paviršiuje nepalikite: išbarsčius trąšas dirvos paviršiuje ir palaisčius, amonio azotas išgaruoja arba užsilaiko ploname paviršiniame sluoksnyje, kur pereina į nitratinę formą. Nitratinis azotas nepadeda pasisavinti fosforo.

Dauginimas

Dažniausiai braškės dauginamos vegetatyviniu būdu – dukterinėmis skrotelėmis birželio–liepos mėn., iš karto po derėjimo. Paprastai šis būdas vadinamas dauginimu ūsais, nors patys braškių ūsai (ūgliai, ant kurių išsidėsčiusios dukterinės skrotelės) dauginimui nenaudojami. Pastaruoju metu populiaru dauginti sėklomis. Braškių iš sėklų vasarą galima užsiauginti sode arba vasario mėnesį pasisėti jų namuose.

Kodėl reikia laiku atnaujinti augalus

Pradedant nuo trečiųjų metų po pasodinimo braškių krūmelis ima irti: džiūva šakniastiebiai jo centre ir ant jų esančios šaknys. Šaknų masės ir vaisinių pumpurų santykis tampa nepakankamas, kad užtikrintų visavertį vaisių vedimą. Tai rodo menkas seno krūmo ragelių ir lapų augimas. Rageliai užauga, ima kyšoti dirvos paviršiuje, būna labiau pažeidžiami šalčių. Tokius krūmus reikia išrauti ir vietoj jų sodinti naujus.

Idealu būtų kasmet pasodinti naują lysvę, o po penkerių metų ją išrauti. Šitaip jūsų sode atsiras penkios skirtingo amžiaus braškių lysvės:
1-ieji metai –pasodintos naujos braškės;
2-ieji metai – pirmus metus derlių duodančios braškės (derlius negausus);
3-ieji metai – produktyvi lysvė;
4-ieji metai – antroji produktyvi lysvė;
5-ieji metai – senstanti lysvė, kuri, surinkus derlių, išraunama ir ruošiama daržovėms.

Veislės

Vieną kartą derančios veislės – mažiausiai lepios. Jeigu neturite galimybių prižiūrėti braškes dažniau kaip kartą per savaitę, rinkitės tokias veisles. Norėdami turėti uogų ilgiau, pasirinkite skirtingu metu nokstančias veisles.

Remontantinės braškių veislės vaisių duoda vadinamosiomis bangomis. Tokios veislės paprastai spėja subrandinti dvi derliaus bangas. Beje, kad antroji spėtų prinokti, anksti pavasarį ir vasaros pabaigoje remontantines braškes geriau auginti po danga. Braškės dengiamos plėvele, užtraukiama ant lankų, arba neaustine medžiaga. Remontantines braškes reikia intensyviai prižiūrėti, dažnai laistyti ir tręšti.

Kas žinotina perkant braškių daigus

Ant daigo turi būti trys keturi sveiki žali lapeliai. Dėmių baimintis nereikėtų – jos gali atsirasti lapui džiūvant persodinimo metu. Svarbiausia, kad šerdis (centrinis dar neišsprogusio lapelio pumpuras) būtų sveika.

6 gero braškių derliaus taisyklės

Paisykite sėjomainos. Braškių kereliai sensta ir praranda derlingumą, tad nelaikykite jų vienoje vietoje ilgiau kaip 4–5 metus. Keiskite ir augalus, ir jų augimo vietą – tai neleis veistis kenkėjams ir plisti ligoms, padės atkurti dirvos derlingumą.

Išbandykite naujas veisles. Kiek žmonių, tiek ir nuomonių apie tai, kokios turi būti idealios braškės. Nepasitikėkite tik aprašymais – išbandykite naujas veisles patys, o pačias skaniausias, derlingiausias, atspariausias jūsų sklype dauginkite.

Neleiskite sulaukėti. Pasisėjusių savaime arba nesėkmingai nusipirktų braškių lysvėje gali atsirasti agresyvių piktžoliškų „veislių“, kurios nežydi, nemezga arba mezga mažas ir kreivas uogas net ir gerai jas prižiūrint. Jos spaudžia kaimyninius veislinius augalus. Suraskite ir išnaikinkite tokius egzempliorius.
Dauginkite tinkamai. Rinkdami derlių įvertinkite krūmelius ir pasižymėkite geriausius – duodančius daug sveikų ir gana vienodo dydžio uogų – jie produktyviausi. Iš jų ir reikia imti dauginimo medžiagą, iš kurios formuosite naują lysvę.

Pritraukite apdulkintojus. Braškės – bičių apdulkinami augalai. Nenaudokite insekticidų žydėjimo metu. Pamėginkite žydinčias braškes apipurkšti šiltu vandeniu, į kurį įlašinkite kelis lašelius kalendros arba apelsinų aliejaus, kuris turėtų pritraukti bites ir kamanes.

Nepamirškite priežiūros vasaros pabaigoje. Braškių uogos formuojasi dėl žiedpumpurių ir maistinių medžiagų, sukauptų per praėjusį sezoną. Laistymas, tręšimas, profilaktika nuo ligų ir kenkėjų nuo liepos iki rugsėjo – būsimo kitų metų derliaus pagrindas.

Atmintinė

Optimalus braškių sodinimo metas:
daigų, pirktų sodo centre ir užauginti namuose iš sėklų, – pavasario pabaiga–vasaros pradžia;
daigų, gautų įšaknijant dukterines skroteles, – liepos pabaiga–rugpjūčio pradžia;
daigų, pirktų pagal reklamą ir atsisiųstų paštu, – rugsėjis.

Braškės ar kultūrinės žemuogės?

Daržinės braškės (Fragaria ×ananassa) atsirado XVIII a. spontaniškai susikryžminus dviem žemuogių rūšims – čilinėms ir virgininėms, nors britai ir prancūzai teigia, kad šios žemuogės buvo specialiai sukryžmintos jų selekcininkų. Tad mūsų soduose auginamas braškes galima būtų vadinti kultūrinėmis, arba sodo, žemuogėmis (kaip ir yra daugelyje kalbų). Šios painiavos dėl pavadinimų iki šiol neišnarplioja nei kalbininkai, nei sodininkystės specialistai. Lietuvoje savaime nuo seno auga trys žemuogių rūšys: šlaitinė, aukštoji (arba miškinė) ir paprastoji. Vėliau šias rūšis išstūmė daržo braškės, išauginančios didesnes, tačiau ne tokias kvapias uogas.

Lietuvoje viena iš pirmųjų braškių veislių, užkariavusi visų simpatijas, tapo veislė ʻViktorijaʼ. Dabar auginama nemažai veislių, iš kurių populiariausios ʻZenga zenganaʼ, ʻFestivalnajaʼ, ʻVentaʼ, ʻJaunėʼ ir kt.

Parengta pagal žurnalą „Namie ir sode“