Mažieji žemės sklypeliai – mūsų laiko ir jėgų rijikai, tačiau suteikia tiek džiaugsmo, kad nė kiek negaila pastangų jiems puoselėti. Jei grožio, malonumo ir puikaus derliaus lūkesčiai pasiteisina, sodininko laimei nėra ribų! Tik kaip dažnai rezultatas pasirodo besąs niekinis, nors įdėta daug pastangų prižiūrėti įvairias kultūras. Kas dėl to kaltas?

Išsekimo priežasčių yra daug

Net pati derlingiausia žemė nuolat augindama derlių gali pavargti. Kiekvieno žemės sklypo šeimininko užduotis – dirbti taip, kad nenualintų dirvos. Atgaivinti žemę gerokai sunkiau nei išvengti jos nustekenimo. Kai sodininkas savo mažame sklypelyje nesulaukia trokštamo rezultato, dažniausiai dėl to kalta ir nualinta žemė.

Dirvos išsekimo priežasčių gali būti daugybė: piktžolių sėklų sankaupos dirvoje, kenksmingi mikroorganizmai (bakterijos ir virusinės infekcijos), kenkėjų gausa, padidėjęs rūgštingumas ir pan. Dirva gali nusilpti ir dėl maistingųjų medžiagų trūkumo. O jei vienoje vietoje kelerius metus auginamos giminingos kultūros, žemė nuskursta daug greičiau. Dažnai sodininkai neįvertina to, kad augalų šaknys ne tik išsiurbia maisto medžiagas iš dirvos, bet ir išskiria medžiagų, veikiančių kitus augalus. Šios medžiagos (inhibitoriai) vieniems augalams padeda augti, o kitus veikia kaip nuodai. Štai dėl ko taip dažnai kalbama apie sėjomainos svarbą. Be to, ilgai auginant vienoje vietoje tą pačią kultūrą dirvoje kaupiasi grybinių ir bakterinių ligų sukėlėjai. Tai gresia ligų epidemijomis.

Nuvargusi žemė – ne tik daržo bėda. Itin dažna sodininkų klaida – jauni vaismedžiai sodinami vietoj iškasto seno vaismedžio arba šalia jo. Tada medžiai nuodija patys save ir gero derliaus tikėtis neverta.

Sėjomaina būtina

Ką daryti, jei žemė pavargo? Pirmiausia reikia griežtai laikytis sėjomainos – ji neleidžia nualinti dirvos. Kiekvieną sezoną reikia keisti augalų augimo vietą, o retkarčiais duoti žemei tiesiog atsipūsti. Įvairūs augalai iš dirvos išsiurbia nevienodai skirtingų medžiagų. Pavyzdžiui, kopūstai pasisavina ypač daug azoto, todėl po jų tinka sodinti ankštines kultūras, papildančias dirvą šio elemento. Sėjomaina padeda kovoti su ligomis, todėl po kopūstinių augalų geriausia pasodinti bulvių arba žalumynų, po bulvių puikiai tinka braškės ir pomidorai, o po moliūginių augalų gerai auginti šakniavaisius.Augalų šaknys išskiria toksinių medžiagų, slopinančių giminingų augalų augimą. Ypač nuo to kenčia burokėliai ir špinatai. Šiek tiek atsparesni yra moliūginiai ir kopūstiniai augalai, ridikai. Toksinų šaltiniu gali tapti rudenį nenurinktos augalų liekanos: pomidorų, agurkų, morkų, paprikų, kopūstų lapai.

Puikus daržininkavimo būdas – mišrios lysvės. Skirtingi augalai perdirbs vieni kitų išskiriamas medžiagas ir taip palaikys kaimyninio augalo sveikatą. Ne tik daržo kultūroms apsaugoti, bet ir dirvai praturtinti visada rekomenduojama greta daržovių pasėti prieskoninių žalumynų ir apsauginę funkciją atliekančių gėlių (nasturtų, serenčių, medetkų ir pan.).

Naudingi ciklai

Pavargusi žemė reikalauja keisti augalus vietomis ciklais, atsižvelgiant į jų poreikį gauti vienų ar kitų maisto elementų. Rudenį į dirvą galima įterpti nemažai organinių ir mineralinių trąšų, o pavasarį toje vietoje sodinti „sočiai ir vidutiniškai maitintis“ mėgstančių daržovių: kopūstų, moliūginių augalų, paprikų, pomidorų, bulvių, svogūnų, salotų, kukurūzų. Kitais metais tose vietose gerai augs ankštiniai augalai. Be to, jie prisotins dirvą azoto ir pagerins jos struktūrą. Trečiais metais toje vietoje tiks auginti morkas, ridikus, petražoles, ropes, pastarnokus. Po jų rudenį ciklą vėl galima kartoti.

Puikių rezultatų galima sulaukti ciklą pailginus iki ketverių metų. Tada sėjomaina vyksta taip: vaisiai – žiedai – lapai – šaknys. Pirmais metais auginamos ankštinės kultūros, paprikos, grūdiniai augalai, pomidorai, aguročiai, cukinijos, agurkai, moliūgai, baklažanai. Antrais metais – prieskoninės žolės ir vienmetės gėlės. Trečiais metais – salotos, kopūstai, salierai, svogūnai, špinatai. Ketvirtais metais – bulvės, morkos, burokėliai, ridikai, ropės, pastarnokai, svogūnai.

Rūgštis – derlingumo priešas

Dau­gu­ma kultūrų ge­riau­siai au­ga neut­ra­lio­je ter­pė­je. Tik kai kurie augalai (ri­di­kai, ro­pės, ro­do­den­drai, hortenzijos, šilauogės ir pan.) mėgsta rūgščią dirvą. Kiti tokioje dir­vo­je skurs­ta ar­ba žūsta. Rūgš­čio­je dir­vo­je ge­ro ko­pūs­tų, sa­lie­rų ar čes­na­kų der­liaus ti­kė­tis tikrai ne­ver­ta. Dirvos rūgštingumas turi didelę įtaką ir ligoms atsirasti. Rūgščioje dirvoje ypač suaktyvėja šaknų gumbo ligos sukėlėjai (Plasmodiophora brassicae).

Pavargusi dirva neišvengiamai rūgštėja. Net gerai tręšiamos dirvos rūgštingumą būtina stebėti ir nuolat taikyti rūgštingumui mažinti skirtas priemones: kalkes, dolomitmilčius, pelenus ir pan. Rūgščiai dirvai kalkinti imama 400–800 g kalkių 1 m2 dirvos pagal dirvos nuovargį. Dolomitmilčiai ne tik kalkina dirvą, bet ir turi magnio. Jų reikia 400–600 g 1 m2 dirvos. Rūgštingumui mažinti pravers sumalti kiaušinių lukštai ir pelenai. Lukštų reikia 1,3 karto daugiau nei kalkių, o pelenų – 4 kartus daugiau. Šioms medžiagoms į dirvą įterpti derėtų pasirinkti nevėjuotą dieną. Medžiagos išbarstomos dirvos paviršiuje ir žemė iškart perkasama. Kalkinama dirva dažniausiai pavasarį ar vasarą. Dolomitmilčius galima barstyti ir žiemą, kai sniego paklotas neviršija 20 cm.

Kaip pamaitinti dirvą?

Dirvą būtina tręšti. Įterpiant trąšų reikia atsižvelgti į augalų būseną. Jei augalams trūksta gyvybiškai svarbių fosforo, kalio, azoto ar vario, jų lapai praranda sodrią žalią spalvą. Varganai augantys augalai, smulkėjantys vaisiai ir blanki lapų spalva – tai ženklas, kad laikas dirvą patręšti.

Intensyviai dirbama ir organinėmis medžiagomis nepapildoma žemė išsieikvoja, joje smarkiai sumažėja humuso. Bene pigiausias ir prieinamiausias būdas dirvą papildyti humuso – kompostas. Ne kartą kalbėta, kad kompostavimas yra procesas, kai gamta pati perdirba atliekas. Kompostas susidaro tada, kai bakterijos, grybai ir kiti bestuburiai minta organinėmis medžiagomis ir jas ardo. Kompostuojant susidaro puiki tamsi žemė ir nuostabios trąšos. Didžiulis jų pranašumas – nereikia rūpintis įterpiamų trąšų dozėmis. Be to, kompostuojant suyra ir neutralizuojami toksinai.

Žaliosios trąšos

Dar vienas būdas pailsinti žemę – sėti sideratinių augalų. Kiekvienas sodininkas gali pasirinkti priimtiniausią kultūrą ir sėjos būdą. Dažniausiai sideratai sėjami nuėmus vienos ar kitos kultūros derlių, o rudenį įterpiami į dirvą. Kai kurie daržininkai sideratus pasėja ankstyvą pavasarį, vos nutirpus sniegui. Likus dviem savaitėms iki kultūrų sodinimo sideratus nupjauna ir palieka ant dirvos neperkasdami.

Gal taip lysvės neatrodo labai gražiai, bet dirvos sveikatai ir derliaus gausai tai turi puikią įtaką. Nuėmus derlių sideratai sėjami dar kartą ir prieš žiemą įterpiami į dirvą. Svarbu nepavėluoti nupjauti arba perkasti sideratų, kad jie nespėtų stipriai įsišaknyti.

Pagrindinės sėjomainos taisyklės

Į ankstesnę vietą galima sodinti:
ridikus, ropes ir pupeles – po 2–3 metų;
svogūnus, agurkus ir žirnius – po 3–5 metų;
paprikas, burokėlius, morkas, lapinius burokėlius, salierus, kopūstines daržoves ir pomidorus – po 3–4 metų;
smidrus – po 12 metų!

Parengta pagal žurnalą "Namie ir sode"