Ieva Zasimauskaitė: Nebijau ant scenos pravirkti

Ieva Zasimauskaitė: Nebijau ant scenos pravirkti

„Kad ir kaip susiklostytų „Eurovizijos“ baigtis, visais atvejais aš būsiu laiminga“, – sako I. Zasimauskaitė. Eltos nuotr.


Ieva Zasimauskaitė: „Nebijau ant scenos pravirkti“


Šiandien – pirmasis „Eurovizijos“ pusfinalis, kuriame pasirodys ir Lietuvos viltis aksominio balso savininkė Ieva Zasimauskaitė. Šios akimirkos atlikėjai reikėjo laukti ilgai ir kantriai. Ir daug daug dirbti.


Laimius STRAŽNICKAS


– Ar galite sakyti, kad nugalėjus nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje prasidėjo sunkiausias laikotarpis?


– Sakyčiau, kad tas metas po pergalės buvo ir sunkiausias, bet kartu ir gražiausias.


– Kokie didžiausi darbai užgriuvo per tuos mėnesius po nacionalinio finalo?


– Vyko intensyvus pasiruošimas „Eurovizijos“ finalui. Buvo tobulinamas numeris. Tiesa, mano pagrindinis darbas buvo tobulinti vokalą, o prie dainos pateikimo scenoje intensyviai dirbo režisierius, apšvietėjai ir kiti su tuo susiję žmonės. Taip pat buvo labai daug kelionių po užsienio šalis, jose pristatėme ir savo dainą, ir savo šalį.


– Suprantama, kad jūsų pasirodymą tobulino daugybė žmonių. Ar visi jų siūlymai jums pasirodė priimtini?


– Aišku, kad taip. Tų žmonių dėka juk ir buvo pasiekta pergalė. Taip, kaip tikėjau jais nuo pat pradžios, nepraradau pasitikėjimo ir dabar.


– Ar jūsų pasirodymas Lisabonoje skirsis nuo to, kurį mes matėme per finalą Lietuvoje?


– Nenorėčiau visko detaliai išpasakoti iš anksto – norėčiau palikti vietos ir intrigai. Galiu tik pasakyti, kad pokyčių bus, tačiau minimalių.


– Su kokiomis nuotaikomis grįždavote iš savo išvykų?


– Tik su pačiomis geriausiomis. Pasakysiu atvirai – buvau be galo nustebinta, kad ir užsienyje ši daina yra gerai žinoma, žmonės, rankose plevėsuodami Lietuvos vėliavėlėmis, ją dainavo kartu su manimi. Net nesitikėjau, kad svečiose šalyse turiu tiek gerbėjų, kurie net nekalba lietuviškai. Džiaugiuosi, kad viskas taip gražiai klojosi.

REKLAMA


– Tad tokių momentų, kai nuoširdžiai gailėjotės savęs, sakydama: „Kam man toks vargas?“, nebuvo?


– Tokio momento nebuvo. Tačiau buvo akimirkų, kai atrodė, kad viskas yra taip nepakeliamai sunku, jog bet kuriuo momentu galiu palūžti. Ypač kai reikėjo ruoštis naujai kelionei. Tačiau nuvažiuoji, pamatai minias palaikančių žmonių, kurie tiki tavimi ir tau linki paties geriausio, visas nuovargis iškart išgaruoja.

– Kelialapio į „Euroviziją“ jūs siekėte ne kartą ir ne du – sulaukdavote pagyrų, tačiau iki galutinės sėkmės vis pritrūkdavo. O kaip šiųmetė daina „When We're Old“ („Apie mus, pasenusius“) pateko pas jus?


– Man paskambino dainos autorius Vytautas Bikus ir pasakė: „Ieva, turiu dainą, kuri gali šiemet nugalėti.“ Tokie jo žodžiai pasirodė pranašiški. O šiemet aš net neplanavau dalyvauti „Eurovizijoje“. Daina iškart mane papirko. Žinote, kaip būna, kai du žmonės susitinka ir nesupranta, kokia cheminė reakcija tarp jų įvyko, kad jau negali išsiskirti.


– Kaip nusiteikusi ruošiatės kelionei į Lisaboną?


– Esu labai gerai nusiteikusi. Laikotarpis išties intensyvus – daug darbų, daug kelionių. Tad laiko nervintis ar bijoti visai nelieka. Malonu, kad prie mano pasirodymo dirba labai daug žmonių. Tad nesijaučiu palikta vienui viena.

REKLAMA


– Kelinta vieta turėtų atitekti Lietuvai, kad grįžtumėte visa švytėdama?


– Vieta man visai nesvarbi. Aš ir dabar visa švyčiu, juk jau tiek daug pasiekiau. Pasikalbėjusi su daugeliu kompetentingų žmonių supratau, kad užimta vieta yra labai sąlygiškas ir nesvarbiausias dalykas. Muzika juk nėra sportas. Svarbiausia užimti deramą vietą žmonių širdyse. Ir aš ją užėmiau. Kad ir kaip susiklostytų „Eurovizijos“ baigtis, visais atvejais aš būsiu laiminga.


– Nesibaiminate dėl to, kad išėjusi ant didžiosios „Eurovizijos“ scenos galite susigraudinti taip, kaip nacionalinėje atrankoje?


– Aš net apsidžiaugčiau, jeigu taip nutiktų. Specialiai to neįmanoma surežisuoti. To net nesistengsiu daryti. Tačiau jeigu tai įvyksta savaime, vadinasi, tu išgyveni visą dainą nuo pradžios iki galo.

– Ar vežatės į Portugaliją kokį nors sėkmę lemiantį talismaną?


– Mano talismanas bus žmonės, kurie vyksta kartu su manimi – pirmiausia, mano vyras Marius, kuriam aš ir skyriau nacionalinę atranką nugalėjusį kūrinį „Apie mus, pasenusius“, mano vadybininkė Rasa Micachienė su vyru ir dukra Paule. Kartu vyks ir dar kelios šeimos – pritariančioji vokalistė Akmėja Bruzgienė su vyru Jurgiu, nacionalinėje atrankoje laimėjusiu antrąją vietą, ir jųdviejų dukra, taip pat dainos autorius Vytautas Bikus su žmona Gintare ir vos mėnesio jųdviejų dukrele. Man norisi visiems paskleisti svarbią žinutę, kad šeima yra žmogaus gyvenimo pamatas, nuo kurio priklauso visi kiti dalykai.


– Ar į Portugaliją vyksite pirmą kartą?


– Taip. Dabar jau bus net du kartai – vinjetės filmavimas ir pats konkursas.


– Ar turite tikslą pasižvalgyti po šią tolimą Europos šalį?


– Labai norėčiau, tačiau viskas priklausys nuo laisvo laiko. Sakė, kad dienos bus labai intensyvios, bet žadėjo, kad bus ir ekskursijų. Būtų labai įdomu daugiau šalies pamatyti.



– Kada apskritai jūsų gyvenime atsirado „Eurovizija“?


– Labai seniai. Tiksliai neprisimenu, kiek man metų buvo, kai pradėjau domėtis „Eurovizija“. Žinau tik tiek, kad dar buvau visai mažytė, kai visus metus laukdavau, kada bus kitas konkursas. Tai buvo mano mėgstamiausias konkursas. Man patiko klausytis muzikos, matyti tą visą renginio didybę – kokia įspūdinga scena, kokia galybė žmonių klausosi. Visą laiką ir pati svajojau, kaip būtų gera ir man ten pakliūti. Ir štai dabar toji vaikystės svajonė išsipildė...


– Kuris „Eurovizijos“ laimėtojas jums labiausiai įsiminė?


– Bene labiausiai įsiminė vokiečių dainininkė Lena, laimėjusi su daina „Satellite“. Tai buvo taip nuoširdu ir tikra. Daina – labai paprasta, lengvai įsimenama. Man labai patiko ir pati dainininkė, nustebinusi savo paprastumu. Beje, savo paprastumu, kūno kalba ir emocijomis sužavėjo ir pernykštis „Eurovizijos“ laimėtojas Salvadoras Sobralis.

– Vis dėlto kodėl pati panorote nerti į „Eurovizijos“ kovas ir ant savo gležnų pečių užsikrauti tokią naštą?


– Sakote „naštą“? Man tai nėra jokia sunki našta. Man be galo didelė garbė atstovauti savo šaliai. Aš to ir siekiau. Per šiuos du mėnesius aš visiškai neturėjau laiko sau. Tačiau dėl to man visai negaila. Aš nesu viena, kuri tik dainuoja ir atstovauja. Mūsų yra visas būrys.


Ieva Zasimauskaitė: Nebijau ant scenos pravirkti

Ievos šypsena - jos vizitinė kortelė.


– Tėvai nesakė, jog užpirks bažnyčioje mišias už jūsų sėkmę?


– Ne, taip nesakė. Jie važiuoja kartu su manimi. Jie nuo pat mažens mane palaiko visur ir visada.


– Nuo kelerių metų jūs gyvenate su muzika?


– Aš savęs neprisimenu nedainuojančios. Greičiausiai viskas prasidėjo dar darželyje.


– Kam tektų didžiausi nuopelnai už jūsų sėkmingą muzikinį kelią?


– Visiems žmonėms, kuriuos sutikau šitame kelyje, mano tėvams, mano vadybininkei Rasai, taip pat žiūrovams, kurie mane be galo įkvėpė.


– Kokios dainininkų gyvenime yra didžiausios kliūtys, trukdančios sėkmingai žengti muzikos keliu?


– Manau, kad pirmiausia koją kiša reiškiamos neigiamos nuomonės. Nors ir supranti, kad to negatyvo visur buvo ir bus, tačiau mes kažkaip per daug tokiai įtakai pasiduodame. Kai tave kritikuoja, žiūrėk, ima ir nusvyra rankos. Todėl labai svarbu surasti savy jėgų atsispirti tam negatyvui ir eiti pirmyn, daryti tai, kas tau teikia malonumą ir kuo tu tiki.


– Kada jums buvo sunkiausia?


– Man buvo šešiolika metų, buvau dešimtoje klasėje, kai su Raigardo Tautkaus „Šampaniniu choru“ atėjau į projektą „Chorų karai“. Iš pradžių tuo labai džiaugiausi. Buvau įsimylėjusi daugelį dainininkų, man atrodė, kad jie yra labai laimingi, gyvena be jokių rūpesčių, nes turi viską: ir šlovę, ir pinigų. Man atrodė, kad ir aš tokia būsiu. Tačiau tikrovė pasirodė visai kitokia. Prasidėjo bemiegės naktys, šalia atsirado žmonių, kurie į akis tau šypsosi, o iš tikrųjų tu jiems nepatinki. Pasipylė srautai neigiamų komentarų, apkalbų. Atėjo pats juodžiausias mano gyvenime laikotarpis – įkritau į depresiją, mane net buvo ištikęs panikos priepuolis, kurį laiką buvau apleidusi muziką.

REKLAMA


– Kas jums padėjo atsikelti ir pažvelgti į gyvenimą kitomis akimis?


– Tuo sunkiu periodu vienintelis Marius mane suprato, išklausydavo. Jis man pradėjo daug pasakoti apie vegetarizmą, meditaciją. Iš pradžių man tai atrodė visiška nesąmonė, nuo vaikystės buvau įpratusi valgyti mėsą ir negalvojau, kad tai gali turėti įtakos tavo mintims. Tačiau pradėjus gilintis į ajurvedą, kalbėti mantras, atsisakius mėsos, alkoholio, atsirado noras keistis pačiai, užliejo visiška pilnatvė, ramybė, džiaugsmas. Vėl sugrįžau į muziką.


Dabar jau daugiau kaip ketveri metai mano gyvenimas teka visai kita vaga. Reguliariai medituoju, kalbu mantras, esu vegetarė, su Mariumi kartu važinėjame į Indiją, kur kiekvienais metais tą patį mėnesį suvažiuoja piligrimų iš viso pasaulio. Rengiama įvairiausių piligriminių kelionių po šventyklas, meditacijų, paskaitų.


– Ar nors kartą Marius jums yra pasakęs: „Užteks muzikos, laikas rūpintis šeima“?


– Nė vieno karto jis taip nėra pasakęs. Jis palankiai reaguoja į visus mano sprendimus ir skatina nenuleisti galvos, jei kas nors nepasiseka taip, kaip man norėtųsi. Jam labai patinka tai, ką aš darau. Labai džiaugiuosi, kad turiu tokį vyrą.


– Marius – krepšinio treneris. Ar jam ką nors pasakote dėl jo veiklos?


– Aš neretai drįstu garsiai suabejoti, kodėl jam krepšinis turi būti pirmoje vietoje.

– Su Mariumi susipažinote „Chorų karuose“. Tada jis buvo tuo metu populiarios grupės „N.E.O.“ dainininkas...


– Dainininku jis tapo atsitiktinai. Nutiko tokia kurioziška istorija. Su Raigardu Tautkumi jis susipažino krepšinio aikštelėje. Raigardas tuo metu kūrė vaikinų grupę ir pasiūlė jam prisijungti. Niekas nesitikėjo, kad ta grupė 2004 metais išgarsės ir taps pačia populiariausia tų laikų vaikinų grupe.


– Ar šiandien muzika jo gyvenime užima daug vietos?


– Neužima nė kiek. Nebent tik tiek, kiek jos yra mano gyvenime.


Ieva Zasimauskaitė: Nebijau ant scenos pravirkti

Nacionalinę atranką nugalėjusį kūrinį „Apie mus, pasenusius“ Ieva skyrė savo vyrui Mariui. BNS nuotr.


– Ar pati iš jo sulaukiate patarimų?


– Taip, jis visada turi konstruktyvią nuomonę apie mano muziką. Dažniausiai ji gera. Jo nuomonė man yra labai svarbi. Jis patikėjo ir mano eurovizine daina ir iškart pasakė, kad laimėsiu.


– Jūs dabar esate skirtinguose veiklos baruose: jūs – dainininkė, jis – krepšinio treneris. Ar dėl to dažnai pasitaiko įvairių nesusikalbėjimų, nesutarimų?


– Dažniau pasitaiko nesusikalbėjimo. Dėl to kad aš esu moteris, o jis – vyras. Žinot, kaip būna, kad kartais nesusišnekame dėl to, kad tarsi kalbame apie tą patį, tik esmę matome per skirtingą prizmę. Bet taip ir mokaisi visą gyvenimą, kaip vienam kitą suprasti.


– Kokia jūs esate?


– Aš esu ganėtinai rami, tačiau kartais impulsyvi ir spontaniška.


– Kas dažniausiai jus gali suerzinti?


– Kai manęs iš karto nesupranta ir reikia ilgai aiškinti. Man atrodo, kad pašnekovas tave iš karto turi išgirsti, suprasti ir padaryti tai, ką pažadėjęs.

– Kas būtų, jei jūsų gyvenime neliktų muzikos?

– Manau, neprapulčiau. Esu įgijusi viešbučių valdymo specialybę. Kažkada net svajojau apie gražų viešbutį su vegetariško maisto restoranu, nes ir pati mėgstu gaminti.

– Ar esate su Mariumi numatę, kaip pailsėsite, kai nuslūgs toji „Eurovizijos“ banga?

– Greičiausiai gegužės pabaigoje aš važiuosiu į Turkiją. Be Mariaus, bet su drauge, vadybininke ir muzikantais. Mane ten pakvietė koncertuoti. Ir man tai bus kartu ir darbas, ir atostogos. O Marius tuo metu greičiausiai dirbs krepšinio stovykloje.

– Kokia šiuo metu jūsų didžiausia svajonė?

REKLAMA


– Kad mano eurovizinė daina paliestų dar daugiau žmonių ir kad pavyktų ją padainuoti patikint kiekvienu žodžiu. Ir kad visu šimtu procentų tai būtų nuoširdu.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris