E.Žičkus svajoja ir apie interviu su B.Obama

E.Žičkus svajoja ir apie interviu su B.Obama

Su Brajanu Mėjumi jo namuose Askote. Asmeninio albumo nuotraukos


Rudenį 35-ąjį gimtadienį atšventęs TV laidų prodiuseris, LRT laidos „Gyvenimas“ vedėjas Edvardas Žičkus sako, kad jau nuo keturiolikos tiksliai žinojo, jog bus žurnalistas, ir visą gyvenimą tikslingai yrėsi savo svajonės link.


Laimius STRAŽNICKAS


– Koks 2017 metų įvykis buvo ryškiausias jūsų gyvenime?


– Nors turėjau mažai vilties, kad po ilgokų derybų man pavyks gauti legendinės grupės „Queen“ įkūrėjo, daugiausia pasaulinių hitų sukūrusio autoriaus, gitaristo Brajano Mėjaus interviu, paskutinę minutę sulaukiau žinios, jog interviu įvyks ir jį filmuosiu ne kur kitur, o jo namuose Didžiojoje Britanijoje. Tai tikrai reta proga žurnalistui, juolab iš mažos šalies. Susitikimą su Brajanu atsiminsiu visą gyvenimą. Tai buvo atviras pokalbis su gyva legenda apie šlovę, pinigus, pykčius, draugystę ir kovą su Fredžiu Merkuriu, jo mirtį, paties Brajano išgyventą depresiją, mintis apie savižudybę, subyrėjusią šeimą ir iš naujo atrastą laimę, kovą su vėžiu ir po jos iš naujo atsiskleidusį gyvenimo grožį. Tokio nerealaus pokalbio linkėčiau kiekvienam žurnalistui. Beje, visą jo įrašą Brajanas paskelbė savo „YouTube“ kanale.


– Dažnam žiūrovui gali pasirodyti, kad tai, kuo užsiimate, yra net ne darbas, o svajonių gyvenimas – kelionės po egzotiškus kraštus, susitikimai su įdomiais žmonėmis... Tačiau, ko gero, tenka patirti nemažai sunkumų ir įtampos?

REKLAMA


– Pernai vienos mano paskaitos metu studentas tiesiai leptelėjo, kad nenorėtų mano darbo, nes... kasdien, pasak jo, tenka bendrauti su daug pasipūtusių žmonių, be to, ir nuolatinės kelionės, kai visada esi „ant lagaminų“, jo visai nežavi. Taigi kiekvienam – savo. Paradinė mano darbo dalis trunka tris minutes – pasipuošęs gražiu kostiumu žiūrovams pristatau išskirtinę istoriją apie ypatingą asmenybę ar egzotinę kelionę.


Visa kita – juodas ir ilgas darbas. Niekur nėra padėto puodo, iš kurio semtum pinigėlius kelionėms, ir tikrai jokia pasaulinio garso asmenybė nerymo prie telefono, kol jai paskambinsi. Kad prisibelstum iki reikiamų žmonių, rastum būdų nufilmuoti ir žiūrovams parodyti pasaulio įdomybes, reikia didelio įdirbio, žinių ir kantrybės. Be to, tos kelionės egzotiškai atrodo tik eteryje, nes būna ir tokių, kai, be lėktuvo, metro, viešbučio ir kelių vietų, kurias atvykai įamžinti, nieko daugiau nepamatai.


– Kas šiame darbe jums kelia didžiausią žavesį?


– Galimybė kasdien bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, klausyti jų istorijų, patirčių, atrasti naujų galimybių dėl naujų žinių.


– Nuo ko prasideda jūsų laidos siužeto kūrimas?


– Nuo idėjos ir būdų, kaip ją paversti kūnu, paieškos. Tenka ieškoti kontaktinių duomenų, derėtis, rinkti ir analizuoti informaciją, kurti klausimus ir būsimo filmavimo scenarijų, visa tai aptarti su komanda – operatoriais, montažo režisieriumi.

REKLAMA



– Kurie susitikimai buvo įsimintiniausi?


– Pernai antrąkart gyvenime kalbinau legendinę dainininkę Patrisiją Kas. Kažkada su ja kalbėjome apie karjerą, šlovę, gerbėjus, grožį, o šįsyk viskas buvo kur kas giliau. Ji atviravo apie abortus, vienatvę, senatvę – kainą, sumokėtą už pasaulinę šlovę, kuria taip didžiavosi prieš dešimtmetį pirmojo mūsų pokalbio metu. Visos mano kalbintos legendos – nuo „Depeche Mode“ ir erotinio žurnalo „Playboy“ įkūrėjo Hju Hefnerio iki buvusio asmeninio princesės Dianos astrologo Raselo Granto – mano atminty paliko tam tikrą žinutę.


– Ar buvo nors vienas nepavykęs pasakojimas?


– Visai neseniai atsisakėme rodyti interviu su garsiu pasaulio smuikininku, kuris ką tik lankėsi Lietuvoje. Filmavimo metu su mūsų laidos žurnaliste jis elgėsi ne tik nemandagiai, bet ir familiariai, vėliau įnorius ėmė rodyti jo komanda – tikėjosi kai ką cenzūruoti ar pan. Tokiu atveju padėkoju už sugaištą laiką ir paspaudęs ranką atsisveikinu su pašnekovu ir jo vadybininkais. Abipusė pagarba privalo išlikti visais atvejais.


E.Žičkus svajoja ir apie interviu su B.Obama

Atostogų Šri Lankoje vaizdelis.


– Kokių svajonių turite šiais metais?


– Svajoju apie interviu su Madona, TV žvaigžde Opra Vinfri ir buvusiu Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Baraku Obama. Manau, tai būtų didžiausi mano „užkariavimai“ šiemet. Kalbant apie asmenines pergales, norėčiau pagaliau tinkamai sudėlioti kai kurias asmeninio gyvenimo detales, kad išeitų reikiama mozaika, persikelti į naujus namus ir, kaip prieš kelis mėnesius pažadėjau savo 35-ojo jubiliejaus svečiams, pajusti gyvenimo pilnatvę. Ji šiandien man asocijuojasi su ramybe.


– Lietuvos ar užsienio garsenybė, pažadėjusi jums duoti interviu, vėliau gali net nekelti telefono ragelio?


– Deja, su lietuviais taip nutinka dažniau nei su užsieniečiais. Ten viskas labai sustyguota: yra aiški strategija dėl santykių su žiniasklaida, planai ir t. t. Vis dar laukiu skambučio iš „Scooter“ lyderio. Jis pats pakvietė atvykti į svečius, pažadėjo parodyti nuosavą lėktuvų kolekciją, bet kol kas tempia gumą, bet aš dar neprarandu vilties.


Su lietuviais nepavyko pasikalbėti tik keliskart. Tai labai garsūs scenos žmonės, bet neatvykimo į filmavimą priežastys buvo akivaizdžios, manau, kad tai buvo nesugebėjimas tuo metu susikalbėti su savo demonais. Tačiau juk tai – ne pasaulio pabaiga: vienus pakalbinome vėliau, kitų į savo laidas daugiau nekviesime, ir tiek.



– Kokie dalykai jus greičiausiai sunervina?


– Mane gali iš vėžių išmušti mano darbui akivaizdžiai rodoma nepagarba. Velniai nematė, jei kuo nors nepatinku aš, juk nesu doleris, kad visiems patikčiau, bet kai su kuo nors susitari filmuoti laidą ir tas kas nors ima akivaizdžiai menkinti žurnalisto darbą, reikšminti savo pasiekimus ar demonstruoti karūnos aukštumą, tiesiog iškart norisi viską rėžti tiesiai į akis. Kartais tokiu atveju man pritrūksta akimirkos susitvardyti. Iki šiol pamenu nemalonią akistatą su rusų garsenybe Filipu Kirkorovu. Matyt, buvo prasta diena, todėl išsilieti jis nusprendė ant žurnalistų. Nei jam, nei man tas interviu nebuvo malonus. Bet net ir jį galima suprasti – visiems būna ne tų dienų.


– Ar visuomet teisingai numatote, ko iš kokio žmogaus galima tikėtis?


– Kiekvienam interviu atsakingai rengiuosi. Jei laukia pokalbis su išskirtine asmenybe, būtinai perskaitau knygas apie ją, visus ankstesnius interviu. Vertinu, kaip keitėsi nuomonė ir atvirumas vienu ar kitu klausimu. Tada mėginu modeliuoti mūsų pokalbį keliomis galimomis kryptimis. Esu tikras, jog turėti planą B visada verta. Tačiau kalbinant pačias ryškiausias pasaulio garsenybes jokie planai nepadėjo. Reikėjo tiesiog kalbėti pagal situaciją, ir tai buvo patys geriausi mano interviu. Kartais netikėti klausimai pašnekovui – jokiu būdu nekalbu apie puolimą ar provokaciją – pokalbį gali pakreipti neįtikėtinu kampu.


– Ar žiūrovams atverdamas garsenybių gyvenimus ir pats mokotės gyventi?


– Kiekvienas mano sutiktas žmogus – unikalus, jo istorija – kuo nors ypatinga. Tikriausiai būčiau kvailys, jei sutikęs žmones, su kuriais susipažinti svajoja milijonai žmonių, taip ir likčiau nepadaręs išvadų iš jų atskleistų, išpasakotų patirčių. Iki šiol pamenu šviesaus atminimo dainininko Stasio Povilaičio žodžius, kad bėgančio laiko, žvelgdamas į save, taip nepastebi, kaip žvelgdamas į mane. Jis kažkodėl juto pagarbią simpatiją man, todėl visada papasakodavo apie savo gyvenimą. Jis jam priminė zebrą, t. y. jo juodus ir baltus dryžius. Sakė, kad baltųjų jo gyvenime buvo kur kas daugiau.

REKLAMA


– Ar pats dažnai sulaukiate klausimų apie garsenybių gyvenimo užkulisius?


– Draugai jau seniai nebeklausia, kaip gyvena Radži, Natalija Bunkė, ar koks man pasirodė Hju Hefneris. Jie puikiai supranta, kad mano darbas ir gyvenimas – du skirtingi dalykai, tad su artimaisiais mes kur kas mieliau diskutuojame apie keliones, maisto gamybą, šeimas, vaikus.


– Keliaudamas po svečias šalis, be abejo, neretai patiriate įvairių nuotykių, kuriozų ar net išpuolių...


– Pradėjau keliauti būdamas keturiolikos su klase autobusu po buvusio sovietinio bloko šalis. Tada pasaulis atrodė be galo didelis ir įdomus. Vėliau teko patirti ne tik jo grožį, bet ir realybę – Brazilijoje esu nukentėjęs nuo peiliu ginkluoto plėšiko, Rygoje – nuo trijų girtų gorilų išvaizdos nacistų. Daug keliaudamas tampi dėmesingesnis, išmoksti labiau saugoti asmeninius daiktus, nesinešioti nereikalingų, neklaidžioti nereikalingomis šalikelėmis.


Šiaip esu gana drąsus, ypač kai kalbama apie darbą: teko ir paskutiniu lėktuvu iš Libano išskubėti prieš prasidedant politiniams neramumams, ir paklaidžioti Sibiro taigoje baigiantis degalams, būti apgautam ir kone paklaidintam Kinijoje, su operatoriumi apiplėštam pačiame Hošimino centre. Tačiau filmuojant laidas tokios situacijos – tarsi nuotykiai. Tik būtų puiku, jeigu jie visada gerai baigtųsi.


– Ar galite sakyti, kad šiandien dirbate savo svajonių darbą?


– Nuo keturiolikos tiksliai žinojau, kad būsiu žurnalistas, ir to tikslingai siekiau. Sunkiai dirbau, mokiausi neskaičiuodamas valandų ir nedejuodamas, kaip pavargau. Teko padirbėti TV operatoriumi, montuotoju, sporto apžvalgininku, žinių vedėju, kol karjera pasisuko gyvenimo būdo publicistikos ir kelionių žurnalistikos link. Dabar dirbu puikų darbą! Ar jis – svajonių? Galbūt taip, bet tada tą svajonę susikūriau pats!


– Ar visa galva pasinėręs į kitų žmonių gyvenimus, daug keliaudamas nejuntate, kad pernelyg apleidote savo gyvenimą?


– Tai gana jautri tema. Mano draugai dažnai juokauja, kad sektis visur negali, tad mano asmeninė erdvė gal ir yra ta vieta, kurioje sėkmės šiek tiek mažoka. O gal jai prisivilioti tiesiog trūksta laiko – brangiausios šių dienų valiutos. Niekas nėra mums pažadėjęs, kad jei mažiau dirbsi, būsi laimingesnis ar, atvirkščiai, kai vėjais iškeliaus asmeninė laimė, aplankys sėkmė karjeros srityje.

REKLAMA


Vieniems sekasi abiejose srityse, man jų suderinti niekaip nepavyksta. Keliskart bandžiau „žaisti namus“, bet niekaip nesulipo tie projektai. Deja... Norėčiau, kad būtų kitaip, bet, taip, esu sėkmingas savo veikloje ir vienišas... lovoje. Asmenine pergale įvardyčiau išgrynintą mane supančių žmonių ratą, dar labiau sustiprėjusį ryšį su artimaisiais, nes užpernai netekau labai brangios močiutės. Pergale vadinu ir pasiryžimą 2018-aisiais pagaliau viską savo gyvenime sudėlioti į tinkamas lentynėles.


– Ar galvojate, kaip išlikti lieknam, jaunam ir žaviam?

– Stengiuosi sveikai maitintis, mano artima bičiulė ir garsi dietologė Jelena Tulčina pagal mano kraujo tyrimus yra sudariusi specialią dietą, turiu puikų asmeninį trenerį Paulių Ratkevičių, reguliariai lankausi pas kosmetologę, kartais nueinu į jogą, vartoju vitaminus ir maisto papildus.


Pirmiausia esu žurnalistas, tik po to – laidos vedėjas, nesu šou pasaulio atstovas ar aktorius, tad ne išvaizda mane maitina, nors, manau, pagarbą savo žiūrovams privalo justi kiekvienas kadre pasirodantis žmogus. Tačiau tai tikrai neturi nieko bendro su perkarusiu kūnu, plastine chirurgija ir apatišku žvilgsniu, ką kartais, deja, demonstruoja šviežiai iškeptos lietuviškų televizijų žvaigždutės!


E.Žičkus svajoja ir apie interviu su B.Obama

Vasaros atostogos Tenerifėje su: verslo partnere Katrina Zeiter (kairėje) ir mama Elvyra (dešinėje).


– Ką dažniausiai veikiate sekmadieniais?


– Ilgai miegu, gaminu maistą sau ir draugams, žiūriu filmus. Būna, net neišlendu iš sportinio kostiumo ir dėl to kaifuoju. Jei turiu kelias laisvas dienas, sėdu į lėktuvą ir keliauju aplankyti po pasaulį išsibarsčiusių draugų.


– Ar 1 000 eurų jums – didelė suma?


– Jei reikia ką nors pirkti, deja, ši suma įspūdžio nebedaro, priešingai, nei jos ekvivalentas buvo litais. Jeigu žvelgtume kaip į uždarbį, mano nuomone, bent jau toks turėtų būti Lietuvoje minimalusis mėnesinis atlyginimas, kad žmonės jaustųsi oriai gyvendami savo gimtinėje. Manau, šiandien tai nėra aukso puodas, bet ir ne ta suma, kurią kasdien turėtum piniginėje.


– Kam labiausiai negaila pinigų?


– Nesu labai taupus ir dėl to save graužiu. Tačiau buvau mokomas ne to, kaip daugiau sutaupyti, o to, kaip geriau uždirbti. Ir, beje, tai labai efektyvu. Man negaila pinigų kelionėms, kokybiškiems daiktams, nes jie tarnauja ilgiau, savo artimiesiems, tik kartais gaila, kad paskolinu pinigų giminėms ir bičiuliams ir jie tiesiog pamiršta juos grąžinti.


– Be ko neišgyventumėte nė vienos dienos?


– Be patogaus čiužinio, geros knygos ir ilgų pašnekesių su artimaisiais.


– Ar save laikote sėkmingu žmogumi?

– Jei guosčiausi, kad esu nesėkmingas, daugelis manęs nesuprastų. Nesijaučiu laimėjęs loterijoje, nes viskas, ką turiu, uždirbta ir pasiekta mano paties. Tai daug ar mažai? Kaip kam! Man kartais norėtųsi daugiau, bet nesu godus, todėl pasitenkinu tuo, ką turiu, nes dažnai aplink matau žmones, kurie nė svajoti negalėtų apie turtą, kurį man lėmė likimas. Tikrai turiu omenyje ne už banko paskolą pirktą butą ar automobilį, kalbu apie pažintis, tikrus draugus, patirtis, keliones... Šiuo aspektu esu milijonierius!


– Ar žinote, ką norėtumėte daryti tada, kai svetimų žmonių gyvenimai pasirodys jums visiškai neįdomūs, o kelionės taps tikra kančia?


– Tada ateis metas arba antidepresantams, arba pusmečiui negyvenamoje saloje.


– Ar laikotės geležinės taisyklės, kuri jums padeda aukštai iškelta galva žengti per gyvenimą?


– Kiekvienas žmogus turi teisę į svajones ir galimybes jų siekti. Visi turime teisę gyventi taip, kaip mums atrodo teisinga, kol mūsų erdvė nepažeidžia greta esančiųjų. Per 35-erius savo gyvenimo metus supratau, kad didžiausios vertybės – laikas ir tikrumas. Jeigu jos tau – pamatinės, gyvenimas vienaip ar kitaip susiklostys gerai.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris