Erika ir Merūnas Vitulskiai: Svarbiausia – šeima

Erika ir Merūnas Vitulskiai: Svarbiausia – šeima

Erika ir Merūnas džiaugiasi sėkmingais besibaigiančiais metais. „Brice Barrett“ nuotrauka ir stilius, Anos Procenko makiažas, suknelė – A&R.



Susitikti su operos žvaigžde Merūnu Vitulskiu – nepaprasta misija. Antradienis nusikelia į penktadienį, rytas – į vakarą. „Mes nuolat skubame, bėgame, mūsų planai keičiasi kas valandą. Sėsliai gyvenančiam žmogui – nesuprasti“, – šypsosi garsiojo tenoro žmona ir jo vadybininkė Erika Vitulskienė.


Birutė JANČIENĖ


– Kokie jums buvo išeinantys metai? Dosnūs, kūrybingi, kupini netikėtumų?


Erika: – Metai buvo kūrybingi, gražūs, dosnūs, jaukūs ir šilti. Buvo daug skubėjimo, lėkimo, pašėlusio tempo, bet mes prie to seniai esame pripratę. Tikriausiai tiems, kas gyvena ramiai ir sėsliai, sunku suprasti, kaip galima gyventi taip, kai planai apsiverčia vienu akimirksniu. Geros, blogos akimirkos? Aš nemėgstu rūšiuoti, sverti, svarstyti. Viskas puiku! Tik galbūt kartais pritrūkdavo laiko sau. Tačiau... vieną sekundę apie tai prisimeni, kitą – vėl veiksme.


Merūnas: – Man šie metai, sakyčiau, buvo labiau „naminiai“. Vyko albumo „Muzika – Lietuvai“ koncertinis turas po įvairius šalies miestus, koncertai didžiosiose arenose. Be abejonės, buvo ir išvykų, tačiau ne tiek daug, kiek bus kitais metais – laukia Vokietijos, Anglijos, Šveicarijos operų scenos... Užtat turėjau daugiau laiko pabūti su vaikais, pamatyti, kaip jie auga. Pirmieji žingsniai, juokas, pirmieji žodžiai – tai neįkainojami gyvenimo blyksniai. Jie niekad negrįžta.


– Šiemet išsipildė jūsų vaikystės svajonė – aplankyti Japoniją. Koks apima jausmas atliekant Pinkertono partiją (operoje „Madam Baterflai“) šalyje, kurioje ir vyksta operos veiksmas?


Merūnas: – Koks jausmas? Buvo šiek tiek nejauku, nedrąsu ir labai jautru. Kaip atsidūriau Tekančios Saulės krašte? Gavau pasiūlymą dalyvauti Naujosios Japonijos operos teatre vykstančios italų statomos Džakomo Pučinio operos „Madam Baterflai“ perklausoje. Kol kas dar nežinau, ar gavau vaidmenį, tačiau buvo labai smagu aplankyti šią šalį, kuri nuo likusio pasaulio skiriasi kaip diena ir naktis. Pradedant giliomis kultūros ištakomis, įspūdingomis šventyklomis, samurajų kapais, baigiant žmonių mentalitetu, požiūriu į kitą asmenį, į darbą, į vaikų auklėjimą ir dar daugybe kitų dalykų. Juk vien tai, kad japonai šiukšles rūšiuoja į aštuoniolika konteinerių, daug ką pasako? Tiesa? Kosminė šalis!


– Turbūt nesuklystume sakydami, jog kadaise vykęs projektas „Kelias į žvaigždes“ buvo jūsų atspirties taškas nerti į muzikos vandenis?


Merūnas: – Manau, jeigu ne šis projektas, aš operoje atsirasčiau daug vėliau. „Kelias į žvaigždes“ padėjo labai greitai išgarsėti. Viskas vyko lyg pagreitintame filme – vieną dieną tu esi niekam nepažįstamas, kitą gi visi jau žino tavo vardą. Pirmosiomis dienomis mane ištiko šokas. Eini gatve, visi tave tampo už rankovių, kalbina, prašo parašo, net kelnes perplėšė (juokiasi). Lietuvoje jaučiausi lyg kokiame Holivude. Tiesa, taip buvo prieš dešimtmetį, šiandien tikrai taip nebūtų.


– Nejau dėl tokio dėmesio antplūdžio galva nėmaž nesusisuko?


Merūnas: – Žinoma, buvo to lengvo svaigulio. Meluočiau sakydamas, kad žmonių dėmesys – nė motais. Tačiau tuo pat metu tai – didelė atsakomybė. Nesustoti, veržtis pirmyn, nenuvilti tų, kurie tavimi patikėjo. Tas dėmesio pliūpsnis – stipri banga, nešanti tolyn. Ir kelio atgal nebėra.


– Merūnai, jūsų karjera pirmyn juda septynmyliais žingsniais. Drąsiai žengiate į didžiąsias pasaulio scenas. Be abejo, be didžiulio talento to nebūtų įvykę, o be Erikos palaikymo?


Merūnas: – Be Erikos buvimo šalia veikiausiai tikrai nebūčiau tapęs tuo, kas esu šiandien. Erika yra stabilizatorius, grąžinantis mane į realybę. Džiaugiuosi, kad mes susipažinome prieš šimtą metų (juokiasi). Dar iki projekto „Kelias į žvaigždes“, iki aš įžengiau į operos pasaulį. Antraip? Galbūt šiandien nebūtume kartu.

REKLAMA


– Erika, ar pavadinta pilkąja Merūno kardinole, neįsižeistumėte?


Erika: – Mes labai skirtingi. Ir pasaulį matome visiškai kitu rakursu. Aš esu žmogus, tvirtai stovintis ant žemės, ir kartais man sunku suvokti, apie ką mąsto menininkas. Aš esu žaibas, jis – lyg žaibolaidis. Mūsų kaimynams su mumis liūdna nebūna (juokiasi). Būna, kalbu, aiškinu, kažką įrodinėju, o Merūnas tyli, arba tiesiog man nusileidžia, kad tik nurimčiau. Bet juk taip negalima!


Santykiuose negali būti nutylėjimų, klaustukų, kažkokių neišsakytų žodžių. Aš buvau auklėta taip – sakyti, išsiaiškinti, sudėlioti visus taškus. Spręsti problemas, o ne bėgti nuo jų. Džiaugiuosi, šiandien Merūnas jau išmoko kalbėti, o aš – patylėti (juokiasi). Ir, apskritai, Merūnas labai pasikeitė, tapo atsakingesnis, įprato laikytis dienotvarkės. Anksčiau gi būdavo purtydavosi, esą gyventi pagal kažkokį planą – tikrai ne jam. Šiandien pats nervinasi, jei koks nors planas nesidėlioja. Supranta, kad daug kas dėl to griūva.


– Beje, ar tuomet, kai susipažinote su Merūnu, pastebėjote jo išskirtinį balsą?


Erika: – Aš pažinau žmogų, o ne jo balsą. Su Merūnu esame pažįstami jau trylika metų. Mokėmės vienoje mokykloje. Man patiko ir iki šiol žavi jo humoro jausmas, jo skaldomi anekdotai, gebėjimas užkrėsti gera nuotaika, pozityvus mąstymas.


– Esate Merūno darbų koordinatorė, jo vadybininkė. Kodėl? Tikriausiai manote, jog niekas kitas geriau už jus to nepadarys?

REKLAMA


Erika: – Tikrai nebuvo taip, kad išskėstomis rankomis strimgalviais veržiausi tapti vyro darbų koordinatore. Ir dirbti kartu – visur ir nuolat – netroškau. Maniau, kad tas nuolatinis buvimas sykiu – žingsnis skyrybų link. Tačiau taip jau nutiko, kad šiandien užsiimu Merūno darbų koordinavimu. Tačiau ši veikla man nesvetima, esu baigusi vadybos ir rinkodaros mokslus. Darbo niekada nebijojau ir nevengiau. Jau nuo trylikos metų dirbau ir siuvykloje, ir maisto fabrike. Buvau griežtai auklėjama: pirmiausia – darbas, mokslai, tik po to – malonumai ir pramogos. Šiandien drąsiai galiu sakyti, kad ši veikla man patinka. Netgi labai. Tai yra tikslumo ir interpretacijos mišinys.


Negalėčiau nuo… iki sėdėti kontoroje. Būtų pasiutusiai nuobodu. Koncertiniai turai, išvykos, naujos šalys, kiti veidai. Organizuoti, derinti, skambinti, numatyti iškart tris žingsnius į priekį. Kas būtų, jei sugriūtų planas A, ką daryti, jei netikėtai žlugtų ir planas B? Įtampos daug, streso ir nemigos naktų – taip pat. Tačiau kitaip gyvent turbūt nebemokėčiau.


Erika ir Merūnas Vitulskiai: Svarbiausia – šeima

M. Vitulskis neslepia turį daug kūrybinių ambicijų ir didelių norų. Eltos nuotrauka


– Rudolfo vaidmuo Džakomo Pučinio operoje „Bohema“, Alfredo – Džiuzepės Verdžio „Traviatoje“, Lenskis – Piotro Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“. Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Merūnai, o kuris vaidmuo jums pačiam ryškiausias?

– Turbūt daugiausia sentimentų kelia opera „Bohema“, kurioje sukūriau vieną pirmųjų vaidmenų. „Bohemoje“ atskleidžiamos artimos ir širdžiai jautrios temos – menininkų gyvenimai ir išgyvenimai. Dainavau internacionalinėje trupėje. Žmonių susidomėjimas „Bohema“ – milžiniškas, atsiliepimai – geriausi, plojimai – siekiantys dangų. Gilu ir jautru.

– Sakykite, ar skiriasi operų klausytojai Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje?


Merūnas: – Kiekvienos šalies publika turi savo tradicijų. Vienur žmonės emocionalesni, kitur santūresni. Čia jau kultūriniai ypatumai. Tarkime, Austrijoje po koncerto prie manęs pribėgę 8–9 metų vaikai prašė parašo. Jie lankosi operos teatre, žino operą ir mane pažįsta. Tokie dalykai pribloškia ir daug pasako apie šalies muzikinį mentalitetą.

– Ar dažnai po pasaulį keliaujate visa šeima – drauge su sūnumis?


Erika: – Be abejo, gimus sūnums, kelionės pasidarė sudėtingesnės. Tačiau, jei Merūno išvykos trunka 2–3 mėnesius, būtinai judame visi kartu. Ir kaipgi kitaip?! Išsinuomojame namą ir gyvename kaip įprastai. Tik kitoje pasaulio vietoje.


Merūnas: – Visada jaukiau po darbų sugrįžti į namus, kuriuose laukia artimieji, o ne į šaltą viešbučio kambarį.



– Erika, ar niekada nekyla noras papriekaištauti vyrui, kad pavargote, kad įkyrėjo buitis ir namai?


– Tokių minčių dažniausiai kyla prieš didžiąsias metų šventes, kai veiklos – iki kaklo ir dar daugiau. Kai reikia pasirūpinti dovanomis, kai norisi papuošti namus, paruošti gardumynų, galiausiai pačiai pasigražinti, o laiko – striuka. Tuomet labai pavargstu, jaučiuosi suirzusi ir, atrodo, išties viskas pabodo. Tačiau po to išaušta kitas rytas.


– Galbūt dalyvavimas įvairiuose šokių, dainavimo projektuose – savotiški iššūkiai sau pačiai, noras būti ne vien garsaus tenoro žmona?


Erika: – Aš visada buvau smalsi. Man nuolat rūpėjo išbandyti ką nors naujo. O jeigu jau neriu į kokį projektą, tai – stačia galva, atiduodama visas jėgas ir visą energiją. Nemoku būti šiek tiek šokėja, dainininkė, žmona ar darbuotoja. Atlikdama bet kurį vaidmenį esu maksimalistė. Dirbu iki devinto prakaito, be jokių paplepėjimų, arbatos pertraukėlių ir pan.


– Ar jūsų sūneliai, matydami tėtį televizoriaus ekrane, džiūgauja, mojuoja, ar dar kaip nors reiškia emocijas?


Erika: – O taip. Mes su trimečiu Ajumi ir dvejų metukų Herkumi esame oho kokia tvirta tėčio palaikymo komanda! Vaikai, išvydę televizoriaus ekrane dainuojantį tėtį, tuoj pat ploja, šaukia: „Tiatis, mūsų tiatis!“ Pamenu, kartą Merūnui viešint svečioje šalyje nufilmavau vaikų reakcijas ir nusiunčiau jam karštų emocijų „klipą“. Labai džiaugėsi. Nors mūsų berniukai dar gana maži, tačiau talentai, atrodo, jau ryškėja. Vienam patinka šokti, kitam – dainuoti (juokiasi).


– Merūnai, ar žmona niekada nepavydi jūsų – scenos partnerėms, gerbėjoms?


– Erika, būna, stebisi, kaip galima, pirmą kartą scenoje sutiktą partnerę liesti, apsikabinti, bučiuoti? Juk junti ir prakaito kvapą, ir akys svetimos? Betgi tai – tik vaidmuo. Tuomet aš klausiu, o kokiu žvilgsniu šokėjas Andrius Butkus šokių projekte į tave žiūrėjo (juokiasi)? Tačiau čia nėra nieko keisto ir nepadoraus. Juk scenoje ar ant parketo privalai atiduoti visą save, transliuoti tikrą emociją ir jausmu – kad žiūrovas tavimi patikėtų. Be abejonės, yra buvę ir nemielų, atgrasių partnerių.
Tuomet išties sunku dirbti. Man patinka talentingi žmonės, turintys humoro jausmą. Su tokiais smagu ir paprasta.

REKLAMA


– Merūnai, vaikystės svajonę – aplankyti Japoniją – jau pagavote. Paskui kokią skubate šiandien?


– Šiandien turiu daug kūrybinių ambicijų, didelių norų. Noriu naujų operos teatrų, naujų scenų, naujų kūrinių. Meldžiu Dievą, kad vieną dieną nedingtų svarbiausias muzikos instrumentas – balsas. Svajoju kada nors savo patirtį perduoti ateinančioms kartoms – galbūt įkurti savo vokalo mokyklą. O didžiausias siekis – užauginti sūnus gerais žmonėmis. Šiandien daug į juos investuojame.


– Ko šiandien palinkėtumėte vienas kitam ir visiems?


Merūnas: – Sau ir visiems linkėčiau labai branginti šeimą – kad ir kokia ji būtų, nes tai yra didžiausia vertybė, prieš kurią visa kita tiesiog nublanksta.


Erika: – Būsiu banali, bet Merūnui, sau, vaikams ir visai Lietuvai linkėčiau sveikatos. Kai jos netenkame, griūva visas pasaulis – namai, planai ir svajonės.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris