Andrius Mamontovas: Mokausi būti čia ir dabar

Andrius Mamontovas: Mokausi būti čia ir dabar

A.Mamontovas: „Mano gyvenimas yra skirtas muzikai.“ „Eltos“ nuotr.


Išdainuoti gyvenimą. Suvaidinti Hamletą. Pažinti pasaulį. Ieškoti savęs. Nebijoti būti kitokiam nei visi. Neviešinti šeimos. Išmokti gyventi ne rytojumi, o čia ir dabar. Muzikantas, aktorius, fotografas Andrius Mamontovas.


Birutė JANČIENĖ


– Šiemet jums sukako 50 metų. Ne viename interviu esate minėjęs, jog penkiasdešimtmetį švęsite kartu su savo gerbėjais metų pabaigoje vyksiančiuose koncertuose – gruodžio 17 d. Vilniuje ir gruodžio 20 d. Kaune. Koks jausmas aplanko žinant, kad bilietų į koncertą sostinėje beveik nebeliko, o Kaune jie taip pat sparčiai tirpsta?


– Toks žmonių susidomėjimas be proto džiugina ir įkvepia. Mano gyvenimas yra skirtas muzikai – dainoms rašyti ir atlikti. Žmonės, eidavę į „Foje“, o dabar lankantys mano solinius koncertus, leidžia išlaikyti tą kūrybą gyvą. Juk dainos gyvena tol, kol jų klausosi, jas dainuoja ir jomis džiaugiasi! Šie koncertai man labai svarbūs. Daugiau nei metus atsakingai jiems rengiuosi. Todėl galiu pažadėti, kad susitikimai Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Siemens“ arenose bus kupini džiaugsmo.


– Tebūnie banalus priminimas, tačiau faktų iš gyvenimo neišmesi. Ar prieš pusės amžiaus slenkstį, ant ar už jo teko perkainoti gyvenimo vertybes?


– Tai visada atlieku. Galbūt nevisiškai perkainoju, tačiau aš nuolat kvestionuoju, kokia yra gyvenimo vertė ir kas ją sukuria? Ar mano gyvenimas šiandien yra prasmingas? Kas tą prasmę lemia? Visi šie klausimai – kūrybinio proceso dalis ir variklis. Turbūt peržengus tam tikrą amžiaus slenkstį, kai suvoki, kad gyventi tau liko mažiau, nei jau nugyvenai, tie klausimai tampa dar svarbesni.


– Galbūt šiandien jau leidžiate sau mėgautis nuveiktų darbų paūksmėje?


– Kartais sukaupta patirtis leidžia lengviau pasiekti tikslus. Tačiau tik mėgautis tuo, kas jau padaryta, kol kas sau dar neleidžiu. Vis dar turiu ambicijų sukurti ką nors naujo. Skirtumas tas, kad dabar nebeprivalau niekam nieko įrodinėti ir galiu daugiau laiko skirti ieškojimams ar apmąstymams. Mielai dalijuosi patirtimi su jaunesniais atlikėjais ir muzikantais.

REKLAMA


– Turbūt svarbiausias gyvenimo etapas – grupė „Foje“? Kaip ji susibūrė?


– Visi etapai yra svarbūs. Tačiau veikla su grupe „Foje“ lėmė visą mano gyvenimą ir atidarė tas duris, pro kurias įėjęs tapau tuo, kas esu dabar. Grupė susibūrė 1983 metų spalį, tačiau viskas prasidėjo daug anksčiau. Kartą, maždaug apie 1980-uosius, visa klasė nusprendė pabėgti iš pamokų. Aš pasilikau prie klasės durų. Prie jų pasiliko ir kitas klasiokas. Jis manęs paklausė, kodėl nepabėgau su visais? Atsakiau, kad nenoriu būti toks, kaip visi. Jis pasakė, kad irgi to nenori. Tai buvo Arnoldas Lukošius. Nuo tos akimirkos tapome draugais ir pradėjome svajoti apie grupę.

– Kodėl pasivadinote „Foje“?


– Vaikystėje buvau grupės ABBA gerbėjas ir man visada atrodė, kad geriausias grupės pavadinimas – iš keturių raidžių. Sugalvojau pavadinimą „Foje“, paskambinau Arnoldui. Jis pasakė, kad jam visiškai nepatinka. Tada pasakiau, kad visiems kitiems grupės nariams patinka. Arnoldas buvo konkretus: „Jeigu kitiems tinka, man – taip pat.“ Tada paskambinau kitiems grupės nariams, ir jie visi vienbalsiai patvirtino, kad jiems šis pavadinimas nepatinka. Tuomet visiems pasakiau tą patį, ką Arnoldui. Jau tada išmaniau rinkodaros subtilybes... (Šypsosi – B. J.)

– Ar šiandien grupės vyrukai vis dar susibėga? Ar nekyla minčių pasiskelbus „Iš naujo atgimėme!“ surengti „prisikėlimo“ koncertų?


– Jie šiuo metu muzikuoja susibūrę į grupę „Kiti kambariai“. Atkurti „Foje“ būtų per daug sudėtinga. Aš ganėtinai ilgai groju su kitais muzikantais, ir mano dabartinė grupė gyvuoja daug ilgiau, nei gyvavo „Foje“. Atkurti senojo kolektyvo nelabai įmanoma ir dėl bendravimo, nes jo seniai nebeliko. O tai daryti tik dėl pinigų tikrai nenoriu. „Foje“ buvo labai svarbi tada, kai Lietuva vadavosi iš Sovietų Sąjungos. Todėl, kad grupė skambėtų taip, kaip skambėjo tada, reikėtų sugrąžinti ir tuos laikus. Laimei, tai nebeįmanoma. Lietuva tapo laisva vakarietiška šalimi. Pasikeitė aplinka, kontekstas ir muzikos suvokimas. Pasikeitėme ir mes. Todėl neverta gręžiotis atgal. O visų senų dainų – kai tik norisi – galima pasiklausyti įrašų, taip pat jas groju savo koncertuose. Taigi muzika niekur nedingo.

REKLAMA


– Kodėl jums, medikų vaikui, parūpo nerti į muziką? Galbūt viskas prasidėjo nuo paaugliško maišto?


– Muzika visada buvo manyje. Ji mane traukė nuo pat ankstyvos vaikystės. Būdamas kokių penkerių, apversdavau kėdę aukštyn kojomis, ištempdavau ant jų kokią gumą ir birzgindavau. Taip išgaudavau garsus. Garsas man visada buvo kaip spalvų paletė dailininkui. Maištauti pradėjau vėliau, kai tėvui nepatiko mano pasirinktas kelias.


Andrius Mamontovas: Mokausi būti čia ir dabar


– Papasakokite apie pirmuosius muzikinius bandymus – dainų tekstus ir jų skambėjimą.


– Sulaukęs dešimties metų, įstojau į Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklą. Pasirinkau klasikinės gitaros klasę. Deja, mokiausi ten tik metus. Kodėl? Suprastėjo pažymiai pagrindinėje mokykloje, ir tėvas nusprendė, kad visą dėmesį turiu skirti matematikai ir kitiems mokslams. Kurį laiką gitara stovėjo kampe, bet po poros metų ją vėl paėmiau į rankas ir nuo tos akimirkos jau niekada nepaleidau. Pirmieji bandymai kurti įvyko, kai tik pradėjau mokytis groti. Jau tada sudėliojau kelis akordus iš klausos. Kai pradėjome muzikuoti grupėje, parašiau kelias dainas pagal poetų Algimanto Baltakio ir Juozo Erlicko eilėraščius, bet netrukus dainų tekstus ir muziką pradėjau kurti pats. Tiesiog visada turėjau tokią ambiciją.


– Kodėl pasukote į žurnalistikos studijas ir ką jos jums davė?


– Baigęs mokyklą studijavau statybos ekonomiką. Grįžęs iš kariuomenės, nusprendžiau stoti į žurnalistiką. Suaugusiųjų pasaulis nuolat vertė pasirinkti rimtą specialybę, todėl pagalvojau, kad žurnalistika yra kompromisas. Juk tai – kūrybinė specialybė! Tačiau daugiausia naudos čia turėjau iš dikcijos pamokų. Jos labai pravertė gerokai vėliau – tada, kai buvau pakviestas atlikti Hamleto vaidmenį Eimunto Nekrošiaus spektaklyje.


– Ar pasiūlymas vaidinti Hamletą E. Nekrošiaus režisuotame „Hamlete“ nėmaž neišgąsdino?

– Neišgąsdino, tačiau, pripažįstu, šis pasiūlymas buvo labai netikėtas. Aš turėjau tikslą atlikti šį vaidmenį. Ne todėl, kad esu žinomas, o todėl, kad iš tikrųjų galiu. Tai buvo sudėtingas procesas, kainavęs daug pastangų, bet režisierius patikėjo manimi.


– Šį spektaklį rodėte daugelyje užsienio šalių. Milžiniškas darbo krūvis ir malonus pasaulio pažinimo jausmas, tiesa?


– Kartais galvoju, kad norėčiau, jog mano muzikinę karjerą būtų lydėjusi tokia tarptautinė sėkmė, kokia lydėjo „Hamletą“. Mūsų kelionė per pasaulį truko 16 metų. Pirmieji keleri metai buvo ganėtinai sunkūs, nes ši veikla buvo visiškai kitokia. Gyvenimo grafikas pasikeitė kardinaliai – kone pusę laiko gyvenau kelyje. Tačiau galimybė aplankyti vietas, į kurias pats vienas niekada nebūčiau pakliuvęs, atpirkdavo sunkų darbą teatre.



– Kokie keliai jus nuvedė į Šiaurės Korėją?


– 2008-aisiais kartu su režisieriumi Mariu Martinsonu Šanchajaus kino festivalyje buvome apdovanoti pagrindiniais prizais už kino filmo „Nereikalingi žmonės“ muziką ir režisūrą. Kitą dieną viešbučio fojė prie mūsų priėjo keli kostiumuoti korėjiečiai ir pakvietė į Pchenjano kino festivalį. Iš karto sutikome, nes tokia galimybė gyvenime pasitaiko tik kartą. Tai buvo viena įsimintiniausių kelionių. Jos metu patirti įspūdžiai giliai įsirėžė į mano atmintį. Tai tobulo liūdesio ir absurdo šalis. Ten visą laiką atrodė, kad esu keistame sapne, nes gyvenimas Šiaurės Korėjoje nepanašus į nieką kitą. Netgi gūdžiausiais sovietiniais laikais taip nebuvo. Mano „veidaknygėje“ galite rasti tos kelionės dienoraštį. Jį kažkada spausdino žurnalas „Istorijos“.


– Kodėl prieš kelis dešimtmečius atsisakėte mėsos ir svaigalų? Gal tai buvo iššūkis visuomenei ar sau?


– Dar paauglystėje tėvas man buvo atnešęs rusų kalba išleistą garsiojo muzikanto Džordžo Harisono knygą. Joje muzikantas kalbėjo apie vegetarizmą. Nuo tos akimirkos ši idėja manęs nepaliko. Man visada atrodė dviprasmiška, kai tėvai vaikui sako „Nemušk katytės, nes jai skauda“ ir čia pat duoda sumuštinį su žiauriausiai nužudyto gyvūno mėsa... Jau 24 metus esu vegetaras ir niekada nepasiilgstu mėsos. O alkoholis manęs niekada labai nedomino. Mokykloje kelis kartus buvau paragavęs, tačiau tai neužkabino. Vėliau, sulaukęs 21-erių, kelerius metus vartojau, bet kadangi pradėjau gana vėlai, neatsirado poreikis, todėl, sulaukęs 26-erių, nusprendžiau mesti. Muzikantus nuolat kas nors vaišina, todėl man paprasčiau visai negerti. Ne visada juntu saiką, todėl kartais geriau nepradėti ten, kur sunku sustoti.


Andrius Mamontovas: Mokausi būti čia ir dabar


– Ką veikėte, veikiate ar veiksite projekte „X faktorius“?


– Kol kas čia esu svečias. Esu skeptiškas dėl muzikinių televizijos laidų, bet būtent dėl to kartais norisi ten sudalyvauti.


– Žiemą sulauksime jūsų jubiliejinių koncertų „AM50“. Kuo jie bus ypatingi?


– Gruodį koncertuosiu Vilniaus ir Kauno arenose. Grosiu su savo grupe, beje, ją būtent per šiuos didelius koncertus papildysiu keliais muzikantais. Taip pat bus svečių. Labai laukiu šių koncertų, nes atrodo, kad jie bus kupini gerų akimirkų. Lapkričio 18 d. šių koncertų generalinė repeticija vyks Stokholme, todėl tie, kurie negaus bilietų į koncertus Lietuvoje, gali atvykti į Švediją. (Šypsosi – B. J.)


– Jums nesvetima ir fotografavimo aistra? Kuo ji saldi?


– Fotografuoju nuo vaikystės. Tai mano hobis. Fotografija išmoko pastebėti įvairius dalykus – nuotaikas, formas, šviesą. Tai moko kompozicijos ir gebėjimo įžvelgti istoriją paprastuose dalykuose. Daug keliauju, todėl fotoaparatas visada su manimi. Taip pat man labai patinka redaguoti nuotraukas. Tai – savotiška meditacija, kai ieškai spalvinio sprendimo, retušuoji, montuoji. Kartais tobulini nuotrauką ir staiga supranti, kad jau kelios valandos prabėgo...

REKLAMA


– Esate iš tų žmonių, kurie apie asmeninį gyvenimą nelinkę atvirauti. Vis dėlto kas yra jūsų šeima?


– Neatvirauju, nes kiekvienas norime turėti erdvę, kuri yra tik mūsų. Šeima yra tai, kas mums teikia saugumo pojūtį. Mano žmona Inga daug metų vadovavo kažkada labai populiariam restoranui „Ritos slėptuvė“, vėliau dirbo renginių organizavimo įmonėje. Dabar mes dirbame tik sau. Turime įmonę „Mono stereo įrašai“. Mano dukra Viktorija šiemet baigė universitetą ir dirba „Vilniaus miesto operoje“ asistente, taip pat prisideda prie vienos iš televizijų labdaringos akcijos organizavimo. Jai patinka organizacinis darbas. Šiemet Viktorijai perleidau visą „Gatvės muzikos dienos“ koordinavimą, ir ji puikiai su tuo susitvarkė. Sūnus Andrius dabar studijuoja Berlyne. Jis groja būgnais ir įstojo į moderniosios muzikos institutą – BIMM.


– Televizijos eteryje dėkojate savo seneliui. Už ką ir kodėl?


– Mano senelis – Adomas Čiplys – yra pirmojo lietuviško elementoriaus „Saulutė“ bendraautoris. Tuo labai didžiuojuosi. Jis buvo inteligentiškas, turėjo puikų humoro jausmą. Visada norėjau būti toks, kaip jis.


– Ar daug klaidų esate padaręs ir ar visada iš jų pasimokėte?


– Lietuvių kalbos mokytoja prisikankino taisydama mano rašinius. Dar ir šiandien rašydamas darau klaidų. Mano silpniausia vieta – nosinės ir ilgosios raidės. (Šypsosi – B. J.)


– Ar visos jūsų svajonės jau išsipildė?


– Nebegalvoju apie tai. Tiesiog mokausi būti čia ir dabar.




Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris