V.Mainelytė: „Jeigu skęsti, Viešpats duoda pirštą“

V.Mainelytė: „Jeigu skęsti, Viešpats duoda pirštą“

„Man ruduo patinka, ypač kai būna saulėtos dienos, kai krinta klevų lapai ir čeža po kojomis“ – sako aktorė V. Mainelytė. Mildos Juknevičiūtės nuotr.


„Gyvenimas tuo ir žavus, kad pateikia staigmenų, kai nelauki, kai manai, kad viskas jau praeityje, kad telieka džiaugtis ramia dienų tėkme ir augančiais anūkais“, – teigia žiūrovų pamėgta teatro ir kino aktorė Vaiva Mainelytė Per „Lietuvos ryto“ televiziją ją pamatėme nauju amplua.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


– Kai kas nustebo laidos „Muzikiniai sveikinimai“ vedėjos kėdėje pamatę jus, teatro ir kino aktorę. Ar tapti muzikinės laidos vedėja jums prireikė drąsos?


– Muzika, man atrodo, kiekvieną žmogų lydi nuo pat gimimo visą gyvenimą. Aš prisimenu lopšines, kurias man dainuodavo mamytė ir močiutė. Vaikystėje labai mėgau klausytis muzikos per radiją ir šokti. Pamenu magiškąjį patefoną, plokšteles. Namuose sovietmečiu skambėdavo garsių to meto dainininkų Editos Pjechos, Muslimo Magomajevo ir kitų estrados žvaigždžių dainos. Paskui prasidėjo kasetinių magnetofonų era. Kaip ir visą mano kartos jaunimą, mane ypač sukrėtė legenda tapusių „Bitlų“ dainos, tarsi skelbusios muzikos revoliuciją. O ką jau kalbėti apie lietuvišką estradą. Su jos dainininkais, galima sakyti, kartu augome, bendravome.


Po spektaklių to meto Akademiniame dramos teatre mus įleisdavo į Vilniaus centro naktinį barą, kuriame dainuodavo Stasys Povilaitis, Birutė Dambrauskaitė ir kiti. Ten sutikdavome ir legendinį Antaną Šabaniauską. Būdavo progų susitikti su estrados žvaigždėmis gastrolėse įvairiuose Lietuvos miestuose, nes gyvendavome tuose pačiuose viešbučiuose. Pažinojau visus tos kartos dainininkus: ir Janiną Miščiukaitę, ir Simoną Donskovą, ir Nijolę Ščiukaitę, ir kitus.


Kokia muzika man patinka? Ogi visos tos melodijos, kurios paliečia širdį. Juk jos nesensta. Muzikoje aš neįžiūriu mados. Ji arba jaudina, arba ne. Klausyti tam tikros muzikos vien dėl snobizmo, kad ji patinka kitiems ar yra madinga, – ne man.

REKLAMA


– Muzikinių sveikinimų laidų tradicija gyvuoja nuo senų laikų. Regis, jų žiūrovai ir klausytojai – brandaus amžiaus, tad rasti bendrą kalbą tikriausiai nebus sunku.


– Manau, toji sveikinimų laida ir orientuota į mano kartos žiūrovus, tad tikiuosi, jog mano naujasis vaidmuo televizijoje jiems bus priimtinas. Jaunimas šiandien klauso kitokios muzikos ir atsisiunčia tai, kas jiems įdomu, kompiuteriais ir išmaniaisiais telefonais. Nežinau, kaip man seksis, tačiau gavusi pasiūlymą vesti laidą pagalvojau: kodėl nepriėmus dar vieno gyvenimo iššūkio?

– Jūsų gyvenime buvo ne tik pripažinimo džiaugsmo, šviesių moteriškos laimės valandų, bet ir išsiskyrimo su mylimais žmonėmis skausmo, teko susitaikyti su klastinga liga. Tačiau visi jus mato dažniausiai geros nuotaikos, besišypsančią. Esate optimistė?


– Jeigu kiekvieną dieną tarsi maldą kalbėsi, kaip sunku gyventi, kaip kankina nepagydoma liga ir apskritai viskas šiame gyvenime negerai, tai taip ir bus. O kai griežtai sau pasakai: „Gana, tai dar ne pasaulio pabaiga, ne karas, turiu išmesti iš galvos visas neigiamas mintis“, tiesiog gyveni. Ir toks ryžtas tikrai padeda. Tiesa, kvailas optimizmas irgi negerai, svarbu rasti tą pozityvumo aukso vidurį. Man šventi žodžiai – „Kaip šauksi, taip ir atsilieps“.


Tad kaip nusiteiksi bendraudama su žmonėmis, taip jie tau ir atsivers. Tačiau pastaruoju metu nesu tokia jau atvira visiems, kuriems reikia paguodos, tiksliau sakant, stengiuosi atsiriboti nuo tokių žmonių, kurie nuolat zyzia, kaip jiems blogai. Sunku su tokiais bendrauti, kai turi daugybę savų problemų, be to, apskritai mūsų šalelėje gyventi nėra lengva, ypač šiais laikais, kai anaiptol ne visi mūsų lūkesčiai pildosi. Atvirai pasakysiu: aš pradėjau saugoti save ne tik dėl sveikatos, bet ir dėl artimų žmonių, kurie man rūpi.

REKLAMA


– Turite galvoje vienturtės dukros Dovilės, kurios susilaukėte su pirmuoju vyru aktoriumi Gintautu Ūzu, jums padovanotus keturis anūkėlius?


– Taip, anūkai – mano džiaugsmas ir rūpestėlis... Du iš jų – jau dičkiai, kiti du – mažiukai. Trys berniukai ir viena mergytė. Jokūbui – 24-eri, Motiejui – 17, Ievutei – 5-eri, o Kristijonui – metai ir septyni mėnesiai. Labai norėčiau pamatyti, ko jiems pavyks gyvenime pasiekti. Jokūbui pasirinkti studijas nelabai pasisekė, tad jis nuėjo dirbti barmenu ir kol kas yra patenkintas, turi mylimą mergaitę, gyvena su ja. Dabar su manimi gyvena Motiejukas. Jis, kaip ir kiti jo amžiaus jaunuoliai, neatsitraukia nuo išmaniojo telefono, apie viską turi kategorišką nuomonę, tad su juo labai nepasiginčysi. Tiesa, kartais ir susipykstame, bet aš esu kantri. Tiesa, kartais pratrūkstu ir pasakau: „Jeigu tau nepatinka, sudėsiu daiktus ir važiuosi pas tėvus“ (šypsosi). Na, o apie pačius mažiausius galiu kalbėti ir pasakoti be galo. Štai Kristijonas – dar visai pypliukas, bet moka gudrauti.


Įsiminė mano geros draugės kaunietės aktorės Gražinos Balandytės frazė, pasakyta jos jubiliejaus proga neseniai sukurtame filme: „Laimė yra tokia trumpa, o iki kitos laimės momento reikia išgyventi gyvenimą, kad vėl suprastum, kas yra laimė...“ Žiūrėjau tą dokumentinį filmą ir verkiau. Ach, tas gyvenimas!

– Ar jums svarbu, kad žmonės, pažįstantys jus iš daugelio kino filmų ir televizijos serialo „Giminės“, kiek mažiau – iš teatro vaidmenų, matytų jus artistišką, žvalią ir gražią?


– Be jokios abejonės. Ir ne tik todėl, kad esu aktorė. Manau, kiekvienai moteriai turi rūpėti, kaip ji atrodo, nedera, kaip sakoma, nešti šiukšlių iš namų. Toks jau mano charakteris, kad nemėgstu skųstis, aimanuoti, o dar, neduok Dieve, kas nors imtų gailėti. Aš viską pasidarau pati savo dirbtuvėje – taip vadinu jaukų butą sostinės centre, kur jau labai seniai gyvenu. Užverdama namų duris, pradedu šypsotis ir, kol lipu laiptais žemyn, mano šypsena platėja, nes ima juokas iš savęs. Na, supraskite, juk aš – artistė (šypsosi). Man visai nepatiktų, jeigu sutiktas pažįstamas paklaustų: „Vaiva, kodėl tavo tokios liūdnos akys?“ Net ir tuomet, kai išgyvenu kurio nors artimo žmogaus netektį, stengiuosi viešai nedemonstruoti savo nuotaikų. Tiesa, turiu keletą draugių, kurioms galiu nuoširdžiai išsipasakoti, paverkti ant peties.



– Kokiais pastarųjų metų darbais teatre galite pasidžiaugti?


– Per tuos keturis aktorystės dešimtmečius savo kraitelę pripildžiau daugybe vaidmenų, vienais galiu labiau pasidžiaugti, kitais – mažiau. Juk ne viskas, ką ir kaip tenka vaidinti, priklauso nuo aktoriaus. Tikra laimė yra vaidinti pas gerą ir talentingą režisierių. Tokių mano tiek teatro, tiek kino kelyje buvo nemažai.


Ką dabar veikiu teatre? Kaip žemaičiai pasakytų, teatre dabar aš „turavoju“ (šypsosi). Tai reiškia, kad prisidedu prie spektaklių kūrimo, kvėpuoju teatro oru, turiu keletą nors ir nedidelių vaidmenų, einu į repeticijas ir juntu didžiulį malonumą, jog dar esu reikalinga. Man labai smagu susitikti su jaunaisiais kolegomis, džiaugiuosi jų darbais. Tad apie tai, kad esu išėjusi užtarnauto poilsio, stengiuosi negalvoti, nes ta būsena šiandien žmonėms yra, kaip sakoma, neduok Dieve... Apskritai esu dėkinga likimui, kad gyvenu visavertį gyvenimą, kad dar sulaukiu staigmenų (juokiasi). Štai vėl įšokau į mažąjį ekraną, o tai verčia dar labiau pasitempti, nepasiduoti.


– Tai kad iš mažojo ekrano ir nebuvote išnykusi. Juk jau daugiau kaip 20 metų LRT televizijoje tęsiasi serialas „Giminės“. Jūs ten vaidinate Šeputienę, vieno iš pagrindinių serialo herojų žmoną. Ką jums reiškia būti šio legendinio serialo kūrybinės grupės dalimi?


– Na, apie tai jau daug rašyta, kalbėta, bet kiekvieną sykį susitinkant su tais iš tiesų giminėmis tapusiais žmonėmis apima žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Mes esame artimi ir džiaugsme, ir skurde, ir varge. Mūsų filmo direktorė Onutė Apanavičienė moka visus suvienyti, apie visus viską žino. Juk šitiek metų esame kartu. Ką pirmuosius pamatysi, kai tave ištinka nelaimė, jei ne giminaičius. Mūsų veteranės Reginos Varnaitės juokas vien ko vertas. Visi prie jo pripratę, bet kiekvieną kartą jis mus stebina. Stebina ir tokio amžiaus sulaukusio žmogaus energija ir optimistinis požiūris į gyvenimą. Štai ko verta pasimokyti...


Man, žinoma, labai gaila, kad kai kurie mano mylimi serialo partneriai jau anapilyje. Kai nuvažiuoju į filmavimo aikštelę, visada tarsi matau ir Antaną Šurną, išeinantį iš klojimo, ir Dalių Mertiną, šiltai besišypsantį ir žvelgiantį geromis akimis. Likau našlė ir seriale, ir gyvenime. Prieš septynerius metus anapilin pavydėjau savo gyvenimo vyrą – kino operatorių Rimantą Juodvalkį. Labai daug išėjo tų, kurie filmavosi seriale. Ilgiuosi jų... Įsivaizduoju, kad dabar scenaristui Broniui Bušmai sudėtinga rašyti tęsinį, kai netekome tų, apie kuriuos ir sukosi įdomiausios serialo istorijos.

REKLAMA


– O koks nesuvaidintas, bet kadaise trokštas vaidmuo neduoda ramybės?


– Mūsų, moterų, kurios pasirinko artisčių dalią, žydėjimas, deja, trumpas. Žinoma, dar priklauso ir nuo amplua. Štai kiti režisieriai net nedrįsdavo man siūlyti charakterinių vaidmenų, nors man tokie labai patinka. Na, bet ką jau čia pakeisi. Nesuvaidinai ir nebesuvaidinsi. Tokią nostalgiją galima palyginti su neišsipildžiusiomis svajonėmis: „Oi, kaip aš norėjau, kad mane pamiltų Džekas Nikolsonas (pasaulyje garsi kino žvaigždė – aut. past.)!“ (Juokiasi.)


– Esate gimusi rugsėjo pradžioje, kai dar tebekvepia vasara. Sulaukėte 69-ojo gimtadienio. Jūsų balse juntu jau įsibėgėjusio rudens nuotaikas...


– Netiesa. Man ruduo patinka, ypač kai būna saulėtos dienos, kai krinta klevų lapai ir čeža po kojomis. Visokie – geltoni, raudoni... Mėgstu ir vasarą, kai saulėta. Tada ir nuotaika gera, ir esu darbinga, o kai apniukę, ilgesingai pasižiūriu į kampą, kur galėčiau prigulti. Šalia paprastai įsitaiso mano kalytė Kora.


– Vaiva, kiek esu jus kalbinusi anksčiau, vis džiaugėtės, kad turite mielą augintinį. Kada jūsų namuose atsirado Kora?


– Jokūbas prieš pusantrų metų feisbuke pamatė gyvūnų prieglaudoje esantį labai gražų šunelį. Prieš tai turėjau mylimą mopsą Gučį. Su juo, deja, teko atsisveikinti. Tada pasakiau, kad daugiau – jokio augintinio, nes labai jau skaudėjo širdį. Anūkas matė, kad man labai trūksta draugo, ir parodė šeimininko ieškančio šunelio nuotrauką. Joje išvydau labai gražias žydras akis, tarsi sakančias: „Priglausk mane.“ Patraukė ir rusvas kailis, baltos letenėlės ir pats uodegos galiukas. Kora turi haskių kraujo, tad jai reikia pasilakstyti. Man nelengva su ja, bet vedžioju su ilgu pavadžiu. Žmonėms turbūt linksma mane matyti Neries krantinėje bėgančią paskui šunį (juokiasi).


Tačiau tai – lyg mano rytinės mankštos tęsinys. Kora savo šalta nosyte žadina iš miego ir tikrai negaliu ant jos pykti. Vakarais, kai turiu vaidinti spektaklyje ar dalyvauti kokiame renginyje, ją į lauką išveda Motiejus. Namuose ji jaučiasi kaip karalaitė, nes žino, kad jai atleisiu už iškrėstas eibes. Būna, kad ir mano vaidmens tekstą pagriebusi nuo stalo apkramto, bet taip ji mus moko tvarkos.

– Turite jaukius namus, dukrą, keturis šaunius anūkus, esate mylima kolegų ir žiūrovų. Atrodo, ko dar gali reikėti. Kas jums vis dėlto suteikia daugiausia atgaivos?


– Sirgdama labai prisirišau prie televizijos. Kai tik grįždavau namo, viską kambariuose įjungdavau, nes vaizdinis fonas mane išblaškydavo. Taip buvo anksčiau, o dabar niekaip negaliu priprasti prie tų technikos naujovių, visokių išmaniųjų telefonų. Man reikia gyvo žodžio, vaizdo. Tiesa, šiaip daug kalbuosi su artimomis draugėmis telefonu, nes susitikti darosi problemiška – atstumai yra nemaži. Tačiau tos, kurios turi mašinas, mane aplanko, priveža sodo gėrybių. Kai tik atsiranda galimybė, važiuoju iš miesto ten, kur žalia, kur daugiau erdvės ir akims, ir sielai. Ne pirmą vasarą ilsiuosi geros draugės violončelininkės Neringos sodyboje. Visokių vakarėlių, viešų pasižmonėjimų nemėgstu, nes ten renkasi ne mano karta. Vien ką nors demonstruoti neturiu noro, antra vertus, negaliu skųstis, kad manęs nekviečia į renginius, bet šiais laikais šviečia kitos žvaigždės.


Suprantu, kad reikia laiku užleisti vietą kitai kartai. Sakau tai be jokio pavydo, nes tai bjaurus jausmas ir, dėkui Dievui, jis man svetimas. Na, gal išskyrus tuos atvejus, kai baltu pavydu kokiai kolegei pavydėdavau charakterinio personažo. Buvau per daug išdidi, kad draskyčiausi dėl kokio vaidmens... Tad dabartiniame gyvenime esu tik stebėtoja. Man patinka ramiai leisti laiką, ką nors analizuoti.


– Ar jus džiugina šiandieniai teatro ieškojimai, jaunų režisierių drastiškai pastatyti spektakliai?


– Dažniausiai džiugina. Štai neseniai mačiau Oskaro Koršunovo pastatytą „Tartiufą“. Fantastiškas reginys... Tai, kaip vertini spektaklį, neretai priklauso ir nuo to, su kokia išankstine nuostata į jį eini. Vieniems tai, ką jie mato, patinka, kitiems – ne... Juokinga, kai kas nors pradeda moralizuoti ir sakyti: „Štai tada tai buvo...“ Taip, ir tada visko buvo, ir tada buvo nepatenkintų. Visi aktoriai iš ten pat yra išsiritę, visiems svarbiausia – persikūnijimo scenoje stebuklas, ir jis iš esmės priklauso nuo talentingo režisieriaus.


– Ar sutinkate su mintimi, kad mene svarbiausia – tikėti tuo, ką darai?


– Be tikėjimo, be Dievo palaimos neatsiranda jokių žmones jaudinančių kūrinių. Jeigu skęsti, Viešpats duoda pirštą, jeigu sugebi į jį kabintis – išplauki. Taip yra ne tik teatre, bet ir gyvenime. Mano tikėjimas labai sustiprėjo užklupus ligai. Pasikeitė daugelio dalykų vertinimas, ėmiau savotiškai skubėti, kad suspėčiau. Tikėjimas net liūdesyje suteikia spindulėlį šviesos, kad ištvertum visas negandas. Man atrodo, kad nėra žmogaus, kuris netiki aukštesne jėga.



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris