Balzamuoti valstybių lyderiai

Balzamuoti valstybių lyderiai

V. Lenino kūną jau beveik šimtmetį prižiūri Mokslinės laboratorijos darbuotojai


Mirusiųjų balzamavimas išrastas prieš tūkstantmečius. Kūno irimą po mirties stabdančios priemonės buvo žinomos dar gilioje senovėje. Tikri mirusiųjų kūnų išsaugojimo technologijų žinovai buvo senovės egiptiečiai, tam tikrus būdus išmanė ir įvairių kitų senovės kultūrų bei civilizacijų žmonės. Europoje labiau domėtis balzamavimu pradėta Renesanso laikais. Per pastaruosius šimtą metų balzamavimo technologijos labai ištobulėjo.


Manvydas VITKŪNAS


Mirusių vadų kūnų saugojimo ir pavertimo ideologinio kulto dalimi pradininkais šiuolaikiniame pasaulyje galime laikyti bolševikus, balzamavusius ir išsaugojusius 1924 m. mirusio savo lyderio Vladimiro Lenino kūną. Vos 53 metų proletariato vadas prieš mirtį buvo kamuojamas daugybės sveikatos problemų, tarp jų, kai kurių tyrinėtojų nuomone, buvo ir sifilis (tikrai žinoma, kad V. Leninas paskutiniais savo gyvenimo metais vartojo salvarsaną – vaistus nuo sifilio).


Sovietmečiu viešai buvo teigiama, kad sprendimas balzamuoti V. Lenino palaikus buvo priimtas kone ekspromtu darbo žmonių prašymu, mat daugybė žmonių iš visos Sovietų Sąjungos nebūtų spėję atvykti į Maskvą ir atsisveikinti su proletariato vadu. Tačiau istoriniai šaltiniai liudija, kad tai buvo iš anksto aptartas sprendimas. Dar prieš V. Lenino mirtį, 1923 m. rudenį, į posėdį susirinkę kai kurie bolševikų lyderiai aptarė klausimą, kaip turėtų elgtis lyderio mirties atveju. Idėją V. Lenino kūną po mirties išsaugoti, t. y. balzamuoti, pasiūlė Josifas Stalinas. Tiesa, šį sumanymą jis pateikė kaip inspiruotą draugų iš provincijos. Kai kurie posėdyje dalyvavę bolševikų lyderiai (pavyzdžiui, kruvinuoju revoliucijos demonu vadinamas Levas Trockis, taip pat Levas Kamenevas) kategoriškai nesutiko su šiuo siūlymu. L. Trockis vėliau savo prisiminimuose lygino idėją balzamuoti V. Leniną su krikščionių šventųjų kūnų saugojimu, pavertimu relikvijomis. Tačiau J. Stalino idėją palaikė dauguma kitų posėdžio dalyvių – Nikolajus Bucharinas, Michailas Kalininas, Aleksejus Rykovas. Tai galėjo būti susiję ir su skirtinga šių bolševikų kilme: J. Stalinas ir jo nuomonę palaikę posėdžio dalyviai buvo kilę iš stačiatikių šeimų – krikščionims mirusių šventųjų, kitų iškilių žmonių kūnų išsaugojimas, tokių relikvijų garbinimas buvo įprasti dalykai. L. Trockis (tikr. Leiba Bronšteinas) ir L. Kamenevas (tikr. Levas Rozenfeldas) buvo kilę iš žydų šeimų – judaizme mirusiųjų kūnų balzamavimo praktika nėra įprasta.

REKLAMA


Trečiasis mauzoliejus


Kai 1924 m. sausio 21 d. V. Leninas mirė užmiesčio rezidencija paverstame Gorkų dvare šalia Maskvos, laidotuvių organizatoriai jau buvo pasirengę išsaugoti jo kūną. Pirmasis mauzoliejus pagal architekto Aleksejaus Ščusevo projektą vos per kelias dienas Maskvos Raudonojoje aikštėje šalia Kremliaus buvo pastatytas iš medžio. Jis išstovėjo tik beveik metus – jau 1924-aisiais čia iškilo antras, kur kas erdvesnis medinis, mauzoliejus. Jame ne tik buvo galima pamatyti specialiame sarkofage laikomą V. Lenino kūną – mauzoliejus tapo ir tribūna, iš kurios Sovietų Sąjungos vadovai žvelgdavo į paradus, vykstančius Raudonojoje aikštėje. 1930 m. iškilo trečiasis, iki šiol stūksantis gelžbetoninis, šlifuoto akmens plokštėmis aptaisytas, V. Lenino mauzoliejus.


Balzamuoti valstybių lyderiai

Raudonarmiečiai prie pirmojo – medinio – V. Lenino mauzoliejaus


Tačiau pastatyti mauzoliejų buvo kur kas sunkiau nei apsaugoti nuo spartaus irimo mirusio bolševikų lyderio kūną. Su šia užduotimi susidorojo mokslininkų grupė, vadovaujama dviejų iš Ukrainos kilusių medikų – Vladimiro Vorobjovo ir Boriso Zbarskio. Pastarasis vėliau daug metų vadovavo prie V. Lenino mauzoliejaus įkurtai Mokslinei laboratorijai. Jos darbuotojai ne tik prižiūrėjo didžiojo vado kūną, bet ir atliko gausybę mokslinių eksperimentų, ieškojo optimaliausių balzamavimo medžiagų sudėčių, nustatinėjo, koks yra geriausias oro drėgnio ir temperatūros santykis palaikams išsaugoti. Laboratorijoje buvo eksperimentuojama su kitų mirusiųjų kūnais, o tvarkant V. Lenino palaikus elgtasi itin atsargiai. Galima tik įsivaizduoti, kas būtų laukę mokslininkų J. Stalino laikais, jeigu jie būtų nesugebėję išsaugoti komunistine relikvija tapusio V. Lenino kūno!


Nepaisant dalies Rusijos visuomenės raginimų pagaliau palaidoti V. Lenino kūną žemėje, jis iki šiol yra laikomas mauzoliejuje.


Išnešė slapta


Diktatorius J. Stalinas (1878–1953) po mirties taip pat buvo balzamuotas ir iš pradžių atsidūrė mauzoliejuje šalia V. Lenino. Ant akmeninės plokštės pagrindiniame mauzoliejaus fasade šalia užrašo „Leninas“ atsirado ir užrašas „Stalinas“.


Balzamuoti valstybių lyderiai

1957 m. piešinyje ant mauzoliejaus Maskvos Raudonojoje aikštėje matyti du užrašai: „Leninas“ ir „Stalinas“


Į valdžią atėjus Nikitai Chruščiovui, Sovietų Sąjungoje J. Stalino asmens kultas buvo viešai pasmerktas. 1961 m. spalio 30 d. Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavime nuspręsta, kad „dėl Stalino padarytų rimtų nusižengimų Lenino priesakams, piktnaudžiavimo valdžia, masinėmis represijomis prieš dorus tarybinius žmones ir kitų veiksmų asmens kulto laikotarpiu jo karstui su kūnu nėra galimybės likti Lenino mauzoliejuje“. Netrukus, naktį iš spalio 31-osios į lapkričio 1-ąją, tautų vado palaikai slapta buvo išnešti iš mauzoliejaus ir palaidoti netoliese, prie Kremliaus sienos. Baiminantis galimų incidentų, susijusių su šia slapta operacija, Raudonoji aikštė buvo uždaryta „dėl Spalio revoliucijos metinėms skirto parado repeticijos“.

Užleido vietą Čingischanui

REKLAMA


Dar anksčiau, nei į jų rankas pateko J. Stalino kūnas, Mokslinės laboratorijos prie V. Lenino mauzoliejaus specialistai turėjo progą padirbėti su kitų prosovietinės orientacijos valstybių lyderių palaikais. 1949 m. sovietų lyderių vyriausybinėje sanatorijoje Barvichoje (šalia Maskvos), sulaukęs 67-erių, mirė bulgarų Leninu vadintas tuometis Bulgarijos vadovas Georgis Dimitrovas. Jo kūnas buvo atiduotas specialistams ir į Sofiją išgabentas jau parengtas ilgai saugoti. Bulgarijos sostinėje buvo pastatytas mauzoliejus, kuriame G. Dimitrovo kūnas laikytas iki 1990 m. Vėliau jis palaidotas kapinėse. Pats mauzoliejus 1999-aisiais buvo susprogdintas.

1952 m., būdamas 56-erių, į amžinybę iškeliavo Mongolijos komunistų lyderis Chorlogijnas Čoibalsanas. Jo palaikai buvo balzamuoti ir laikomi šalies sostinėje Ulan Batore pastatytame mauzoliejuje, labai panašiame į V. Lenino mauzoliejų Maskvoje. Tačiau šis mauzoliejus buvo vadinamas ne Čoibalsano, o Suchės Batoro vardu. Damdinas Suchė Batoras buvo vienas iš Mongolijos liaudies revoliucinės partijos kūrėjų. Jis persišaldęs susirgo ir mirė būdamas vos 30-ies dar 1923 m. Buvo palaidotas, o mirus draugui Ch. Čoibalsanui D. Suchės Batoro palaikai ekshumuoti ir perkelti į mauzoliejų. Galiausiai 2005-aisiais abiejų garsiųjų mongolų palaikai buvo išnešti iš mauzoliejaus ir palaidoti pagal budistų papročius, o pats mauzoliejus nugriautas, rengiantis čia statyti memorialą pačiam garsiausiam visų laikų mongolui – Čingischanui.


Neįvykdė velionio valios


Aršus stalinistas, pokario Čekoslovakijos lyderis Klementas Gotvaldas mirė 56-erių 1953 m. Jis susirgo peršalęs J. Stalino laidotuvėse, grįžęs į Prahą atgulė į ligos patalą ir iš jo nebepakilo – gydantis nuo peršalimo, netikėtai plyšo aorta. Komunistinė Čekoslovakijos vyriausybė nusprendė savo vadovą balzamuoti, o kūną laikyti mauzoliejuje, pastatytame Nacionaliniame memoriale ant Vytkovo kalvos Prahoje. Kilus visuomenės nepasitenkinimui dėl K. Gotvaldo asmens kulto, 1962 m. palaikai buvo kremuoti ir palaidoti kapinėse.



1969-aisiais, sulaukęs garbingo 79 metų amžiaus, mirė komunistinio Vietnamo lyderis Ho Ši Minas. Prieš mirtį jis buvo nurodęs, kad kūną reikia kremuoti, pelenus supilti į tris urnas ir palaidoti skirtinguose Vietnamo regionuose arba išbarstyti virš šalies iš lėktuvo. Tačiau vyriausybė neatsižvelgė į velionio valią – sovietų specialistai kūną balzamavo, o architektai suprojektavo mauzoliejų sostinės Hanojaus centre. Čia Ho Ši Mino palaikus po stikliniu gaubtu galima pamatyti iki šiol.
Kairiųjų pažiūrų Angolos prezidentas Antonijus Agostinjus Netas 1979 m. mirė Maskvoje nuo vėžio. 56-erių politiko kūnas buvo balzamuotas ir palaidotas mauzoliejuje Luandoje, tačiau 1992-aisiais palaikai perlaidoti. Pietų Amerikoje esančios Gajanos prezidentas Forbsas Bernamas (1923–1985) buvo balzamuotas ir turėjo ilsėtis po stikliniu gaubtu mauzoliejuje, tačiau vėliau nuspręsta, kad palaikai turi būti patalpinti į hermetišką kapsulę ir užmūryti.


Balzamuoti valstybių lyderiai

Vietnamo komunistų lyderis Ho Ši Minas iki šiol ilsisi mauzoliejuje Hanojuje


Saulės rūmai


Komunistinės Kinijos lyderis Mao Dzedongas (1893–1976) mirė pakirstas dviejų iš eilės įvykusių infarktų. Jo kūnas pateko ne į Sovietų Sąjungos, o į Vietnamo specialistų rankas (tuo metu Maskvos ir Pekino santykiai buvo įtempti). 1977 m. komunistinės Kinijos didžiojo vairininko palaikai atsidūrė garsiojoje Tiananmeno aikštėje pastatytame mauzoliejuje. Kasmet jį aplanko milijonai žmonių.


Balzamuoti valstybių lyderiai

Sargybinis poste prie Mao Dzedongo mauzoliejaus Pekine


Šiaurės Korėjos lyderiai po mirties taip pat turi likti tarp savo valdinių. Pchenjane esančiame Kumsusano mauzoliejuje, oficialiai vadinamame Kumsusano Saulės rūmais, ilsisi dabartinio branduoliniais ginklais žvanginančio šalies lyderio Kim Čong Ino senelis, pirmasis Šiaurės Korėjos lyderis Kim Ir Senas (1912–1994), ir tėvas, antrasis valstybės vadovas Kim Čong Ilas (1941–2011). Iš pradžių Kumsusanas buvo šalies vadovo rezidencija, tačiau po Kim Ir Seno mirties jis buvo paverstas mauzoliejumi. Pirmojo Šiaurės Korėjos komunistų lyderio žmona Kim Čong Suk palaidota netoliese esančiose Revoliucionierių kapinėse.


Balzamuoti valstybių lyderiai

Kumsusano rūmai Pchenjane tapo Šiaurės Korėjos lyderių mauzoliejumi

Tautos numylėtinė


Nekomunistinėse šalyse garsių politikų balzamavimo atvejai – reti. 1989 m. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Havajų salose, sulaukęs 72-ejų, mirė buvęs Filipinų prezidentas Ferdinandas Markosas, vadovavęs šaliai du dešimtmečius. Po pralaimėtų rinkimų jis buvo priverstas pasitraukti į JAV. 1993 m. Filipinų valdžia leido parvežti balzamuotus F. Markoso palaikus į tėvynę. Jie atsidūrė specialiame mauzoliejuje Batako mieste. Pernai palaikai perlaidoti Didvyrių kapinėse Maniloje.


Balzamuoti valstybių lyderiai

Imelda Markos prie savo velionio vyro, buvusio Filipinų prezidento Ferdinando Markoso, sarkofago


Argentina 1952-aisiais atsisveikino su savo pirmąja ponia, prezidento Chuano Perono žmona Marija Eva Duarte de Peron, geriau žinoma tiesiog kaip Evita (jos garbei sukurtas garsus miuziklas). Buvusi aktorė, gražuolė, puiki oratorė, visuomenės numylėtinė, garsėjusi rūpinimusi vaikais, nepasiturinčiaisiais ir ligoniais, mirė vos 33-ejų nuo gimdos kaklelio vėžio. Argentiniečiai laikė ją kone šventąja – Vatikaną pasiekė daugiau kaip 30 tūkst. prašymų kanonizuoti Evitą. Jos kūnas buvo balzamuotas, ketinta statyti mauzoliejų. Tačiau 1955 m. šalyje įvyko karinis perversmas, Ch. Peronas buvo nušalintas nuo valdžios, o Evitos kūnas naujos valdžios sprendimu palaidotas.


Balzamuoti valstybių lyderiai

„Miegančioji gražuolė“ Evita: 33-ejų mirusios pirmosios Argentinos ponios kūnas buvo balzamuotas



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą