Linas Adomaitis: be Dievo širdy gyvenimas būtų nykus

Linas Adomaitis: be Dievo širdy gyvenimas būtų nykus

„Nors dirbu mylimą darbą, bet mano mintyse labiausiai nardo kelionių vėjas“, – neslepia L. Adomaitis.


Dainininkas ir muzikos prodiuseris Linas Adomaitis scenoje jau dvidešimt metų. Novatoriškų idėjų niekuomet nestingantis atlikėjas atskleidžia, jog duris į didįjį muzikos kelią jam plačiai atvėrė smuikas, kurį jis pamilo nuo mažų dienų ir iki šiol vadina savo sielos instrumentu.

Laimius STRAŽNICKAS


– Ką tik nudundėjo atostogų sezonu vadinama vasara. Kokiu ritmu gyvenate prasidėjus rudeniui?


– Pasibaigus vasarai vėl atslenka smagi darbų lavina. Rudens ir žiemos koncertų planavimas, Juozo Gruodžio konservatorijos mokinių ir Kauno technologijos universiteto (KTU) studentų šurmulys mano studijoje, naujų dainų įrašai, prodiusavimas. Žinoma, atsikvepiu ir sodyboje, žvelgdamas į nusirenginėjančią gamtą.

– Gamta jums yra ta vieta, kurioje atrandate sau ramybės oazę ir galite pailsėti nuo beprotiško gyvenimo tempo?


– Visų pirma ramybės ieškau savo galvoje ir širdyje. Aiškiai susidėlioju prioritetus, pasvarstau, kuriems darbams sakyti taip ir kuriems – ne. Stengiuosi tą beprotišką tempą pristabdyti, nes vien lėkdamas gali praleisti daug esminių ir įdomių dalykų.

– Jums, miesto vaikui, gamta geriausiai papildo jūsų energijos ir jėgos atsargas?

REKLAMA


– Nors esu tikras miesto vaikis, bet tik gamtoje randu ramybę. Todėl dažnai šokinėdamas nuo vieno darbo prie kito iš tiesų mintyse gyvenu nuo vienos kelionės iki kitos. Myliu jūrą, mišką, kalnus, džiungles, upes, žiogų svirpimą, nakties laužą, gryną orą. Visiškai sutinku su šia tiesa, kad gamta papildo energijos atsargas.


– Meno pasaulyje nėra retas dalykas, kad menininkai, siekdami įgyvendinti savo kūrybines ambicijas, tiesiog nusispjauna ant buities ir kasdienybės. Ar jūs save laikote šeimynišku žmogumi?


– Esu šeimyniškas. Svarbiausias dalykas gyvenime man yra šeima. Man labai pasisekė, nes esu labai mylintis ir mylimas. Be to, esu prieraišus kaip šuo.


– Ar nuolat pasinėrus į kūrybinių idėjų paieškas jums visuomet aišku, kaip vinį įkalti ar įrėmintą itin vykusią kelionių nuotrauką pakabinti?


– Tikrai taip! Pamatytumėt, kiek savo sodyboje vinių prikalinėjau ir kiek mūsų nuotraukų bei paveikslų kabo. Visas vinis sukaliau beprotiškai profesionaliai. Beje, tikroji kūryba ir yra teisingai sukaltos vinys.

– Kokios trys pagrindinės vertybės yra svarbiausios jūsų gyvenime?

REKLAMA


– Vertybių, kurias stengiuosi puoselėti, yra žymiai daugiau ir visos jos pagrindinės. Bet jei prašote pasakyti tik tris – tai tikėjimas, meilė ir tiesa.


Linas Adomaitis: be Dievo širdy gyvenimas būtų nykus

L. Adomaitis sako, kad tikrasis gyvenimo grožis yra tada, kai po sunkaus išbandymo patiri džiaugsmo akimirkas. Irmos Adomaitienės nuotr.


– Lietuviškos muzikos scenoje debiutavote 1997 metais su vokaline popgrupe „L+“, kurią subūrėte dar būdamas Muzikos ir teatro akademijos smuiko specialybės auklėtinis, 2004-aisiais dalyvavote „Eurovizijoje“, išleidote ne mažiau kaip dvidešimt albumų... Jūsų muzikinės biografijos faktus galima vardinti ir vardinti. O kokie jums pačiam reikšmingiausi?


– Ypatingi visi pirmi kartai, visos sukaktys, visi išgyvenimai. Jie tarsi mozaika, lyg vėrinys tarpusavyje yra labai susiję ir atvedė mane į šią dieną. O šiandien aš miniu savo dvidešimties metų jubiliejų scenoje. Draugai juokais klausia – kada čia spėjau? Bet laikas tikrai žvitrus, smiltelė po smiltelės beria mūsų gyvenimą it smėlio laikrodis.


– Kokie prisiminimai užplūsta po daugelio metų pažvelgus į savo eurovizinį užmojį?


– Tikrai šaunu prisiminti mūsų su Simona (Jakubėnaite – red. past.) dalyvavimą šiame galingame konkurse. Nors nesureikšminu to, bet, prisipažinsiu, šis įvykis atidarė duris į daugybę scenų ir festivalių. Patyrėme tai, dėl ko kasmet tūkstančiai atlikėjų stengiasi vienas kitą pranokti.


– O visi jūsų žygiai muzikos pasaulyje prasidėjo nuo smuiko... Pats degėte noru suprasti šį instrumentą ar jums tiesiog jį įpiršo?


– Mano tėvas – profesionalus smuikininkas, ir aš, dar būdamas vaikas, labai tuo žavėjausi. Tai – sielos instrumentas, ir aš iš karto jį pamilau. Tėvams nereikėjo manęs įkalbinėti ar versti. Aš tiesiog norėjau juo groti. Šis instrumentas yra mano tikrosios muzikos šaknys. Džiaugiuosi, kad turėjau pačius geriausius mūsų šalies mokytojus – Vladą Varčiką, Stanislovą Čepinskį ir Eugenijų Paulauską. Man nepaprastai pasisekė.


– Kodėl nesiekėte smuikininko karjeros – grotumėte garsiame orkestre ir per daug nesuktumėte sau galvos?


– Mane labiau patraukė naujovės ir muzikos kūryba. Šiems dalykams atsiskleisti padėjo įrašų studija. Pamenu, daugelis dėstytojų mane įnirtingai atkalbinėjo, kad nemesčiau kelio dėl takelio, bet visgi mano tikrasis kelias ir tapo įrašų studija bei muzikos prodiusavimas. Šiandien esu KTU ir J. Gruodžio konservatorijos dėstytojas, dalinuosi su jaunąja karta garso įrašų studijos subtilybėmis. O smuikas buvo, yra ir bus mano pirmoji meilė.



– Ar šiandien galite pagroti šiuo instrumentu taip, kaip juo grojote studijuodamas Muzikos ir teatro akademijoje?


– Na, šiam instrumentui reikia daug dėmesio. Pamenu, grodavau po keturias–aštuonias valandas per dieną, tuomet ir atlikimo forma buvo visai kita. Šiandien aš retkarčiais paimu smuiką į rankas, kartais aranžuoju ir įrašinėju studijoje styginių instrumentų partijas savo kūriniams. Pavyzdžiui, dainoje „Aš pavydžiu sau“ ir skamba būtent mano įgrotos styginių instrumentų linijos. Prisipažinsiu – šiandien prieš įrašinėdamas smuiką ar paimdamas jį koncerte turiu gerokai prasigroti, pasipraktikuoti ir bent šiek tiek atgauti reikiamą formą.


– Dvidešimt metų scenoje, anšlaginiai koncertai ir neslūgstančios gerbėjų emocijų audros. Kaip manote, kur jūsų stiprybės paslaptis?


– Man labai pasisekė, nes aš dirbu mylimą darbą. Džiaugiuosi, kad tada, kai mane dėstytojai atkalbinėjo nuo įrašų studijos ir grupės „L+“ kūrimo, aš atsisakiau jų patarimų ir pasirinkau savo kelią. Eidamas juo jaučiuosi stiprus ir žinantis, ką darau. Tai labai svarbu.


Linas Adomaitis: be Dievo širdy gyvenimas būtų nykus

Linas sako, kad yra prieraišus kaip šuo.


– Pastaruoju metu ne vienas scenos grandas į savo jubiliejinius koncertus pasikviečia didelį orkestrą. Jūs taip pat rengėte koncertus su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Simfoninis orkestras autoriniame koncerte – solidumo ženklas?


– Tai kiekvieno muzikanto svajonė, ir aš labai labai džiaugiuosi, kad ji išsipildė. Koncertų turas su simfoniniu orkestru – tai kažkas nepaprasto. Šiandien mano koncertų repertuare yra net aštuonios skirtingos programos su vis kitomis muzikantų sudėtimis. Minimaliausias yra akustinis, kai dainuoju pritariant tik gitarai ar fortepijonui, na, o maksimaliausią Lietuvos žmonės matė 2015 metais, kai man ir Gyčiui Paškevičiui pritarė net 200 profesionalių muzikantų scenoje. Tai labai brangus malonumas, todėl tik išskirtinėmis progomis gali sau tai leisti. Šiais metais dvidešimtmečio ture gruodžio mėnesį taip pat esu paruošęs kai ką pikantiško ir prabangaus.


– Savo gyvenime esate daug nuveikęs ir kaip dainininkas, ir kaip prodiuseris, ir kaip aranžuotojas... Kaip pats pagal svarbą išdėliotumėte savo veiklas, jei pačiam tektų sukurti apie save aprašą kokiai nors Lietuvos kultūros enciklopedijai?


– Man visuomet labai nuobodžiai atrodė visokie CV, biografiniai, enciklopediniai aprašai ir kita panaši informacija. Pavyzdžiui, mano „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose aprašas apie mane yra lygiai iš dviejų žodžių – Doing Music (muzikos kūrėjas – red. past.).

REKLAMA


– Kokį pakilimo laikotarpį, kuris jums teikė didžiausią džiaugsmą ir kurstė pasididžiavimą, pirmiausiai norėtųsi išskirti?


– Tiesą sakant, džiaugiuosi visais etapais ir nelaikau pakilimo etapų reikšmingais, juk kartais nuopuoliai būna žymiai svarbesni. Jie padeda augti, tobulėti ir siekti. Kai buvo mūsų pirma grupė „L+“ – jautėmės palaiminti, nes mums stebuklingai sekėsi. Vėliau, grupei iširus, kritau į duobę, bet smagiai iš jos išlipau dainuodamas tarptautiniuose festivaliuose. Nemažai apdovanojimų parvežiau į namus. Netrukus „Eurovizija“ sudėliojo kortas savaip – vėl daug koncertų, interviu, fotosesijų, nuo kurių pavargau kaip benamis šuo. Tada atverčiau kelionių puslapį, atradau indėnus, pasinėriau į pasaulio ir savęs pažinimą. Tik tuomet pradėjau jaustis, kad pagaliau gimiau muzikai ir tuo metu pradėjau solinį etapą. Netrukus koncertai su simfoniniais orkestrais, chorais, bigbendais. Džiaugiuosi viskuo, ką gyvenimas duoda. Stengiuosi sekti ženklus, gerbti visus, kurie šalia.


– Ar galite tvirtai pasakyti, kad šiandien jaučiatės pakankamai turtingas ir galintis sau daug leisti?


– Esu avantiūristas, maksimalistas. Negalėčiau pasitenkinti atsakymais: maždaug, beveik, gal, plius minus, nežinau... Negalėčiau daryti kompromiso kokybės ir idėjų sąskaita. Jei sugalvojau padaryti projektą su simfoniniu orkestru, o daug kas sukioja prie smilkinio pirštą sakydami „sėsi į minusą“ – man vienodai piešia, stengiuosi įgyvendinti viską 100 procentų taip, kaip sugalvojau, taip, kaip svajoju. Kas nerealizuoja savo svajonių – dažniausiai ir tenkinasi tuo „beveik, maždaug, plius minus“.


– Jūsų gyvenime buvo momentas, kai su Hokšila Andrade ne tik kartu keliavote po pasaulį, bet drauge įgyvendinote ne vieną įdomų kūrybinį sumanymą. Ar šiandien dar turite bendros veiklos ir sumanymų?


– Su Hoku mes visuomet turime bendrų sumanymų. Mūsų energijos, susitikusios toje pačioje vietoje, turi sprogstamąją galią. Kai keliavome po Centrinę Ameriką ir grodavome gatvėse, aplink susirinkdavo minios žmonių, koncertai užsitęsdavo valandų valandas. Vėliau Škotijoje ir Anglijoje turėjome mėnesio turą su mūsų programa. Šiuo metu Hokšila gyvena toli nuo Lietuvos, retkarčiais susiskambiname, jaukiai pasišnekame.

– Ar šiandien klajonės po pasaulį – vis dar jūsų labiausiai geidžiamų malonumų sąraše?

REKLAMA


– O taip! Nors dirbu mylimą darbą ir esu iki ausų įsimylėjęs muziką, bet visgi mano mintyse labiausiai nardo kelionių vėjas. Esu aplankęs 56 valstybes ir tai yra viso labo tik trylika procentų mūsų planetos ploto. Tikrai dar yra ką pamatyti (juokiasi).


Linas Adomaitis: be Dievo širdy gyvenimas būtų nykus

Linas pilnas kūrybinių sumanymų ir idęjų.


– Be ko dar jūsų gyvenimas nebūtų įdomus ir prasmingas?


– Be svajonių, be liūdesio harmonijos, be mylimo žmogaus ir be Dievo širdy gyvenimas būtų nykus egzistavimo reiškinys. Prasmę matau tik tada, kai šalia manęs esančiam yra gera. Jei kažką nuviliu – visų pirma nuviliu pats save.


– Ne kartą savo gerbėjus nustebinote scenoje pasirodęs kardinaliai pasikeitusia išvaizda. Savo sceninį įvaizdį kuriate pats ar pasitelkiate į pagalbą kitus žmones?


– Barzdą ir ūsus kol kas patikiu barzdų ir plaukų guru – Mikui Stankevičiui, na, o scenoje pastaruoju metu pamėgau klasiką. Elegancija ir estetika yra du mano scenos draugai. Dažnai kreipiuosi į mados specialistus, nes jie argumentuotai paaiškina smulkmenas ir detales, kurios yra labai svarbios – kaip segėti petnešas, kada reikia diržo, o kada ne, kiek iš po švarko turi matytis marškinių rankovės, kada reikia užsisegti švarką, kada ne ir t. t. Visos šios tradicijos ir taisyklės labai labai įdomios.


– Koks pats sau labiausiai patinkate? Ar jūsų nuomonė sutampa su žmonos Irmos nuomone?


– Jūs apie išvaizdą? Na, tiesą sakant, ji man labiau svarbi scenoje, bet namuose ar sodyboje šortai ar sportinis kostiumas man pats tas. Irma man taip pat pataria, kas prie ko dera, o kas ne. Ji fotografė, todėl vizualius dalykus išmano geriau už mane. Jos nuomonė dažniausiai būna lemiama.


– O jeigu kalbėtume ne apie išvaizdą, o charakterį?..


– Žinau, kad patinku Irmai toks, koks esu, kaip ir ji man. Mes atradome vienas kitą paprastume, muzikoje, humoro pojūtyje. Pamėgome vienas kitą be bandymo apsimesti geresniais, nei iš tiesų esame, pamilome vienas kitą be kaukių ir sudegusio teatro nevaidiname. Nuoširdumas, pagarba ir meilė – mūsų ištikimiausi draugai.


– Ar įžengęs į penktąją savo gyvenimo dešimtmetį galėtumėte pasakyti, kad jau esate atradęs laimingo gyvenimo paslaptį?


– Laimingų gyvenimų nebūna. Nebent esi išprotėjęs. Gyvenimai susideda iš euforijos ir liūdesio. Tikrasis gyvenimo grožis yra tada, kai po sunkaus išbandymo tu patiri džiaugsmo akimirkas. Gaila, ne visada žmonės moka džiaugtis smulkmenomis, o dažniausiai kaip tik jos ir suteikia daugiausiai laimės. Ir dar įsitikinau tūkstančius kartų – tikroji tavo gyvenimo laimė yra visada šalia tavęs, todėl reikia ne tik žiūrėti, bet ir matyti, ne tik liesti, bet ir jausti.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)



Daugiau >>