Tado Rimgailos skrydis: “Žuvėdra”, “Teleloto”

Tado Rimgailos skrydis: “Žuvėdra”, “Teleloto”

Naujasis „Teleloto“ vedėjas T. Rimgaila sako, jog jam malonu pranešti džiugią žinią ir žmogų padaryti laimingą.


Kartu su žaviąja partnere „M-1“ radijo stočių grupės savireklamos vadybininke, televizijos ir radijo laidų vedėja Ieva Stasiulevičiūte į „Teleloto“ studiją pirmą kartą įžengęs renginių vedėjas Tadas Rimgaila sako gyvenimo loterijoje jau laimėjęs nemažai vertingų prizų, tad dabar atėjo laikas pasidžiaugti kitų sėkme.



Laimius STRAŽNICKAS


– Jūsų pavardė lig šiol man kažkodėl vis dar asocijuojasi su Klaipėdos sportinių šokių klubu „Žuvėdra“, nors, regis, jau nemažai metų prabėgo, kai nesate jos narys...


– Tiesą sakant, jau retai kas mane bepavadina buvusiu „Žuvėdros“ nariu, nes šokėjo karjera seniai baigėsi – jau beveik penkeri metai nebešoku. Na, bet jei kas nors man tai dar primena, džiaugiuosi, nes lig šiol man „Žuvėdra“ yra didžiausias gyvenimo laimėjimas ir pats nuostabiausias laikas.


– O kaip šiandien jūs pats prisistatytumėte?


– Aišku, pirmiausia norėčiau prisistatyti taip: sveiki, aš Tadas Rimgaila – pasaulio ir Europos sportinių šokių čempionas. Bet, matyt, logiškiausia būtų prisistatyti tiesiog artistu, nes ir padainuoju, ir pagroju, ir šokti pamokau, ir renginius vedu. O kadangi mano pagrindinė veikla šiuo metu yra renginių vedimas, tai ir prisistatau kaip renginių vedėjas, nors galbūt tai neskamba taip smagiai.


– Kodėl būtent šiai veiklai jaučiate didžiausią prielankumą?


– Esu iš tų žmonių, kurie dirba tik tai, kas jiems patinka, tad vesti renginius šiandien man mėgstamiausias darbas. Bet, be viso to, neseniai pajutau naują aistrą – dainuoti. Man tai nauja, neatrasta, sulig kiekviena diena stengiuosi tobulėti ir perprasti dainavimo ypatumus.

REKLAMA


– O keksiukų parduotuvė – jūsų ar žmonos iniciatyva?


– Kepyklėlė ir desertinė „Liu patty“– tai Liucinos aistra, darbas, vargas ir kartu malonumas. Ji ten sukasi kaip bitutė, labai ja didžiuojuosi, tik kartais liūdna, kai matau ją pervargusią. Deja, pats ten nelabai ką galiu nuveikti ar pagelbėti. Neišmanau toje srityje nieko, esu tik desertų ragautojas. Užtat dabar turiu puikią vietą susitikti su klientais.


– O pats ar dažnai šveičiate keksiukus, o gal, priešingai, nuolat būdamas viešumoje laikotės griežtų mitybos taisyklių, kad neprarastumėte respektabilios išvaizdos?


– Nesu labai didelis smaližius, bet turiu mėgstamus desertus ir juos visada desertinėje skanauju. O dėl sveikos mitybos – esu visiškas atsilikėlis šioje srityje, valgau bet ką, dažniausiai ir ne patį sveikiausią maistą. Būna, kad grįžtant po renginių naktį tenka sustoti degalinėje, kad ką nors sušlamščiau, nes neretai dieną nebūna kada pavalgyti. Tad dažniausiai sočiai prisikemšu nakčiai. Žodžiu, visiška tragedija šioje srityje.


Tado Rimgailos skrydis: “Žuvėdra”, “Teleloto”

T.Rimgailai smagu matyti, kaip žmonės laimi pinigus.


– Ar esate sau nusibrėžęs principus, kurių laikotės imdamasis naujo darbo?


– Seniau imdavausi visko, ką tik man pasiūlydavo, nes svarbiausia būdavo gauti darbo. Šiandien elgiuosi jau kitaip. Dabar, gavęs pasiūlymą, pirmiausia stengiuosi apgalvoti: ar sugebėsiu, ar spėsiu, ar man tai įdomu, kas man tą darbą siūlo ir pan. Bet turbūt svarbiausias principas man pačiam –nepavesti žmonių: jei jau sutikau imtis darbo, turiu jį atlikti su maksimaliu atsidavimu, nes manimi juk pasitikėjo. Visus darbus stengiuosi dirbti labai nuoširdžiai. Man tai itin svarbu. Todėl keldamas sau griežčiausius reikalavimus noriu, kad ir man žmonės būtų nuoširdūs.


– Ar palikus „Žuvėdros“ klubą buvo svarbu neišnykti iš viešumos?


– Tais laikais, kai buvau „Žuvėdros“ šokėjas, tos viešumos nebuvo tiek daug, netgi sakyčiau jos visai nebuvo – šoki sau dideliame kolektyve, ir visi žino tik ,,Žuvėdrą“, o ne tuos, kurie ten šoka. Į viešumą, galima sakyti, patekau įsitraukęs į televizijos šokių projektus. Bet projektas baigiasi, o su tuo blėsta ir žinomumas. Iš pradžių net apimdavo liūdesiukas – štai baigėsi projektas ir mane vėl visi užmirš, bet ilgainiui suvokiau, kad ne tai svarbiausia. Į televiziją šiandien žiūriu kaip į normalų darbą, kuris man labai patinka.

REKLAMA


– Iš tikrųjų ne kartą jus matėme televizijos projektuose: ir šokių, ir dainų, – o dabar esate ką tik iškeptas „Teleloto“ vedėjas. Kas stumtelėjo šiton pusėn?


– Niekas manęs nestūmė, tiesiog man paskambino ir mane pakvietė išbandyti jėgas atrankoje. Pernai tik per plauką nepatekau, tąkart Gintas (Vaičikauskas – red. past.) mane nukonkuravo. O šiais metais ir vėl pakvietė pabandyti. Toks pasiūlymas buvo ir malonus, ir netikėtas. Ir štai iš antro karto pavyko, trečią kartą jau turbūt nebūčiau bandęs...


– Ko pritrūko, kad „Teleloto“ vedėjo vietą būtumėte užėmęs pernai, ir ką padarėte kitaip, kad šiemet nusišypsojo laimė?


– Jei atvirai, šiemet nedariau nieko ypač kitoniško, tik atėjau paskaitęs tekstą, pakalbėjau, ir tiek žinių. Galbūt šiais metais atrankoje jaučiausi ramesnis, stengiausi negalvoti – atrinks ar ne, nes bijojau ir vėl likti antras, nusivilti savimi. Nežinau, ko pritrūko pernai, gal patirties, gal nelabai įsivaizdavau, kur einu, o gal tiesiog nebuvo dar man laikas. Kartais taip būna, kad turi užaugti, pribręsti, įgauti ,,masės“. Ar visa tai atsitiko? Nežinau, pažiūrėsim... Faktas, kad šiųmetė sėkmė suteikė dar daugiau pasitikėjimo savimi.


– Koks jausmas vesti loteriją – didelių pastangų reikia kiekviename žingsnyje spinduliuoti teigiamas emocijas ir kurstyti žaidėjų nuotaiką?


– Matyti žmonių teigiamas emocijas malonu, juk praneši džiugią žinią ir tą žmogų padarai laimingą. Norėčiau, kad visi žmonės būtų laimingi ir šypsotųsi. Todėl būti teigiamam ir žaismingam smagu, svarbiausia – tekstų nesuvelti.


– Kokiu žmogumi save laikote: azartišku, neslepiančiu emocijų ar griežtai kontroliuojančiu elgesį ir kiekvieną žodį?



– Pats nesu aistringas žmogus, tad bėdų dalijant prizus nebus. Kartais žmonės pastebi, kad esu gan uždaras, dažnai netgi save nuvertinu. Nežinau, bet tikrai esu labai emocingas. Viduje kunkuliuojančias emocijas stengiuosi tvardyti ir bet kokiose situacijose išlikti ramus, apgalvoju, kaip ir ką darau, gal ne visada tai pavyksta, bet stengiuosi. O jei kartais emocijos ir prasiveržia, gal nieko blogo – tai parodo, koks iš tikrųjų esu atviras, be dirbtinų emocijų.

–Praėjusį sekmadienį ekrane jus išvydome pirmą kartą. Ar jau galite pasakyti, kas jums kaip loterijos vedėjui yra sunkiausia ir kokios akimirkos jau įstrigo?


– Kol kas patirties čia turiu labai mažai, bet tikrai žinau, kad sunkiausia anksti keltis. Tai baisiausia šio darbo dalis. Žinoma, nėra taip lengva prisiminti tekstą. Daug kur norėtųsi improvizuoti, savais žodžiais pasakyti, bet yra daugybė svarbios informacijos, kurios negalima nei praleisti, nei iškraipyti. Yra daug taisyklių, kurių kartais sunku laikytis, bet užtat sužinojau, ką darau ir sakau blogai, apie tai anksčiau nė nenutuokiau. Matyt, man vienas didžiausių iššūkių bus tilpti į laidos laiką, reikės kontroliuoti pašnekesius su žaidėjais.


– „Teleloto“ vedėjo patirties dar tik pradėjote semtis, o gal turite loterijų žaidėjo patirties?


– Tiesą sakant, vaikystėje ir paauglystėje namuose su šeima visada žaisdavome „Teleloto“. Susėdę prie televizoriaus ekrano braukydavome langelius. Būdavo labai įdomu. Jei gerai pamenu, bene didžiausias laimėjimas buvo apie 40 litų. Labai džiaugiausi dėl to.


Tado Rimgailos skrydis: “Žuvėdra”, “Teleloto”

„Teleloto“ vedėjai sekmadienį TV žiūrovams padaro smagesnį.


– Ar atsidūrus „Teleloto“ žaidimo įvykių sūkuryje jums nė kiek nepavydu, kai laimi kiti, o ne jūs?


– Priešingai, labai dėl to džiugu, juk žmonės ir perka bilietus, kad tikisi laimėti, o jeigu jie laimi, ir man didžiulis džiaugsmas. Aš tuos pinigus stengsiuosi užsidirbti, o jei kada nors gyvenime pavyks laimėti, krykštausiu iš laimės.


– Kokie jūsų santykiai su pinigais?


– Kaip vyro ir žmonos – kai jų nėra, pykstamės, kai jie yra, džiaugiamės. Čia, matyt, nesu išskirtinis. Kaip ir visiems, man pinigai yra svarbus dalykas – kai jų turi, jautiesi laisvesnis ir linksmesnis, nes gali sau leisti daugiau, nei juos skrupulingai taupydamas. Pinigų stygius šiek tiek varo į neviltį, bet, kita vertus, juk galima jų užsidirbti, tik reikia noro ir ambicijų!


– Ar su žmona Liucina dažnai diskutuojate išlaidavimo klausimais?


– Stengiamės apie pinigus nekalbėti, ne tai turėtų būti pagrindinė poros tema. Apie juos kalbame, kai reikia paskirstyti, kur ir už ką reikia sumokėti: mokesčiai, pirkiniai, maistas ir kiti kasdieniai dalykai.


– Kuris iš jūsų esate taupesnis?


– Žmona yra taupesnė už mane, bet jau baigia ir mane šito išmokyti.


– Kam labiausiai negaila pinigų?


– Viskam gaila... O jei rimtai, tai negaila dalykams, kurių labai užsimanau. Pavyzdžiui, dabar labai noriu naujos mašinos, bet kol kas negaliu sau to leisti, nes šiam pirkiniui tiesiog dabar neturiu tiek pinigų.

REKLAMA


– Jeigu vis dėlto jūsų gyvenime atsirastų didžiulė pinigų suma, kaip su ja susitvarkytumėte?


– Kol kas sunku tokį malonumą įsivaizduoti... Priklausytų nuo tos sumos dydžio, bet, aišku, pirmiausia nusipirkčiau naują mašiną. Bet jei visai rimtai, didelę sumą pinigų investuočiau į verslą, kad dirbtų ir generuotų dar didesnes pajamas. Juk pinigus lengva išleisti, ir niekaip nesupranti, iš kur atsiranda dulkės ir kur dingsta pinigai.


– Jeigu gyvenimą laikytume savotiška loterija, kokių dovanų jau esate joje laimėjęs?


– Prieš daugiau nei ketverius metus laimėjau puikią žmoną Liuciną. Dar seniau patekau į ,,Žuvėdrą“ ir laimėjau Europos ir pasaulio čempionatus... O be viso to, dirbu mėgstamą darbą, turiu puikius draugus ir šeimą, esu kažkam reikalingas... Vadinasi, esu laimėjimų žmogus.


– Kokia jums buvo ką tik nudundėjusi vasara?


– O tikrai ta vasara buvo? Nepastebėjau – vis lijo ir lijo, o su tuo lietumi ir vasariška nuotaika kažkur pasislėpė. Be to, dirbau nesustodamas, tad vasara pralėkė kaip koks greitaeigis kateris. Jei atvirai, labai pavargau ir dabar nekantriai laukiu atostogų. Galbūt tada pasakysiu, kad vasara buvo puiki, nors pas mane ji ateis tik spalį.


– Žinau, kad fanatiškai bijojote keliauti lėktuvu. Ar jau susitvarkėte su šita fobija ir atskleidėte, koks pasaulis spalvingas?


– Skrydžių ir aukščio baimė turbūt niekada taip ir nedings, bet aš žinau, kad pasaulis yra spalvingas ir nuostabus, todėl po truputį, palengva, sukąstais dantimis bandysiu jį pamatyti. Man tai įdomu ir įkvepia. Jei pavyktų išbraukti tą skrydžio faktą, keliaučiau ir keliaučiau.


– Dažnai būdamas linksmybių šurmulyje, kur sau atrandate atgaivos ir įkvėpimo?


– Kiekvieną kartą važiuodamas naktį iš renginio jau nekantrauju grįžti namo, svajoju įžengęs pro duris išsidrėbti ant sofos ir nieko nedaryti. Namai man ramybės oazė, juos dievinu. Labai mėgstu tylą, kai niekas neskambina ir nerašo, nors taip, tiesą sakant, nutinka retokai. Bet štai kelionėje man niekas negali prisiskambinti, ir tada galiu kaip reikiant atsipūsti. Man labai patinka naktis. Ilgai neinu miegoti. Man naktis – mistinis paros laikas, kurio nesinori pramiegoti, gal dėl to, kad naktį ramiausia ir niekas netrukdo pabūti su savo mintimis.

REKLAMA


– Ar daug dalykų jums dar trūksta iki visiškos laimės?


– Kai kurių dalykų, matyt, trūks visada. Pirmiausia kalbu apie žmones, kurių niekada nebepamatysiu. Bet galbūt atėjo laikas pamąstyti apie vaikus, kurie, tikiuosi, prives prie visiškos laimės. Gal... Nežinau...


– Ar tarp didžiausių svajonių yra ir stambus piniginis laimikis, kuris galėtų pakeisti gyvenimą?


– Materialių svajonių nesuprantu iš principo. Geriau jau svajoti apie kokį nors nepakartojamą darbą, kuris galėtų atnešti tuos turtus. Mano svajonėse tikrai nėra susirūpinimo, kaip laimėti aukso puodą. Bet jeigu yra tokių žmonių, kurie apie tai svajoja, linkiu jiems sėkmės. Sakoma, kad didelės svajonės pildosi. Tad mes, „Teleloto“ vedėjai, džiaugsimės galėdami apie tai pranešti.