Tatuiruotė – ne kūno puošmena, o lemties kodas

Tatuiruotė – ne kūno puošmena, o lemties kodas

Nuo paprastų simbolių iki tikrų gyvų paveikslų įvairiose kūno vietose. Vido Vaišvilo ir „Angies“ tatuiruočių studijos nuotraukos


Visais laikais buvo ir tebėra tatuiruočių gerbėjų, tikinčių jų magiška galia, ir aršių jų priešininkų. Vis dėlto kūno piešiniai išgyvena aukso amžių. Taip tvirtina ir vienuolika metų Vilniuje gyvuojančios meninių tatuiruočių studijos „Angis“ savininkas, žinomas meistras Giedrius Bardauskas. Beje, jis – dar ir aistringas keliautojas bei etnografinių retenybių kolekcininkas.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


Gydo sielą ir kūną


Ką žmogui reiškia tatuiruotė? Jeigu jūs nesižavite kūno piešiniais, tikriausiai pasakysite, kad tai – tikra nesąmonė, savęs žalojimas, tačiau meistras Giedrius yra priešingos nuomonės, kuri, pasak jo, jau įrodyta, tiesa, ne mokslo, o gyvenimo.


„Tatuiruotės – viena seniausių meno formų, egzistavusių įvairiose kultūrose. Jos puošė karių, žynių, garbingų genčių narių kūnus ir atliko ne tik puošybinę funkciją – buvo genealogijos ženklas, apsaugos nuo pikto elementas. Jaunimas dažnai darosi tatuiruotes dėl mados, nes mato per televiziją, kine ar informaciniuose tinkluose pasaulio ir mūsų vietines žvaigždes ar žvaigždutes, demonstruojančias atidengtas kūno vietas su piešiniais. Deja, ne visi žino, kad tatuiruotėje užkoduota žmogaus gyvenimo programa, galinti paveikti jo likimą. Ji taip pat veikia aplinkinius. To nereikėtų pamiršti“, – aiškina meistras.


Viskas, kas nauja, gimsta per skausmą. Tad ir žmogus, kuris pasiryžta pasidaryti tatuiruotę, neišvengia skausmo, nors ištobulinus tatuiruočių techniką skausmo patiriama kur kas mažiau. Tačiau reikia ryžto „įsileisti“ ant savo kūno simbolį, ženklą, o dar daugiau – didelį, dažniausiai per visą nugarą, spalvotą paveikslą. Kai kur nors paplūdimyje pamatome tokį neįprastai išmargintą kūną, vis dėlto stebimės. Dažnam kyla klausimas: kam to reikia? G. Bardauskas pritaria, kad tokį klausimą pirmiausia pats sau turi užduoti tas žmogus, kuris ryžtasi turėti tatuiruotę.

REKLAMA


„Žmogus turi apsispręsti – tatuiruotei „taip“ arba „ne“, nes tai – tam tikras barjeras. Visa tai, kas buvo prieš tatuiruotės atsiradimą ant kūno, nebeteks reikšmės, prasidės naujas gyvenimo etapas. Toji adatų terapija, kaip aš vadinu kūno piešinius, padeda žmogui įveikti save, savo trūkumus, baimes ir įgauti kitą tapatybę. Svarbiausia, kad tatuiruotės atitiktų žmogaus charakterį, išliktų kūno ir sielos harmonija.“


Tatuiruotė – ne kūno puošmena, o lemties kodas

Teigiama, kad tatuiruotė turi magišką poveikį ne tik jos savininkui.


Simbolis simboliui nelygu


Tatuiruočių menas pasaulyje jau seniai populiarus, o Lietuvoje jų pripažinimas sutapo su nepriklausomybės atkūrimu, atsiradusiomis galimybėmis būti savimi bei laisvės vėjais, kurie atpūtė iš Vakarų ir kūno piešinių madas. Atsirado tikrai nemaža paklausa, todėl kadaise buvusi kukli „Angies“ studija išsiplėtė. „Prieš kelerius metus iš namo savininko išsinuomojome papildomų patalpų, jas rekonstravome, erdvės atsirado gerokai daugiau. Dabar čia dirba aštuoni tatuiruočių meistrai, daugiausia – jaunimas“, – pasakoja pašnekovas.


G. Bardauskas maloniai pakvietė pasidairyti po smilkalais kvepiančią, rytietišku stiliumi įrengtą studiją, ant kurios sienų kabo daugybė įvairiaspalvių paveikslų, mandalų – iš jų galima pasisemti idėjų. Meistro teigimu, jis ne kiekvienam užsimaniusiajam skuba „kalti“ jo trokštamą piešinį. Pirmiausia atliekama savotiška psichologinė apklausa, kodėl ir kokio ženklo ar simbolio žmogui reikia. Būna, kad ateina vaikinai ar merginos ir patys nežino, ko nori. Pasako tik tiek, jog nori kažko neįprasto, „kieto“, ko neturi kiti. Tačiau dažniausiai į studiją užsuka tie, kurie jau turi tatuiruočių ir nori dar vienos ar būna pamatę draugų piešinius ir norėtų kažko panašaus. Kai žmogus žino, ko nori, geriau ir meistrams.


Pasirodo, ne tik Giedrius, bet ir visi kiti meistrai, dirbantys „Angyje“, neapsiima daryti negatyvių, piktą valią skleidžiančių tatuiruočių. „Jokių velnių, giltinių, vampyrų ar monstrų nepiešiame ir nepatariame „įsileisti“ ant kūno. Tie destrukciniai simboliai nieko gero neduos nei tam žmogui, nei aplinkiniams. Toks negatyvus piešinys kartu su žmogumi patenka į jo artimųjų ir draugų ratą ir ten spinduliuoja neigiamą energiją, – įsitikinęs pašnekovas. – Kita vertus, patį meistrą tas piešinys mintimis „pririša“ prie tos tamsios jėgos, kurią jis paleido į pasaulį. Nereikia pamiršti, kad kiekviena tatuiruotė skleidžia bioenergiją, tad jeigu ji – „piktavalė“, gali pakenkti pačiam jos autoriui.“

Beje, „Angies“ studijos meistrai nedaro tatuiruočių nepilnamečiams, net jeigu jie turi tėvų sutikimą, jau nekalbant apie mažus vaikus.

REKLAMA


Tatuiruotė – ne kūno puošmena, o lemties kodas

Dabar labai populiaru tatuiruotėmis puošti rankas.


Būdai ir motyvai nesikeičia


Pasirodo, tatuiruočių technika nuo neolito laikų mažai pasikeitė – adata praduriama oda ir po ja įleidžiama pigmento. Pats paprasčiausias ir seniausias pigmentas – anglies milteliai, naudojami nespalvotoms tatuiruotėms. Spalvotiems piešiniams kurti naudojami organizmui nekenkiantys įvairių spalvų mineralai. Žinoma, tatuiruočių įranga, palyginti su ta, kuri buvo prieš dešimt ir daugiau metų, skiriasi, ji vis tobulėja: nebėra laidų, ankstesnio garso, vibracijos... Giedriui labiau patinka daryti nespalvotas tatuiruotes, jos jam – gražesnės, bet kai klientas prašo, prideda ir spalvų.


„Būna, ateina žmogus, sumanęs įamžinti savo svajonių simbolį, tačiau kaip jis iš tiesų atrodys ant kūno, nelabai žino. Tada mes pasiūlome pasirinkti stilių – primityvų, t. y. paprastą, ar modernesnį. Tarkim, medis gali atrodyti labai įvairiai. Apskritai pastaruoju metu žmonės yra labai priartėję prie gamtos, tad ir tatuiruočių motyvai – daugiausia gamtiniai. Ypač populiarūs įvairiausi augaliniai ornamentai, gyvūnų atvaizdai. Kažkada, kai pradėjau daryti tatuiruotes, net nemaniau, jog teks imtis ieškoti piešinių temų gamtoje. Būtent tie motyvai atveria kelius naujoms formoms ir stiliams“, – dėsto Giedrius ir teigia nevengiantis pats pasimokyti iš salone dirbančio jaunimo, kuris savo kūryboje naudoja geometrines formas, taškeliais išgauna įvairias iliuzines formas.


Tarkim, ateina mergina ir sako, kad norėtų ant žasto ar dilbio (beje, tai populiariausios tatuiruočių vietos) turėti saulę. Pirmiausia meistras paklaus, kokios gi saulės norėtų, nes jos gali būti skirtingos: polineziška, šešėlinė, alcheminė ar paprasčiausia realistinė. Yra žmonių, kurie ant kūno paprašo išrašyti jiems patikusią Šventojo Rašto, eilėraščio citatą ar šūkį, kuris tuo metu atrodo svarbus. Tad meistrai turi tai atlikti kaligrafiškai kruopščiai. Beje, studijos įkūrėjas iš įvairių šalių yra atsivežęs daugybę simbolių ir piešinių albumų, kurie klientams pasitarnauja renkantis tatuiruotes.


Ieškojimų ir atradimų kelias


G. Bardauskas kilęs iš Šiaulių – miesto, kuriame, jo žiniomis, atkūrus nepriklausomybę atsirado pirmasis tatuiruočių salonas Lietuvoje. Ten, dar būdamas šešiolikos, vaikinukas pats nupiešė piešinį ir paprašė pagal jį padaryti tatuiruotę ant rankos. Tad pirmoji Giedriaus tatuiruotė vaizdavo indėnų Saulės dievą, tarsi išpranašavusį jo gyvenimo kelio pradžią. Likimas jam lėmė nuvykti pas tikrus indėnus...



Giedriaus tėvai – meno žmonės, todėl nenuostabu, kad ir sūnus, puikiai piešęs nuo pat mažens, pasirinko studijas Šiaulių pedagoginio instituto Menų fakultete. Vyras prisipažįsta, kad jis buvo pašėlęs vaikis, prisigalvodavo įvairiausių pramogų, buvo ir klystkelių. „Tuo metu Lietuvoje vyko atgimimas, daug kas keitėsi, buvo ir sumaišties sugriuvus socializmui bei jį pakeitus vulgariajam kapitalizmui. Nelengva buvo pasirinkti tikrąjį kelią, bet čia man padėjo įgimtas nuotykių ieškotojo charakteris“, – prisimena savo vietą gyvenime suradęs, šeimą sukūręs ir prieš kelerius metus sodybą netoli Vilniaus įsigijęs G. Bardauskas. Tačiau iki tos gyvenimo pilnatvės laukė ilgas ieškojimų kelias.


Romantikos ištroškęs jaunuolis sumanė mokytis tatuiruočių meno, o pirmasis jo mokytojas buvo meistras iš nedidelio Šiaurės Prancūzijos miestelio, į kurį Giedrius pateko visai atsitiktinai. Ten ir išmoko populiaraus amato subtilybių bei naujovių. Pirmąją tatuiruotę mokinys padarė savo mokytojui. Šis liko patenkintas ir pasakė: „Tu – gabus, tau turi sektis.“ Tai buvo pripažinimas, kuris paakino vaikiną vykti į Paryžių.


„Man pakako drąsos nuvykti į patį didmiesčio centrą prie Žoržo Pompidu šiuolaikinio meno centro ir išsirinkti pačią geriausią studiją. Pataikiau, kaip sakoma, į dešimtuką. Mane ten priėmė. Dvejus metus gyvenau ir dirbau Paryžiuje, po to nuvažiavau į vadinamąją tatuiruočių meistrų konvenciją Berlyne ir susipažinau su vaikinais iš Liuksemburgo – jie mane pakvietė dirbti toje šalyje. Po dvejų metų išvykau į Kopenhagą. Tų kelionių metu užsidirbau pinigų, kurių ir reikėjo norint atidaryti savo studiją Vilniuje“, – šypsodamasis pasakoja Giedrius ir priduria, kad tai – tik paradinė jo darbo biografijos pusė, kita – dar įdomesnė. Jau vien tai, kad jis keletą kartų keliavo po Pietų Amerikos atogrąžų džiungles, bendravo su indėnais, domėjosi jų gyvenimo būdu, papročiais ir, žinoma, tatuiruotėmis, verta atskiros knygos.

REKLAMA


Tatuiruotė – ne kūno puošmena, o lemties kodas

Tatuiruočių meistrui G. Bardauskui kūno piešinių idėjų nestinga, nes jis jų ieško ir randa visame pasaulyje.

Egzotiškų kelionių relikvijos


Giedriaus pėdsakų galima aptikti kone visuose pasaulio žemynuose. Kad ir kur smalsus lietuvis atsidurdavo, visada pasidomėdavo, kaip tuose kraštuose dirba tatuiruočių meistrai, be to, ir pats ten užsiimdavo pamėgtu amatu, jeigu taip galima pavadinti šį sudėtingą ir atsakingą žmogaus kūno meną. Naujausia jo svajonė – nuvykti į Antarktidą ir kam nors, žinoma, ne pingvinui, o ten dirbančiam mokslininkui, padaryti tatuiruotę.


Vyras pasakoja, kad prieš trejus metus, kai buvojo Pietų Amerikoje, jau buvo arti savo tikslo. „Situacija buvo tokia, kad atstumas iki to Pietų ašigalio buvo palyginti netolimas. Beje, galvoje turiu ne atstumą kilometrais, o vidinį nusiteikimą. Tačiau tuomet aplinkos ženklai ir kažkas iš aukščiau pasakė: „Giedriau, dar ne dabar.“ Tą svajonę tebepuoselėju, tą žygį būtinai įgyvendinsiu, bet dar reikia išlaukti ir rimčiau pasiruošti.“


Beje, Pietų Amerikoje G. Bardauskas praleidžia labai daug laiko. Kolumbijoje yra jo antrieji namai. Ten jis turi ir nemažą gabalą žemės, kurioje veši raudonmedžių plantacija, auga įvairiausi kiti medžiai. Paprastai vilnietis ten važiuoja žiemoti. O šiemet, atšalus orams, taip pat ketina ten vykti? „Viešpaties keliai nežinomi, – šypsosi pašnekovas. – Galiu pasakyti, kad aš gyvenu šia diena, o kas bus rytoj, juo labiau – poryt, ir aš, ir visi visažiniai gali tik spėlioti.“


Trumpa istorija


* Tatuiruotės atsirado dar priešistoriniais laikais, prieš keliasdešimt tūkstančių metų.
* Yra žinoma, kad tatuiruotės buvo daromos įvairiose tautose ir tautelėse, įvairių sluoksnių gyventojams. Vienose šalyse jos buvo kaip gėdos ženklas, kitur – aukšto statuso įrodymas.
* Japonijoje nusikaltėliams ant veido ištatuiruodavo brūkšnius: kiek brūkšnių – tiek nusikaltimų.
* Veido tatuiravimas iki šiol būdingas maorių religijos ir kultūros atstovams.
* Į Europą tatuiruotės atkeliavo plėtojantis laivininkystei. Atrandant naujų žemių su vietos gyventojais, jūreiviai savo kūnus tatuiruodavo norėdami apsisaugoti nuo nelaimių jūroje. Piratų tatuiruotės turėjo daugybę reikšmių.
* Kūno tatuiravimas buvo populiarus ne tik tarp jūreivių, kareivių ar kalinių, bet ir aukštuomenėje. Tokių ženklų turėjo Anglijos karalius Jurgis V, Rusijos caras Nikolajus II, tiesa, jeigu tatuiruotės būdavo intymesnėse kūno vietose, aukštuomenės nariai jas slėpdavo.
* Arabų šalyse buvo ir tebėra populiaru išsitatuiruoti frazes iš Korano, o Rusijoje ir kituose slaviškuose kraštuose iki šiol mėgstamas dvigalvis erelis.
* Pasak šaltinių, seniausias žmogus, panūdęs išsitatuiruoti kūną, buvo 80 metų.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris