Poilsis: pėsčiomis po Lietuvos regioninius parkus

Poilsis: pėsčiomis po Lietuvos regioninius parkus

P. Juzėnas sako keliavimo pėsčiomis liga greičiausiai susirgęs dar vaikystėje.


34-ejų vilnietis teisininkas Paulius Juzėnas, aplankęs ne vieną užsienio šalį, sako, jog niekas jo taip „neužveda“ kaip kelionės su kuprine po Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus. Jaunas vyriškis prisipažįsta, kad jam tai tapo netgi savotiška liga.

Laimius STRAŽNICKAS


Pėsčiomis įdomiau nei automobiliu


„Keliaudamas su kuprine ant pečių siekiu dviejų tikslų: stengiuosi atsiriboti nuo miesto šurmulio ir noriu pažinti kultūros ir gamtos paveldo objektus“, – savo keliavimo esmę nusakė dabar be žygių savo gyvenimo neįsivaizduojantis vilnietis.


Paulius pasakojo, jog toji keliavimo pėsčiomis liga greičiausiai jam prasidėjo dar vaikystėje, kai su mama praleido lietingą vasaros mėnesį sodyboje prie Bijotės ežero, esančio Kurtuvėnų regioniniame parke. „Kai grįžau į miestą, aiškiai pajutau, kad gamtos ir miesto oras labai skiriasi. Nuo to laiko man vis labiau norėjosi važinėti po Lietuvą, nuolat justi jos miškų ir laukų kvapą. Nepraleisdavau nė vienos mokyklinės ekskursijos, vėliau pats ėmiau aktyviai važinėti automobiliu“, – savo žygiavimo evoliuciją nužvelgė prisiekęs žygeivis.


Naršydamas po įvairius Lietuvos kampelius Paulius ilgainiui suprato, kad keliauti automobiliu toli gražu nėra tas pats, kas pėdinti miškų ir pelkių takeliais, paupiais ar paežerėmis.


Vienas įsimintiniausių žygių buvo po Aukštadvario regioninį parką. Tuomet su būsimąja žmona jiedu sukorė apie 30 kilometrų. „Buvo sunku, bet įspūdžiai – nerealūs. Aplankėme net septynias ten glūdinčias velnio duobes“, – mena pašnekovas.

REKLAMA



Pauliaus teigimu, didžiausias tokio pažinimo bumas buvo, kai viename žurnale perskaitęs apie konkursą, susijusį su Lietuvos saugomomis teritorijomis, su žmona per keturias dienas išmaišė visą Lietuvą ir, užuot romantiškai atšventę savo vestuvių metines Kuršių nerijoje, abu negalėjo apie nieką kitą galvoti, tik apie saldų miegą. Vėliau gerai apmąstęs ir uždavęs sau klausimą „Kur aš taip skubu?“ vyriškis pakeitė požiūrį į didžiausią savo pomėgį ir nusprendė žygius organizuoti kitaip.


„Nutariau apsistoti ties Lietuvos nacionaliniais ir regioniniais parkais. Visus juos jau buvau apvažiavęs automobiliu, tačiau keliavimas pėsčiomis atskleidžia dar daugiau galimybių. Įkūriau interneto tinklalapį zygeivis.lt, jame dalydavausi patirtais įspūdžiais ir ieškojau panašių į save, kad pėdinimas būtų dar įdomesnis“, – aiškino žygeivis.


Netikėtumai suteikia paslapties


Lietuvoje yra 5 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų ir apie 300 parkams nepriskirtų draustinių. „Aišku, norėčiau pamatyti viską, bet tam tikriausiai ir gyvenimo neužteks, – juokėsi Paulius. – Kiekviename parke stengiuosi aplankyti žinomiausius objektus – nuo kaimo bažnytėlės iki mitologinio akmens. Man toks tyrinėjimas labai patinka ir juo stengiuosi užkrėsti kitus.“


Žygeivio teigimu, jis niekuomet į savaitgalio žygius nesileidžia aklai – pirmiausia susižino, kokie paveldo objektai yra tame parke, internete ir bibliotekose ieško išsamios informacijos apie jų kilmę, paskirtį, istoriją, tuomet pagal tai susidėlioja kelionės maršrutą. Paskui savo projektą paskleidžia socialiniuose tinkluose, kad galėtų prisijungti ir kiti tokio pomėgio entuziastai.

REKLAMA


Paulius džiaugiasi, kad šitaip keliavimo pėsčiomis azartą savyje atrado jau ne vienas žmogus, kuris anksčiau tiesiog nesiryžo keliauti savarankiškai ir net nebandė ko nors panašaus organizuoti. Dabar į žygius jaunas vyras beveik niekada nesileidžia vienas – paprastai susiburia mažos grupelės. Jose būna nuo trijų iki dešimties žmonių. „Mano maršrutai – ganėtinai ilgi, su aukštakulniais jų neįveiksi. Todėl tokie sunkumai atsijoja žmones – keliauja tik tie, kurie yra ištvermingi ir pasikliauja savo jėgomis“, – patikslino žygių organizatorius ir pridūrė, jog jis nėra nustatęs, kiek daugiausia žmonių galėtų priimti į savo kompaniją.


Kaip jau minėta, Pauliaus žygiai nėra iš lengvųjų. Žmonės į parkus paprastai važiuoja automobiliais ir, juos pasistatę, pagal iš anksto sudarytą maršrutą leidžiasi pėsčiomis. Per vieną dieną tenka įveikti nuo 30 iki 50 kilometrų. Žygis po Nemuno kilpų regioninį parką truko net 16 valandų. Žygeiviams teko šturmuoti ganėtinai stačius šlaitus ir leistis į raguvas, į piliakalnius kopti net keturiomis, įveikti nuvirtusių medžių ir krūmynų užtvaras. „Važiavau namo leisgyvis ir vis galvojau, ar tikrai vertėjo taip kankintis. Tačiau buvo be galo įdomu. Man kuo sunkiau, kuo daugiau iššūkių tenka patirti, tuo geriau ir įsimintiniau“, – pabrėžė pašnekovas.


Žygių organizatorius patikino, kad jo bendrakeleiviams reikia stiprių nervų. „Mano humoro jausmas – savotiškas: mėgstu demotyvuoti žmones, pavyzdžiui, kai visi jaučiasi išsekę ir jau vos pavelka kojas, sakau, kad iki žygio pabaigos liko dešimt kilometrų, nors iš tikrųjų pėdinti būna likęs koks kilometras. Užtat koks palengvėjimas, kai susinervinę keliautojai išgirsta, kad pajuokavau“, – dėstė Paulius.


Dar prieš žygį išstudijavęs visą maršrutą vedlys žygio metu nelinkęs kitiems pasakoti ilgų istorijų apie kiekvieną objektą. Sako, jog tai užimtų daug laiko, be to, apie tai galima paskaityti interneto tinklalapyje. Suprantama, kad ir kaip gerai būtų parengtas maršrutas, visuomet galima patirti ir netikėtumų. Vienas iš didžiausių netikėtumų buvo, kai Aukštaitijos nacionaliniame parke susiruošus eiti tiltu į kitą ežero krantą paaiškėjo, kad tas tiltas – sudegęs. Tad neliko nieko kito, kaip spiginant nežmoniškam karščiui pailginti savo maršrutą ir takeliu apeiti ežerą.



Paulius pabrėžė, kad žygeiviai ne vien tik pėdina griežtai laikydamiesi maršruto ir nepaisydami gamtos sąlygų. Būna ir poilsio valandėlių pasistiprinti, kojų raumenims atpalaiduoti. Pasitaiko ir netikėtų nukrypimų nuo iš anksto sudaryto maršruto, ypač tada, kai kelyje pasipainioja itin įdomių objektų, prie bendro žygio maršruto ilgio pridedančių papildomų kilometrų.


Koks gražiausias Lietuvos parkas, prisiekęs keliautojas nesiryžta aiškiai įvardyti. Sako, jog kiekvienas yra savaip įdomus ir savitas, ne veltui juk tai valstybės saugomos teritorijos. Net ir pakreipus klausimą kitaip – ką pirmiausia rodytų užsienio svečiams? – pašnekovas išliko paslaptingas. „Priklausytų nuo to, kurioje vietoje tie svečiai būtų. Jeigu Vilniuje, nuvesčiau į Pavilnių ar Verkių regioninį parką, gal nuvežčiau į Trakų nacionalinį parką, jei Kaune – į Kauno marių regioninį parką, o jei Šiauliuose, parodyčiau Kurtuvėnų regioninį parką. Niekur kitur nepamatysi tokio plano kaimų, koks yra Rimašių kaimas Dieveniškių istoriniame regioniniame parke. Asvejos regioninis parkas išsiskiria Asvejos ežeru – jo krantai kai kuriose vietose yra tiesiog stulbinamo grožio. Be to, kitados prie ežero prisišliejusiuose Dubingiuose gyveno Radvilų giminė“, – savaitgalio žygių perliukus žarstė žygeivis.


Pasak žygiavimo aistra užsikrėtusio Pauliaus, Lietuvos nacionalinių ir regioninių parkų direkcijose dirbantys žmonės yra tikri savo darbo entuziastai – gauna mažas algas, o dirba, jeigu reikia, ir savaitgaliais, kartais net pažygiuoja kartu. „Tas jų atsidavimas darbui, patriotiškumas, meilė gamtai ir mane įkvėpė nusispjauti į sunkumus. Gal dėl to ir norisi paremti jų veiklą įsigyjant lankytojo bilietą, kuris, priklausomai nuo periodo, kainuoja nuo 1 iki 25 eurų“, – dėstė pašnekovas.


Žygeivio teigimu, jam skaudu matyti chuliganų sudegintus medinius stalus ar kitokią parkuose esančią įrangą. Tie, kuriems savaitgalis yra didžiausia palaima parkuose, tikrai taip nesielgtų. Paulius pasakojo girdėjęs, kad Varnių regioninis parkas, norėdamas atgaivinti Debesnų botaninį taką, pasiūlė galimybę įsigyti vardinių lentučių. Varniškiams lentutės su jų vardais kainuoja po 2 eurus, vaikams ir pensininkams – po eurą. Vėliau lentutėmis su ant jų parašytais aukotojų vardais buvo klojamas takas.

REKLAMA


Poilsis: pėsčiomis po Lietuvos regioninius parkus

Paulius pomėgiu keliauti užkrėtė ir savo draugus.


Bendraminčių būrys gausėja


Pėsčiomis išmaišęs visus Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus Paulius sako, jog juntantieji didelį potraukį tokio pobūdžio savaitgalio pramogoms susiranda jį socialiniame tinkle „Facebook“ ar per interneto puslapį zygeivis.lt. Paklaustas, kokiems žmonėms pirmiausia būtų su juo pakeliui, žygeivis pabrėžė, jog kartu keliauja įvairaus amžiaus žmonės – nuo 20 iki daugiau kaip 50 metų. Didžiausias žygeivių atrankos kriterijus – atstumas. Ne kiekvienas ryžtųsi per dieną pėdinti daugiau kaip tris dešimtis kilometrų su kuprine ant pečių.


Paulius tiesiai šviesiai sako, jog savo kompanijoje nelaukia tų, kurie mėgsta alkoholį: „Lietuva yra pernelyg graži, kad į ją žvelgtum alkoholiu apsinešusiomis akimis. Laukčiau tokių nutrūktgalvių, koks esu pats. Man patinka, kai mes žygiuojame, atrandame įdomių dalykų, dėl kurių pakeičiame maršrutą. Kartais tų kilometrų prisideda, būna sunku sugrįžti, bet ką padarysi... Užtat įvairūs netikėtumai tik suteikia daugiau įspūdžių.“


Nors palankiausias metas pėsčiųjų žygiams – pavasaris ir ruduo, žygeivis įsitikinęs, jog norint gerai pažinti vietovę reikia ją pamatyti visais metų laikais. Žiemą keliauti sunkiau, kartais maršrutą tenka trumpinti dėl apsnigtų ir sunkiai įveikiamų kelių. Vasarą kartais svilina saulė ar pila lietus. Todėl, priklausomai nuo metų laiko, svarbu pasirūpinti tinkama apranga, ypač žygiams pritaikyta avalyne, žygeiviškomis kojinėmis. Nuo lietaus geriausiai saugotų skėtis, tačiau jį nešiotis nepatogu. Todėl reikėtų nuo lietaus saugančių lietpalčių iš gore-tex audinio. Bet kokiu metų laiku būtina turėti geriamojo vandens. Aišku, arbata – irgi gerai, tačiau šiuo atveju vanduo yra nepamainomas siekiant subalansuoti organizmo skysčių pusiausvyrą.


Vulkanas vėl išsiverš


Teisininko išsilavinimą turintis ir individualia teisininko praktika besiverčiantis Paulius sako, jog šiuo metu itin junta žygių poreikį: „Jaučiu, kad manyje jau verda vulkanas...“


Kurį laiką šioje veikloje Pauliui teko daryti pertrauką dėl šeiminių aplinkybių: jų šeimą papildė naujas narys – sūnus Rapolas. Kol kas jam dar nėra nė metukų. Tačiau supratęs, kad be žygių ilgiau negalės ištverti, jau šį savaitgalį žygeivis organizuoja išvyką Lietavos upelio, davusio vardą mūsų šaliai, vaga. „Norisi ir šiek tiek kitokios atrakcijos“, – prisipažino jis, planuodamas apie 40 km ilgio neįprastą maršrutą.


Rugsėjo 24 ir 25 dienomis Paulius ryšis dar vienam iššūkiui – apipėdinti patį ilgiausią Lietuvos ežerą – Asveją. Priešingai nei per ankstesnius žygius, šio ežero paslaptims tyrinėti bus skiriamos net dvi dienos, o nakvoti teks palapinėse. Mat šio žygio maršrutas, priklausomai nuo žygeivių ištvermės, drieksis nuo 60 iki 80 kilometrų.


„Mane vis labiau žavi ekstremalūs žygiai. Pavyzdžiui, labai maga išbandyti 200 kilometrų maršrutą nuo Jurbarko iki Kauno, organizuojamą Pėsčiųjų žygių asociacijos. Kol kas dar nedrįstu, bet, manau, ateis ta diena, kai prisijungsiu ir aš“, – garsiai svarstė žygeivis.


Dar vaikystėje Lietuvos gamtos grožio pakerėtas vilnietis šiandien jau drąsiai prisipažįsta, jog kitokio gyvenimo net neįsivaizduoja. Į kitas šalis jo taip netraukia, kaip panaršyti po atokiausius Lietuvos kampelius. „Kiekvienas žmogus susiranda kokį nors pomėgį. Aš, organizuodamas žygius pėsčiomis po nacionalinius ir regioninius parkus, atradau savo gyvenimo prasmę. Man patinka judėti ir atrasti kultūros ir gamtos paveldo objektų. Kartais tenka išgirsti nuomonių, neva pas mus nėra ką žiūrėti. Tačiau jeigu nerandi čia ko žiūrėti, tada geriau važiuok ne į gamtą, o į akropolius.


Grožį reikia mokėti atrasti. Aš jį atrandu. Ir labai džiaugiuosi, kad tokių kaip aš Lietuvoje randasi vis daugiau“, – kalbėjo pėsčiomis visus Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus išmaišęs vilnietis P. Juzėnas, neatmetantis galimybės ateityje įdomesnio gyvenimo paieškoti kokiame nors ramiame Lietuvos kurortiniame miestelyje.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą