Ąžuolas – Lietuvos miškų valdovas

Ąžuolas – Lietuvos miškų valdovas

Lietuvoje daugiau kaip 100 ąžuolų paskelbti gamtos paminklais. Seniausias ir storiausias – daugiau nei 1,5 tūkst. metų senolis Stelmužės ąžuolas Zarasų rajone, Imbrado seniūnijoje.


Gamtai vis įrodinėjant savo didybę, svarbų vaidmenį vaidina ąžuolas, nustelbiantis daugelį medžių savo grožiu ir didingumu. Tvirto stoto, galingomis, plačiai išsiraizgiusiomis šakomis, šiltaspalviais lapais dailiai karpytais kraštais ir smagiai nuteikiančiais giliukais šie medžiai džiugina akį, kelia susižavėjimą ir pagarbą.


Yra daug ažuolo rūšių


Anluolas, anžuolas, aržalas, aržuolas, ožuols, ūžuolas… Taip ąžuolą vadindavo senovės lietuviai. Šie medžiai priklauso ąžuolinių (bukinių) šeimai, gali užaugti apie 40 m aukščio. Mėgsta velėninę karbonatinę priemolio dirvą, mūsų šalyje labiausiai paplitę Vidurio Lietuvos žemumoje.


Lietuvos arboristikos centro direktorius Sigitas Algis Davenis sako, kad Lietuvoje kalbant apie ąžuolus paprastai turima galvoje paprastuosius (vasarinius) ąžuolus (Quercus robur), jie čia ir labiausiai paplitę. Visi žinomiausi ąžuolai mūsų šalyje – paprastieji. Dar aptinkama į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų bekočių (žieminių) ąžuolų (Quercus petraea), pelkinių ąžuolų (Quercus palustris). Dabar plinta iš svetur į Lietuvą atvežti raudonieji ąžuolai (Quercus rubra). Jie – ne mūsų kraštų medžiai, atėjūnai, lietuviškųjų ąžuolų atžvilgiu elgiasi agresyviai, bando mūsiškius išstumti. Raudonieji ąžuolai yra atsparesni, greičiau auga.

REKLAMA


Ąžuolai kartais išauga ir daugiakamieniai, pavyzdžiui, keturių kamienų. Taip nutinka dėl įvairių priežasčių: galbūt kėkštas paslėpė 2–3 giles toje pat vietoje, o gal kas nors nugraužė augančio mažo ąžuoliuko viršūnę ir jis pradėjo leisti šonines šakas...


A. Davenio teigimu, žydėti ir giles vesti pradeda lytiškai subrendę ąžuolai – maždaug 30 metų amžiaus. Žydi šie medžiai gegužę, jų žiedai būna panašūs į pumpurus arba svyra žirginiais. Vaisiai – vienasėklės gilės. Paprastai išauga po 1−4 giles ant kotelio. Bekočio ąžuolo gilės neturi kotelių. Senoliai sako: jei ant ąžuolų daug gilių – bus šalta žiema. Gilės prinoksta ir krinta rugsėjį–spalį.


Draugai ir pagalbininkai


Ąžuolai sukuria buveines tūkstančiams gyvių: po jais prieglobstį randa gausybė žvėrių, paukščių, įvairių šaltakraujų gyvūnėlių, vabzdžių, dygsta grybai. Šalia ąžuolų mėgsta augti klevai, eglės, o ypač liepos. Jie literatūriškai suporuojami: ąžuolas – vyriškas pradas, liepa – moteriškas. Gamtoje pakankamai išaugę ąžuolai neleidžia po savimi augti kitiems. Savo galinga laja jie užstoja saulę ir daug augalų, neatlaikę šviesos trūkumo, neišgyvena. Kartais paąžuolyje nunyksta net žolė. Pirmo aukšto krūmai, tokie kaip lazdynai, čia augti gali, tačiau didesni medžiai – ne. Ąžuolai savo šakomis nulaužo po jais išdygusių kitų augalų viršūnėles. Jei kartais šalia išauga pušis, tokioje dvikovoje nukenčia abu.

REKLAMA


Ąžuolai pasisavina mineralines medžiagas per draugiškuosius grybus. Ši simbiozės rūšis naudinga abiem pusėms: ąžuolai grybams duoda angliavandenių, cukraus, organinių medžiagų, o grybai iš aplinkos ąžuolams – azoto, fosforo, kalio. Ši draugystė ir lemia ąžuolų stiprybę. Kai kurie grybai mėgsta tik ąžuolus ir po kitais medžiais net neauga. Po ąžuolais gyvena tikrinis ir paąžuolis baravykai, įvairūs raudonviršiai, ūmėdės.


Grybai negali gyventi be ąžuolų, o ąžuolai – be grybų: jei negali iš aplinkos pasiimti „statybinių“ medžiagų, medžiai pradeda badauti ir Stelmužės ąžuolo viršūnių aukščio rekordų nepasiekia. O grybų ir ąžuolų šaknys miške sąveikauja po velėna, tad jeigu nesimato grybo viršutinės dalies – vaisiakūnio, dar nereiškia, kad grybo nėra. Štai mieste ąžuolai išties badauja, nes žmonių veikla, urbanizacija daro itin didelį poveikį aplinkai. Išsenka dirvožemyje naudingų medžiagų atsargos, prastėja kokybinė ir kiekybinė sudėtis, nyksta mikrobiologinė šaknų apsuptis, nevyksta natūralūs organiniai procesai. Tokiomis sąlygomis grybai sumenksta ar išnyksta, todėl medis ilgainiui miršta.


Daug kas mėgsta ąžuoluose gyventi ar lankytis. Ąžuolai vilioja paukščius. Senų ąžuolų drevėse dažnai apsigyvena pelėdų. Pelės labai mėgsta veistis po mažai ąžuoliukais, tad jas gaudančios pelėdos, galima sakyti, padeda išauginti ąžuolynus. Ąžuolų giles ypač mėgsta kėkštai – į jas, jau subrendusias, šie paukščiai įninka rudenėjant. Jei kėkštas paslepia gilę žemėje ir pamiršta, toje vietoje gali išdygti ąžuoliukas. Giles mėgsta ir voverės, šernai. A. Davenis pažymi, kad gyvūnams išnešiojant giles genetinė medžiaga plinta daug toliau, nei patys medžiai gali paskleisti, – taip dalijamasi savo genetine medžiaga su kitokios genetikos ąžuolais.



Tik ąžuoluose gyvena viena rečiausių Europoje vabzdžių rūšių – niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma eremita). Šiems vabzdžiams tinkama tik tam tikros brandos mediena su dreve būtinai stačiame medyje.


Ąžuolas – Lietuvos miškų valdovas

Bekočio ąžuolo gilės neturi kotelių


Kova už būvį


Ąžuolai dažniausiai iš visų medžių Lietuvoje kenčia nuo žaibo. Ne tik todėl, kad aukšti medžiai – dažni žaibų taikiniai. Tai greičiausiai lemia riebiųjų aliejų kiekis medžiuose ir maža elektros srovės varža. Ant reliktinių ilgaamžių medžių – daugybė žaibų paliktų randų.


Ąžuoliukai žvėrims yra didelis skanėstas, todėl jie mėgsta laupyti žievę ir skabyti ūglius. Tai didžiausia kliūtis norint atkurti ąžuolynus. Neretai ąžuolus pražudo ir tai, kad jie auga per tankiai. Tada vienas turi žūti, kad išgyventų kitas. Šių medžių lajai neužtenka net 10 m pločio. Kita ąžuolynų bėda – džiūtys. Lietuvoje išdžiūvo daug brandžių, pusamžių ir net jaunų medžių. Tai vyksta dėl klimato kaitos, sausrų, šalnų, gruntinio vandens lygio svyravimų, foninės taršos, XX a. po melioracijos per daug nusausintų miškų. Džiūstančius ąžuolus lengviau pažeidžia grybinės ligos ir pribaigia vabzdžiai.


Ąžuolynais paženklinta Lietuva


Valstybinio miškotvarkos instituto duomenimis (2009 m. duomenys), ąžuolynai Lietuvoje užima 1,99 proc., arba 40 734 ha visų miškų ploto. Grynų ąžuolynų yra nedaug, daugiausia ąžuolai auga su kitais medžiais (eglėmis, beržais, uosiais, drebulėmis). Skiriami kiškiakopūstiniai, mėlyniniai kiškiakopūstiniai, žibuokliniai kiškiakopūstiniai, kiškiakopūstiniai plačialapiai, garšviniai ir viksviniai įvairiažoliai ąžuolynai. Lietuvoje ąžuolų dėl masinių kirtimų nuolat mažėjo nuo viduramžių iki XX a., bet nuo praeito šimtmečio imta juos gelbėti miško paskirties žemes dirbtinai užsodinant ąžuolais. Ąžuolynai savaime atželia labai sunkiai. Didžiausi ąžuolynai išsidėstę Lietuvos vidurinėje, pietinėje ir vakarinėje dalyse. Daugiausia jų yra Alytaus (1 860 ha), Šilutės (1 700 ha), Klaipėdos (1 600 ha), Kauno (1 560 ha) rajonuose. Didžiausia ąžuolų giria – Dūkštų ąžuolynas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje.


Lietuvoje daugiau kaip 100 ąžuolų paskelbti gamtos paminklais. Seniausias ir storiausias – daugiau nei 1,5 tūkst. metų senolis Stelmužės ąžuolas Zarasų rajone, Imbrado seniūnijoje. Dabar jo būklė prastėja. Jau ne kartą bandyta jį gelbėti pasitelkiant net žymius užsienio arboristikos specialistus, bet vis tiek ąžuolui gresia žūtis. Todėl Miškų institutas ėmėsi ąžuolą klonuoti. Tai gali būti vienintelė išeitis saugant dėl klimato kaitos Lietuvoje galinčią išnykti augmeniją. Stelmužiukai, išaugę iš gilių ar įskiepyti, yra genetiškai skirtingi, tad, tikėtina, neturės tokios pat stiprybės ir vargu ar išaugs bent panašaus dydžio, o klonas bus toks pats, nes išaugintas iš paties galiūno ląstelių.


Parengta pagal žurnalą "Namies ir sode"








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)





Daugiau >>