„Grįžau kurti gražesnės Lietuvos“

Anykščiai su nuostabia gamta politologei Monikai Peldavičiūtei, pavargusiai nuo didžiųjų pasaulio miestų šurmulio, pasirodė tikras rojaus kampelis. Jauna moteris sako, kad tik apkeliavęs pusę pasaulio gali įvertinti savo šalies unikalumą ir suprasti, kiek daug joje galime sukurti.

Jūratė BRATIKIENĖ

Baigusi politikos mokslus Monika Peldavičiūtė išvyko dirbti į Azerbaidžaną. Vėliau darbavosi Gruzijoje, kur rūpinosi žmonių teisėmis ir kūrė alternatyvų kultūros centrą. „Gyvendama ir dirbdama užsienyje neturėjau planų grįžti į Lietuvą, – atvirai pasakoja ji. – Pasaulis didelis, mačiau tiek daug galimybių. Vis dėlto vienu akies krašteliu visada stebėjau, kas vyksta Lietuvoje. Tai man buvo be galo svarbu. Sekdama naujienas, susidomėjau nauju Lietuvoje įgyvendinamu projektu „Kurk Lietuvai“. Buvo smalsu, kokie žmonės grįžta iš užsienio namo, kokią veiklą jie plėtoja.“ M. Peldavičiūtė rimtai susimąstė apie grįžimą į Lietuvą. Jaunai moteriai norėjosi realiais darbais prisidėti prie savo šalies ateities kūrimo. „Tenka apkeliauti pusę pasaulio, kad pamatytum gimtą kraštą kitomis akimis. Čia gyvenant, įsisukus į kasdienę rutiną sunkiau pastebėti galimybes, savo šalies pranašumus, potencialą“, – dėsto M. Peldavičiūtė.

Vertinga užsienio patirtis

Po studijų Vilniuje idėjų nestokojanti lietuvė iškart buvo išsiųsta padirbėti į šalies provinciją. „Pamačiau, kad čia viskas kitaip nei mieste. Regionuose gyvenantys žmonės ne visada pasiruošę priimti naujienas. Tada ir prasideda sunkiausias darbas – juos įtikinti“, – patirtimi dalijasi tarptautinių santykių specialistė.

Dar mokydamasi universitete M. Peldavičiūtė, pasinaudojusi mainų programomis, vertingos patirties semtis važiavo į didžiausius pasaulio miestus. Daug praktinių įgūdžių įgijo Seule, Stambule. Vėliau iššūkių nestigo dirbant tarptautinės organizacijos „Transparency International“ Azerbaidžano skyriuje. „Gyvendamas svetimuose tolimuose kraštuose matai, kad bet kuri problema turi virtinę sprendimo būdų. Kiekvienoje šalyje problemos – skirtingos. Vienose opesni ekologijos, kitose – socialiniai klausimai. Juos spręsti naudinga, juk taip plečiasi mąstymas, – pasakoja tarptautinių santykių specialistė. – Kai dirbau Gruzijoje, tuo metu ten kūrėsi daug ekologinių judėjimų, nes iškildavo pačių įvairiausių, su ekologija susijusių problemų. Plėtėsi industrija, buvo masiškai kertami medžiai. Tada net nepagalvojau, kad panaši situacija gali susiklostyti ir Lietuvoje. Tačiau grįžusi kaip tik su tuo ir susidūriau. Šiuo metu Lietuvoje matome spartų miestų plėtimąsi, suintensyvėjusį medžių kirtimą. Visa tai teko stebėti ir Gruzijoje, kur plečiantis gyvenamosioms teritorijoms žmonės burdavosi į organizacijas ir stengėsi išsaugoti kuo daugiau žaliųjų plotų. Mačiau ir kaip panašios problemos sprendžiamos Vokietijos, Prancūzijos miestuose. Tai, kas pas mus vyksta dabar, jie jau yra išgyvenę, todėl didžiuosiuose Europos miestuose žaliosios zonos ypač vertinamos. Štai Berlyne jau vyksta atbulinis judėjimas – bandoma sukurti kuo daugiau žaliųjų zonų, išsaugoti senus medžius, todėl ardomas betonas, plytelės ir sodinama žolė, augalai. O mes, turėdami tiek daug žaliųjų plotų, ne visada tai vertiname. Priimame tai kaip savaime suprantamą vertybę. Tad plečiantis miestams ir svarstant, ką daryti su žaliosiomis zonomis, raginu žiūrėti ne trumparegiškai. Būdami tokie unikalūs turėtume pasinaudoti gerąja užsienio šalių patirtimi, pažiūrėti į priekį, kur link eina pasaulis. Dar galime išsaugoti nuostabius miškus, natūralų dirvožemį. Daugelis Vakarų valstybių to tiesiog jau nebeturi.“

Bendradarbiavimo svarba

Gimusi ir užaugusi Šiauliuose M. Peldavičiūtė panoro įsikurti Rytų Lietuvoje, garsėjančioje nuostabia gamta, upėmis, ežerais. Prieš trejus metus grįžusi į Lietuvą įgyvendinti projekto „Kurk Lietuvai“ Monika jau sunkiai save įsivaizduoja gyvenančią ir dirbančią didmiestyje. „Prisijungusi prie projekto kiekvieną savaitę su bendraminčiais turėjau spręsti po naują problemą, rasti geriausią sprendimo būdą. O kaip pavykdavo viską įgyvendinti, daug priklausydavo nuo žmonių atvirumo, lankstumo, noro keistis, – pasakoja. – Labai svarbus ir viešojo sektoriaus darbuotojų požiūris į problemas ir noras jas spręsti.“ Politologė sako, kad naujus siūlymus ne visada lengvai priima miesto valdžia, gyventojai, nes pokyčiai ne visiems patogūs. Lietuvoje viena didžiausių problemų ta, kad institucijos vis dar vangiai viena su kita bendradarbiauja. Tad suvienyti visas Rytų Aukštaitijos savivaldybes ir kartu parengti bendrą darnios turizmo ir rinkodaros strategiją M. Peldavičiūtei su kolegomis tapo rimta užduotimi. Sunkiausia ir yra įrodyti, kad glaudžiai bendradarbiauti visiems naudinga.

Ateitis – jaunų žmonių rankose

Trejus metus praleidusi Anykščiuose, M. Peldavičiūtė pastebi, kad labai svarbu, jog kiekvienas gyventojas norėtų pokyčių, plėstų požiūrį. „Per tuos metus daugiausia dirbome su bendruomeniniais, šviečiamaisiais renginiais, kuriuose regionų gyventojai gali pamatyti ką nors naujo, interaktyvaus. Labai svarbu patiems tapti aktyviais miesto kūrėjais. Deja, lietuviai vis dar tikisi, kad patiems dalyvauti nereikės ir viskas bus paduota. Todėl vis raginu prisidėti prie bendruomenės gyvenimo. Kviečiu į regionus ir svečių iš visos Lietuvos bei užsienio. Kai bendruomenė praplečia požiūrį, vyksta pokyčiai ir viešajame sektoriuje. Savivaldybių darbuotojai tik atspindi mūsų visuomenę. Kai žmonės atviresni, gerokai lengviau įgyvendinti naujus projektus“, – dalijasi patirtimi M. Peldavičiūtė.

Kaip vyresnės kartos regionų gyventojai priima inovatyvias idėjas? Daugelio projektų autorė sako, kad gyvenant mažesniame mieste ypač aiškiai matyti kartų mąstymo skirtumai. „Sovietmečio kartai stinga pasitikėjimo savo jėgomis, jie daugiau prikaupę nihilizmo. Nieko nepadarysi, kad sovietmetis suformavo tokį charakterį, bet galimybių keistis turime visi. Reikia tik noro. Vyresniuosius raginu jauniems žmonėms suteikti daugiau erdvės, leisti jiems prisidėti prie miestų kūrimo, išklausyti ir priimti šiuolaikines jų idėjas ir pasiūlymus. Juk jaunimas viskuo domisi, seka pasaulio naujienas, trykšta pasitikėjimu savimi, turi daug energijos veikti ir kurti. Regionai keisis tiek, kiek vyresnės kartos savivaldos atstovai leis jaunimui dalyvauti priimant sprendimus“, – įsitikinusi politologė. Ji pati pasiliko gyventi Anykščiuose todėl, kad sutiko čia daug jaunų žmonių. Vienam daryti didelius pokyčius sudėtinga. Daug pasaulio mačiusiai M. Peldavičiūtei, prisijungus prie „Naujų vėjų“ bendruomenės, patiko, jog ši organizacija plėtoja ir palaiko ryšius su kitomis bendruomenėmis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, taip pat propaguoja sveiką gyvenimo būdą, organizuoja aktyvų laisvalaikį ir poilsį, skatina kraštovaizdžio saugojimą ir puoselėjimą.

Žmonės išsiilgę gyvo bendravimo

M. Peldavičiūtė džiaugiasi matydama, kad jauni žmonės, su šeimomis, vaikais keliasi gyventi iš miestų į regionus. Vieni jų trokšta gyventi kokybiškiau, kitus vilioja patrauklesnės kainos mažuose miesteliuose, lėtesnis gyvenimas. „Kad sukurtume ryškių pokyčių, jaunimo regionuose reikėtų dar daugiau. Statistikos duomenys skelbia, kad Anykščiai – labiausiai senstantis miestas Lietuvoje. Žinau, kad čia gyvendama ir kurdama esu pavyzdys kitiems. Taigi vienas iš mano tikslų – pritraukti kuo daugiau žmonių į regionus“, – pasakoja M. Peldavičiūtė.

Persikėlusi į Anykščius, pati ji su bendraminčiais pirmiausia rūpinosi bendruomeninėmis erdvėmis, kuriose žmonės galėtų skleisti patirtį, siūlyti paslaugas. Mažuose miesteliuose žmonių nusiteikimą stipriai veikia tarpusavio ryšiai. Jei jie geri, glaudūs, visiems gera. Taip Anykščiuose prie upės atsirado ekologinio turizmo erdvė. Visą praėjusią vasarą ten vyko mokymai, buvo įkurtos dirbtuvės, žmonės patys galėjo pasiūlyti paslaugas. Svarbu sukurti kuo daugiau interaktyvių veiklų, kad visi galėtų įdomiai leisti laiką, būti ne tik renginių stebėtojai, bet ir dalyviai. Vasarą Anykščiuose vyks ir pirmasis blusų turgus, žmonės galės sunešti savo rankdarbius, dirbinius ir jais mainytis. „Mažoje bendruomenėje daug galimybių plėtoti smulkųjį verslą. Norisi atgaivinti seniai pamirštus bendrus susibūrimus, talkas. Juk seniau žmonės kartu ir darbus dirbdavo. Laikui bėgant, gal dėl gyvenimą užvaldžiusių technologijų, susvetimėjome. Reikia vėl prisiminti gerąją senolių patirtį. Po tokių bendrų susitikimų žmonės labai pasikeičia, tampa artimesni, laimingesni“, – pastebi M. Peldavičiūtė. Ji džiaugiasi, kad atsiranda vis daugiau norinčių prisidėti ir prie miesto gražinimo, žmonės nori apsodinti erdves medžiais ir gėlėmis. Renginiuose laukiami ir pasaulio anykštėnai. Su jais rengiami sąskrydžiai. Anykščiuose veikia ir pasaulio anykštėnų kūrybos centras. Menininkai čia eksponuoja savo darbus. Į renginius gana gausiai susirenkantys žmonės – geriausias įrodymas, kad anykštėnai išsiilgę gyvo bendravimo.

Mažo miestelio pranašumai

Politologė pastebi, kad lietuviai jau supranta, jog atgaivinus senąsias tradicijas, išlaikius savitumą, bus lengviau sudominti ir užsienio svečius. „Turistams įdomiausi ne tiek objektai, kiek patys žmonės. Su savitomis tradicijomis, pomėgiais. Ypač svetimšalius vilioja menininkų kūryba. Kai miestelio gyventojai aktyvūs, lengviau ir miestą svečiams pristatyti“, – neabejoja M. Peldavičiūtė. Ją pačią Anykščiai kaskart pavergia įkvepiančia gamta: „Nuostabus jausmas kasdien būti apsuptam miško ir gyventi šalia Šventosios upės. Kitas pranašumas – miestas nedidelis, tad ryšiai su kaimynais, bendruomene glaudūs. O tai neleidžia pasijusti vienišam, kaip dažnai būna gyvenant didmiestyje. Nedideliame miestelyje lengviau kurti, įgyvendinti planus. Be to, ir atstumai mažesni, o tai labai patogu.“ Ar daug pasaulio mačiusiai Monikai nestinga erdvės, veiklos visiems kūrybiniams sumanymams įgyvendinti? „Kultūrinės veiklos čia apstu. O įkvėpimas ateina iš gamtos. Čia galima labai aktyviai leisti laiką gamtoje, todėl tikrai negaliu skųstis, – atvirai sako jauna moteris. – Maža erdvė gali pasirodyti nebent dėl ne visada atviro žmonių požiūrio, kai miestelėnus reikia įtikinti įgyvendinti šiuolaikines idėjas ir tavo platūs užmojai ne iškart entuziastingai priimami.“

Lėtesnis gyvenimas – kokybės ženklas

M. Peldavičiūtės teigimu, į mažesnius miestelius ypač madinga kraustytis dėl lėtesnio gyvenimo. „Anykščiai kol kas nepriklauso lėtų pasaulio miestų aljansui, tačiau tikrai atitinka visus lėto miesto reikalavimus, todėl jis tikrai galėtų oficialiai tapti pirmuoju Baltijos šalyse lėtu miestu. Anykščiams būdinga ir lėto maisto kultūra, o tai pasaulyje vis labiau vertinama. Žmonės, gyvenantys didžiuosiuose pasaulio miestuose, ieško būtent tokių gamtos vietų, kuriose galėtų semtis jėgų ir energijos, kur paprasčiau atitrūkti nuo technologijų. Tad turėdami tokį potencialą, turime juo pasinaudoti, nebijoti pripažinti savo unikalumo, o tada ir užsienio svečiams būsime įdomūs“, – neabejoja politologė.

Anykščiuose birželio 20–24 dienomis vyks tarptautinis miško festivalis. Bus paminėtas Anykščių šilelio 160 metų jubiliejus. Festivalyje dalyvausiantys mokslininkai diskutuos amžinai svarbia tema – kaip su gamta gyventi darniai, kokia neišmatuojama miško nauda žmogui, bus pateikti įdomūs japonų atliktų tyrimų rezultatai. Kad šią temą galima būtų apžvelgti iš visų pusių, į renginį kviečiami Baltijos šalių aplinkosaugininkai, menininkai, kitų sričių specialistai. O vasarą vyks smagios vaikų miško stovyklos. Pernai į jas sugužėjo ir lietuvių išeivių vaikai. Galbūt po kelerių ar keliolikos metų būtent jie čia sugrįš kurti gražesnės Lietuvos.