Poetas, rūmų savininkas, sodininkas, kunigas. Kas?

Poetas, rūmų savininkas, sodininkas, kunigas. Kas?

Maironio darbo stalas.


Netoli baltos it gulbė Kauno rotušės įsikūręs Maironio lietuvių literatūros muziejus. Kone prieš šimtmetį šį pastatą įsigijęs atviros sielos kunigas, poetas, eruditas Jonas Mačiulis čia įsirengė erdvų butą, o kieme puoselėjo žydintį sodą.


Birutė JANČIENĖ


Šiandiena praėjusiame amžiuje


Valandėlei sustabdykime laiką ir persikelkime į laiko miglose tolstančio praėjusio šimtmečio pradžią. 1909- ieji. Iš Sankt Peterburgo į Kauną sugrįžęs kunigas, profesorius J. Mačiulis tampa Kauno kunigų seminarijos rektoriumi. Ir įsigyja rotušės pašonėje esančius rūmus. Po metus trukusio remonto įsikelia į aštuonių kambarių butą antrajame pastato aukšte.


Apsigyvena kartu su seserimi Marcele Mačiulyte. Kita namo dalis buvo skirta lietuviškoms kultūros organizacijoms: čia įsikūrė pirmoji Kaune lietuviška biblioteka-skaitykla, Dailiųjų amatų mokykla, Katalikių moterų draugija, žurnalo „Garnys“ redakcija, leidykla „Sakalas“. 1922-aisiais rūmus su visa žemės valda prelatas užrašė Kauno kunigų seminarijai ir jai mokėjo nuomos mokestį. Šiuose namuose garbusis kunigas gyveno iki pat savo mirties, 1932 m.


Po ketverių metų, 1936-aisiais, čia buvo įkurtas muziejus. Jame ir šiandien išlikę daugybė autentiškų daiktų: baldų, paveikslų, veidrodžių, įvairiausių mažmožių. Ir visa tai išsaugojo Maironio sesuo Marcelė. Beje, po poeto mirties bute lankytojams buvo atidaryti trys memorialiniai kambariai. Visas butas buvo įrengtas 1992 m., o 1998-aisiais pirmą kartą atkurtas autentiškas sienų dekoras.

REKLAMA


2014 m. Maironio buto kambariai buvo uždaryti dėl restauracijos. Prieš pusantrų metų J. Mačiulio butas vėl atvertas lankytojams. Čia atnaujinti dailininko Tado Daugirdo didžiosios svetainės ornamentai, darbo kambario art deco stiliaus piešiniai, raudonosios svetainės ankstyvojo rokoko stiliaus dekoras ir pan. Įdomu, kad ratu galima apeiti visus kambarius – ne tik pasigrožėti prabangia didžiąja svetaine, kurioje rinkdavosi tarpukario elitas, bet ir užsukti į kuklią virtuvėlę, kur šeimininkavo kunigo sesuo Marcelė.


Kelios įdomios detalės – rūmai, kuriuose įkurtas muziejus, pastatyti XVIII a. viduryje ant trijų gotikinių XVI a. namų rūsių pamatų. Po 1812 m. karo šiame pastate veikė ligoninė, o 1863–1864 m. sukilimo metu – karo lauko teismas. Maironio namuose yra gyvenę ir svečiavęsi nemažai iškilių Lietuvos meno, mokslo, Bažnyčios ir visuomenės veikėjų.


Poetas, rūmų savininkas, sodininkas, kunigas. Kas?

Prabangiu rokoko stiliumi įrengta mažoji svetainė.


Veriant duris – kanklių muzika


Didžiojo Lietuvos dainiaus, kunigo, profesoriaus J. Mačiulio apartamentus aprodo muziejaus darbuotoja Eglė Urmanavičiūtė. Žengiant per poeto namų slenkstį, veriamos durys braukia virš jų pakabintų kanklių stygas. Skamba pagal poeto eiles „Lietuva brangi“ parašyta Juozo Naujalio daina. Šias kankles sumeistravo žymus ano meto muzikos instrumentų meistras ir vargonininkas Jonas Garalevičius.


Vos įžengę pro duris, patenkame į prelato prieškambarį, drabužinę, o gal dar kitaip vadintą erdvę. Ant drabužių kabyklos „prisegtos“ dvi kunigo lazdos – storos, gumbuotos, rievėtos – išdrožtos iš medžių šaknų. Ant sienos kabo milžiniškas paveikslas „Žalgirio mūšis“.


Pasak ekskursijos vadovės Eglės, šiuose namuose yra daug paveikslų Lietuvos istorijos tema. Maironis buvo savo krašto patriotas ir puoselėtojas, istorija buvo vienas iš svarbiausių jo domės objektų. Buto prieškambaryje stovi stalelis, ant jo pūpsančioje vazoje – krūva vizitinių kortelių.

REKLAMA


Iš jų matyti, kiek daug žymių to meto žmonių užsukdavo pas poetą: Vincas Mykolaitis, Steponas Stulginskis, Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras, Paulius Galaunė ir kt. Pavardės kalba už save. „Maironis buvo plačių pažiūrų, bendravo su įvairiais žmonėmis, ypač mylėjo menininkus“, – pasakoja Eglė.


Poetas, rūmų savininkas, sodininkas, kunigas. Kas?

Žengiant per poeto namų slenkstį, veriamos durys braukia virš jų pakabintų kanklių stygas ir skamba pagal poeto eiles „Lietuva brangi“ parašyta daina.


Darbo kambarys


Muziejaus darbuotoja patikina, esą kuo artimiau su Maironiu būdavo bendraujama, tuo į tolimesnį kambarį svečias būdavo kviečiamas. Štai tuoj pat už prieškambario – darbo kambarys, skirtas įvairiems reikalams aparti. O tų reikalų – pačių įvairiausių – būta išties daug. J. Mačiulis buvo ir Kauno kunigų seminarijos rektorius, ir Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas) Moralinės teologijos katedros vedėjas, ir tautos poetas. Taigi darbo kambarys buvo oficialių susitikimų vieta.


„Čia jis priimdavo studentus. Maironis buvo griežtas profesorius ir gerais pažymiais nesišvaistydavo, – atskleidžia E. Urmanavičiūtė. – Išlaikyti egzaminą nebuvo lengva. Studentams dažnai tekdavo daug prakaituoti ir raudonuoti.


Tačiau jauni žmonės profesorių gerbė ir mylėjo.“ Tai liudija išlikusios dovanos, sudėtos ant rašomojo stalo: sidabrinis kryžius nuo Kauno seminaristų ir prašmatnus, medžioklės deivės Dianos figūra puoštas laikrodis, padovanotas Sankt Peterburgo dvasinės katalikų akademijos studentų.


Ant sienos kabo Maironio portretas – vienas pirmųjų, nutapytas dar Sankt Peterburge 1904 m., ir paskiausias, nutapytas 1931-aisiais. Garbusis kunigas nevengė pozuoti, beje, kaip ir išsakyti savo nuomonę apie sukurtą darbą. Na, o dailininkui visada pasisekdavo – Maironis sumokėdavo negailėdamas.


Kunigas nevengė įsigyti įvairių paveikslų – istorinių, portretinių. Ir visai nesvarbu, kad darbų autoriai būdavo mažai žinomi ar net visai nežinomi dailininkai, svarbiausia, kad jam paveikslai patiko. Šiuose namuose kabo ne vienas dailininkės Sofijos Romerienės tapytas darbas.


Poetas, rūmų savininkas, sodininkas, kunigas. Kas?

Vaizdas į Maironio mėgstamą sodelį.

Mažoji svetainė


Iš darbo kambario durys veda į mažąją svetainę, įrengtą prabangiu rokoko stiliumi. Mėlynos sienos, auksuoti apvadai, baltų koklių krosnis, o jos fasado centre pavaizduotas Amūras... Manoma, kad tokią kambario interjero viziją kunigas parsivežė iš Sankt Peterburgo, kur praleido ne vienus metus ir dažnai lankėsi aukštuomenės susibūrimuose.


Ant vienos šios svetainės sienos kabo masyvus trijų dalių veidrodis. Tiesa, pakabintas neįprastai aukštai. Esą jis mažumėlę erzino į kunigo namus užsukusias viešnias – damos jame negalėjo matyti savo atvaizdo! O Maironio namus įrengęs dekoratorius manė, kad šis į raudonmedžio rėmus įspraustas veidrodis – tik interjero detalė, o ne pasigražinti skirtas baldas.


„Beje, – šypsosi ekskursijos vadovė, – kai damos piktindavosi nematančios veidrodyje savo atvaizdo, orus, solidus ir rimtas kunigas bemat tapdavo galantišku džentelmenu, įrodinėjančiu viešnioms, esą jos ir be veidrodžio atrodo nuostabios.“


Ant mažojoje svetainėje sustatytų raudonu gobelenu aptrauktų minkštasuolių ir krėslų dažnai įsitaisydavo dailininkai, poetai, muzikantai ir kalbėdavo, polemizuodavo, diskutuodavo. Maironis mėgo tokius pasibuvimus. Visada sakė, kad intelektualios kalbos žmones lavina ir prusina. Užtat labai nemėgo politikos. Kunigo nuomone, politika žmones ne vienija, o skaldo.

Sesers Marcelės kambarėlis



Ši maža patalpa įsispraudusi tarp mažosios ir didžiosios svetainių. Kambarėlis – gana asketiškas: lova, stalelis ir didelė lininiu rankšluosčiu užtiesta kraičio skrynia. Rankšluosčio apačią puošia išausti Marcelės Mačiulytės inicialai – M. M. Beje, Marcelės rankų sukurtų grožybių aptiksime ir kitose Maironio buto erdvėse.


„Marcelė buvo gana asketiška, vienuoliška moteris, – pasakoja muziejaus gidė, – nors vienuolės įžadų nebuvo davusi. Beje, poetas turėjo tris seseris, bet tik viena iš jų sukūrė šeimą.“ Sesuo Marcelė buvo didžioji Maironio pagalbininkė iki pat brolio mirties.


Poetas, rūmų savininkas, sodininkas, kunigas. Kas?

Krūva vizitinių kortelių liudija apie tai, kiek daug žymių to meto žmonių užsukdavo pas poetą.


Didžioji svetainė


Šis kambarys – viso buto puošmena. Čia vykdavo įvairūs susibūrimai, susitikimai, pobūviai, šeimos šventės. Neretai į šią patalpą įsiprašydavo ne tik Maironiui artimi žmonės – didžiojoje svetainėje buvo organizuojami įvairūs kultūros renginiai. Kunigas tam neprieštaravo – jis buvo atviras menui ir kultūrai.


Rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas yra minėjęs, kad Kaune yra toks žmogus, garbus prelatas, rašytojas, kuris turi didelį kambarį, net ne kambarį, o tiesiog menę, į kurią ne gėda pakviesti ir užsienio diplomatus ar kitus svečius, ir net patį prezidentą. Tuo metu didžioji Maironio namų svetainė dažnai tapdavo ir oficialių priėmimų kambariu.


Asmeniniai kambariai


Aplankę reprezentacines Maironio buto erdves, patenkame į nedidelę virtuvėlę, biblioteką, miegamąjį. Beje, pastarasis įspraustas tarp dviejų gana skirtingų erdvių – bibliotekos ir šeimos valgomojo.


Ekskursijos vadovė Eglė pasakoja įdomių detalių iš poeto ir kunigo gyvenimo. Maironis buvęs didelis estetas ir ne ką mažesnis pedantas. Pusryčių, pietų ir vakarienės stalas visada turėdavo būti nepriekaištingai padengtas, įrankiai ir lėkštės – tvarkingai sudėlioti.


Maironis dievino virtinius su mėlynių padažu, bulves su rūgpieniu, o štai kopūstienės negalėjo pakęsti. Tad sesuo Marcelė, virdama kopūstų sriubą, duris apkamšydavo skudurais, kad viralo kvapas neerzintų brolio nosies.


Ūkiškas poliglotas? Tikrai taip!


Maironio namų bibliotekoje stovi keturios medinės knygų spintos. Jose – kone 800 septyniomis kalbomis parašytų leidinių. Maironis buvo poliglotas – mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, graikų, lotynų ir hebrajų kalbas.


Bibliotekoje stovi ir didžiulis darbo stalas. Ant jo – ne tik rankraščiai, įvairūs kvietimai į renginius, bet ir mediniai skaitytuvai, taip pat telefonas. Maironis buvo vienas iš nedaugelio, kurie naudojosi laidiniais telefonais. O kam skaitytuvai? „Kunigas juk buvo Kunigų seminarijos rektorius, tad įvairūs statybos, remonto ir kiti su ūkiu susiję reikalai jam nebuvo svetimi, – šypsosi Eglė. – Šiandien Maironį būtų galima drąsiai vadinti versliu žmogumi.“

REKLAMA


Poetas, rūmų savininkas, sodininkas, kunigas. Kas?

Maironis buvo griežtas dėstytojas.


Sodininkystės aistra


Apie Maironio meilę augalams pasakoja muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. Grįžęs iš Sankt Peterburgo, kur penkiolika metų profesoriavo, ir Kaune nusipirkęs jau minėtus rūmus pietvakariniame Rotušės aikštės kampe, jis iškart ėmė tvarkyti už pastato esantį plotą. Čia buvo lūšnynas, daug šiukšlių ir akmenų.


Šeimininkas su pagalbininkais viską nugriovė, išvalė ir užveisė 30 arų sodą. Jame augo įvairių veislių obelų ir kriaušių, slyvų, serbentų, agrastų, net vynmedžių. Maironis pats sodino medžius, juos prižiūrėjo, genėjo ir skiepijo. Augino ir saldžiųjų bulvių, kukurūzų, braškių. Ir dievino gėles! Jų sėklų parsiveždavo iš visų kraštų, kur tik svečiuodavosi.


Maironio sode gėlės žydėdavo nuo ankstyvo pavasario – pirmosios prasimerkdavo poeto snieginėmis vadintos snieguolės, kiek vėliau – baltieji ir geltonieji narcizai, paskui – pakalnutės. O vienos mėgstamiausių gėlių buvo nasturtės. Ir jau rūtų, rūtų! Visuose kampeliuose. Nuskynęs jų šakelių, patrindavo jas tarp delnų ir uostydavo – girdi, jokie pasaulio kvepalai nekvepia taip skaniai, kaip lietuviškos rūtelės.


Tad, vos tik prigriebęs laisvą valandėlę, kunigas lėkdavo į sodą. Apsigaubęs baltu drobiniu apsiaustu, užsidėjęs šiaudinę skrybėlę...


Kad Maironis rūpestingai puoselėjo sodą, byloja išlikę laiškai. Štai po itin šaltos 1929 m. žiemos laiške kunigui Juozui Gudzinskui skundėsi: „Mano sode, rodos, daug išgaišo nuo šalčio medžių, net sierenkos; lieka viltis, kad gal iš kamieno atžels: šakos, ypač grūšių, – išdžiūvusios.“


Maironis mylėjo savo sodą ir juo didžiavosi. Vedžiodavo svečius sodo takeliais, rodydavo kiekvieną augalą, pasakodavo, kaip jis auga. Sėdinėdavo ant suolelių, arbatą gurkšnodavo. Ir fotografuodavosi mieliau sode nei bute – po žydinčiomis ar obuoliais aplipusiomis obelimis.


Nūdienos sode dar galima prisiliesti prie Maironio sodintų medžių – senos obels ir kriaušės. A. Ruseckaitė šypsosi, esą senolė obelis vis dar sunokina po kelis mažus obuoliukus, kriaušė, deja, to padaryti jau nepajėgia. Sode stiebiasi ir pora Maironio sodintų ąžuolų bei tiek pat tuopų. Pasak lietuvių literatūros tyrinėtojos profesorės Viktorijos Daujotytės, sodas – ir kultūros darinys, ir žmogaus dvasios pėdsakas.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris