Pasaulio galiūnas sportu dar nepasisotino

Pasaulio galiūnas sportu dar nepasisotino

Ž. Savickas sako, kad be profesionalaus sporto idealų gyvenimą įsivaizduoja, tačiau apskritai be sporto – ne.


Jam teko tempti didžiulį orlaivį, traukinio vagoną užtrauktais stabdžiais, įspūdingo dydžio laivą, net vilkiką su drambliais... Ne kartą buvo suklupta ir ne kartą „baksnojo“ mintys, ar nedingus iš čia. „Tačiau kai esi toje srityje, kur tau labai patinka, pasitraukti yra labai sunku“, – šypteli stipriausias pasaulio žmogus Žydrūnas SAVICKAS.


Laimius STRAŽNICKAS


– 2003 metais pirmą kartą aplankiau jus Biržuose, kai Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) galiūnų varžybose „Arnold Classic“ tapote stipriausiu pasaulio žmogumi. Kiek kartų iki šiol esate pakartojęs šį titulą?


– Nuo 2003-ųjų ten dalyvavau dvylika kartų, o du kartus praleidau. Šį titulą laimėjau aštuonis kartus, dukart likau antras ir dukart – trečias. Šiandien man priklauso keturiolika Gineso pasaulio rekordų ir 80 įvairių galiūnų sporto rungčių rekordų, kuriuos esu ir ne kartą gerinęs. Iš tikrųjų, šiandien man priklausytų apie trys dešimtys dar ne.

– Regis, galiūnų sporte esate laimėjęs jau viską, ką tik įmanoma pasiekti. Kas jus motyvuoja nesustoti?pagerintų rekordų.


– Iš tikrųjų laimėjau viską, ir daug kartų. Tačiau jeigu mane jau pradėjo tituluoti stipriausiu planetos žmogumi, tai norisi šį titulą išlaikyti kuo ilgiau. Tad kol yra jėgų ir sveikatos, sustoti nenoriu.


– Prabėgo jau 29-eri metai nuo tos akimirkos, kai davęs sau žodį, jog būsite stipriausias, pradėjote intensyviai treniruotis. Ar kalbant apie šį sportą tai yra daug?


– Daug. Retas atvejis, kai vienoje sporto šakoje sportininkas išbūna taip ilgai. Man tie metai prabėgo labai greitai ir nepastebimai. Net nesitiki, kad jau 26 metus dalyvauju varžybose. Visus metus aš progresavau, tik pastaruosius stoviu vietoje, bet tikiuosi, kad kitąmet dar pasistūmėsiu į priekį ir „nuskinsiu“ rekordų. Šios sporto šakos sportininkai geriausių rezultatų pasiekia sulaukę 30–35 metų. Aš pasaulio čempionatą laimėjau būdamas vyresnio amžiaus. Tikiuosi, kad ir peržengus 40-mečio ribą pavyks laimėti pasaulio galiūnų čempionatą. Šiemet jau ir pasaulio galiūnų veteranų čempionatą laimėjau. Ne visi gali tiek metų sportuoti. Viskas priklauso ir nuo traumų. Ant rankos pirštų galima suskaičiuoti sportininkus, kurie pradėjo sulaukę jau 40-ies ir dar 60-ies dalyvauja čempionatuose. Tačiau jiems traumų, ir net labai rimtų, taip pat nepavyko išvengti...

REKLAMA


– Jums taip pat rimtų traumų nepavyko išvengti...


– Jau norėjau baigti sporto karjerą, kai 2015 metais nešdamas naščius gavau stiprią kaklo traumą, su kuria dvejus metus kovoju. Keisčiausia, kad skausmas po mėnesio praėjo, o visu aštrumu traumą pajutau tik po metų. Mano gerbėjai net ragino baigti sporto karjerą. Tačiau aš rankų nenuleidau, toliau treniravausi, ir štai – rugsėjo pabaigoje laimėjau pirmą kartą Mančesteryje vykusių „Giants Live“ varžybų finalą. Vis dėlto rimtesnė trauma mane ištiko 2001 metais, kai Farerų salose nešdamas svorį kritau ant žemės – trūko abiejų kelių girnelių raiščiai. Supratau, kad nutiko kažkas baisaus – guliu ir negaliu pajudėti. Pirmoji mane aplankiusi mintis – duokdie, kad bent galėčiau atsistoti ir vaikščioti. Po operacijos prabėgus porai savaičių, jau ėmiau spirgėti – taip norėjau į sporto salę. Reabilitacija truko aštuonis mėnesius. Rimčiau atsigavau tik po trejų metų.


– Kokia šiuo metu yra jūsų fizinė ir emocinė būsena?


– Laimėjęs aukšto rango varžybas, pasijutau atsigavęs tiek fiziškai, tiek emociškai. Jau spėjau ir pailsėti, grįžtu į normalų treniruočių ritmą. Nesitikėjau, kad po rimtos traumos ir sunkios reabilitacijos Mančesteryje man pasiseks. Šiemet lapkritį dar planuoju dalyvauti Švedijoje vyksiančiame turnyre, gruodį JAV vyks veteranų „World‘s strongest man“ turnyras. Labai tikiuosi, kad pavasarį jau visa jėga galėsiu dalyvauti varžybose. Manęs laukia Europos ir Pasaulio galiūnų čempionatai bei du ar trys dideli tarptautiniai turnyrai. Pirmieji turnyrai vyks jau vasario–kovo mėnesiais. Baigti savo karjerą norėčiau sveikas ir tvirtas.

REKLAMA


Pasaulio galiūnas sportu dar nepasisotino

Prizas iš aktoriaus Arnoldo Švarcenegerio rankų.


– Keliose varžybose per metus dalyvaujate?


– Vidutiniškai dalyvauju penkiolikoje įvairių varžybų. Dėl traumų šį skaičių tenka sumažinti. Antai pernai varžiausi tik šešis kartus, šiemet iš viso bus devyni renginiai. Kitąmet planuoju pirmąjį pusmetį dalyvauti, o antrąjį daugiau ilsėtis. Tai būtų šeši ar septyni turnyrai.


– Ką jums yra tekę tempti varžybose?


– Tempiame viską, kas turi ratus arba jų neturi. Esame tempę ir jūroje plūduriuojantį laivą. Yra tekę tempti ir lėktuvus, ir traukinius, ir vilkikus... Kinijoje per varžybas tempiau vilkiką su drambliais.


– Kokios rungtys jums arčiausiai širdies?


– Per tiek metų visos rungtys jau išlavintos ir visos patinka. Tačiau pati mieliausia – rąstų kėlimas, kur pasiekiau šešiolika rekordų ir ne kartą juos pagerinau. Kita rungtis – pritūpimai. Turiu stiprias kojas, tad šios rungties niekada nesu pralaimėjęs. Man smagi rungtis yra ir vilkiko tempimas, akmenų kėlimas. Pastaroji iš pradžių nelabai sekėsi, pirmame pasaulio čempionate esu net ant kojos akmenų užsimetęs. Vėliau išsitreniravau ir ne vieną pasaulio rekordą pasiekiau. Paskutiniajame čempionate akmenų kėlimas mane iš trečiosios vietos išstūmė į laimėtojus.


– Ar atmintyje yra tokių varžybų, kurių niekuomet nepamiršite?


– Pačios įsimintiniausios – 2003 metų „Arnold Classic“, kai pasiekiau pirmąją pergalę. Tuomet išsipildė didžiulė mano svajonė. Be to, prizą įteikė to turnyro veidas – garsus aktorius Arnoldas Švarcenegeris, kuris mano kartos žmonėms buvo tikras dievaitis. Salėje kabojo jo nuotraukos, mes skaitėme jo knygas, treniravomės pagal jo metodiką.


– Pasaulinę šlovę jums atnešė „Arnold Classic“, tačiau šiemet jau šeštą kartą Vilniuje vyko „Savickas Classic“ turnyras. Ar šių turnyrų tikslai yra vienodi?


– „Arnold Classic“ yra didžiulis galiūnų turnyras su 50 rungčių, o „Savickas Classic“ yra tik galiūnų varžybos. Negali žinoti, kaip viskas bus ateity – gal pavyks išaugti į didesnį turnyrą. Pirmus du kartus aš ir pats čia dalyvavau. Dabar – jau ne, likau tik organizatorius.


– Ar artėjantys svarbūs turnyrai labai pakeičia jūsų įprastinį gyvenimo ritmą?


– Eiliniai turnyrai didelės įtakos tam neturi, tačiau artėjant svarbiausioms varžyboms stengiesi apriboti kitus darbus ir telktis tik į treniruotes bei poilsį. Tada vietoj įprastinių poros valandų treniruojuosi po tris keturias valandas.


– Koks jūsų svoris šiuo metu?


– Dabar sveriu 165 kilogramus, bet dalyvaudamas Mančesterio turnyre svėriau 177. Paprastai per dieną dvi po varžybų jau netenki penkių kilogramų dėl kelionės, skrydžių, streso. Prieš varžybas stengiesi kuo daugiau valgyti, kad priaugtum svorio, nes kuo daugiau svorio, tuo daugiau ir jėgos. Po varžybų labiau atsipalaiduoji, mažiau valgai, ir svoris savaime krenta. Mūsų sporte tai yra normalus ciklas.



– Apie ką, be treniruočių ir turnyrų, jums dar tenka galvoti šiandien?


– Šiuo metu visoje Lietuvoje turime šešis sporto klubus, dar prekiaujame sporto apranga, atributika, aksesuarais. Be to, vedu galiūnų sporto seminarus visame pasaulyje. Laiko tik sau beveik nelieka.


– Kaip šiandien jums einasi verslas?


– Sporto klubų verslo situacija dabar yra gana įtempta, nes rinka „perkaitusi“ dėl per didelio klubų skaičiaus didžiuosiuose miestuose. Todėl tenka kovoti dėl lankytojų. Kai kurie sporto klubai net dempinguoja kainas, norėdami, kad konkurentai bankrutuotų. Žodžiu, vyksta savotiškas karas. Tačiau mes turime savo klientus, trenerių personalą, puikias vietas, tad jaučiamės lyg ir to karo pašonėje.


– Ar jums pavyko įsukti į šį verslą ir savo žmoną Jurgitą?


– Taip, ji dirba mūsų įmonėje ir yra atsakinga už pardavimus.


– O ar pavyko ją sudominti sportu?


– Ji sportuoja, gal greičiau mankštinasi dėl sveikatos, savo malonumui, tačiau profesionaliame sporte nedalyvauja.


– Buvo metas, kai dalyvavote ir politikoje. Ar politika jums dar įdomi šiandien?


– Ketverius metus buvau Vilniaus savivaldybės tarybos narys. Man tai buvo įdomu, įgijau geros patirties. Tačiau ši veikla reikalauja daug laiko, todėl paskutiniuose rinkimuose nedalyvavau. Tiesa, esu dalyvavęs Seimo rinkimuose, tačiau manęs neišrinko. Gal ir gerai, nes tai būtų apvertę mano gyvenimą aukštyn kojomis. Tapęs politiku, nebūčiau tapęs pasaulio čempionu. Gyvenime viskas susiklosto taip, kaip ir turi susiklostyti.


– Ar žinote, kiek šiandien šalių jau aplankėte?


– Skaičius artėja link šimto. Reikės rimtai suskaičiuoti, kuri šalis taps šimtoji. Manau, tai įvyks per artimiausius mėnesius.


– Kokiose šalyse galiūnų sportas populiariausias?


– Pirmiausia – Didžiojoje Britanijoje. Ten jau 40 metų laikotarpyje tarp Kalėdų ir Naujųjų metų per televiziją rodomos pasaulio galiūnų čempionato varžybos. Žmonės laukia to momento. Jie žino visus pasaulio stipruolius. Kanadoje taip pat gražios galiūnų tradicijos, nemažai gerų sportininkų. Dar – JAV bei Brazilija. JAV galiūnų sportas taip pat labai senas, o Brazilijoje – jaunas, tačiau sparčiai populiarėjantis.

REKLAMA


Pasaulio galiūnas sportu dar nepasisotino

„Kuo daugiau svorio, tuo daugiau ir jėgos“, – aiškina Ž. Savickas.


– Ar į varžybas užsienyje jus dažnai lydi žmona?


– Ganėtinai retai. Varžybos dažniausiai vyksta tolimose šalyse, o kai reikia dar ir verslą prižiūrėti, abiem keliauti yra keblu. Kai varžybose esi vienas, labiau susikaupi, gali pabūti su savo mintimis, pailsėti. Tačiau kai šalia būna žmona, privalumų irgi yra – tada jautiesi kaip namuose. Ji gali patarti, palaikyti, motyvuoti.

– Kai tenka daug keliauti, ko gero, jums geriausios atostogos namuose nieko neveikiant...


– Visiškai teisingai. Šią vasarą tik du savaitgalius praleidau namuose. Man tai buvo didžiulė šventė ir geriausias poilsis. Kai toks intensyvus grafikas, pabūti su gera knyga, pažiūrėti įdomų filmą ar tiesiog nieko neveikti man yra didžiausias malonumas.


– Krepšininkai neretai per savo karjerą užsidirba tiek, kad visą likusį gyvenimą galėtų nieko neveikti ir mėgautis malonumais. Ar taip yra ir galiūnų sporte?


– Iš tikrųjų, komandiniame sporte sukasi labai dideli pinigai, kartais net protu nesuvokiami. Kai jaunas futbolininkas sportuodamas uždirba 100 milijonų, o koks nors profesorius, sukūręs vaistus nuo vėžio, tenkinasi šimtą kartų mažesnėmis sumomis, to protu negali suvokti. Galiūnų sportas yra kažkur tarp optimalaus ir truputį per mažo uždarbio. Norint gerai užsidirbti neužtenka būti tik galiūnu, turi būti geriausias arba vienas iš geriausių. Likusiam gyvenimui patys geriausi gali užsidirbti, tačiau nebus taip, kad jie tik sėdės ant sofos ir nieko gyvenime neveiks.

– Ar šiandien jūs galėtumėte sau leisti gyventi vien savo malonumui?


– Galėčiau nesportuoti ir atsiduoti malonumams, tačiau turėčiau dirbti tam, kad gaučiau pajamų, nes santaupos, kokios jos bebūtų, ištirps, jei jų nepapildysi.


– Kas šiandien suryja daugiausia jūsų šeimos biudžeto?


– Maistas ir kuras. Aš daug važinėju ir valgau daug gero maisto. Kad išlaikyčiau kūno masę, turiu nemažai suvalgyti.


– Kas tą maistą gamina?


– Paprastai gaminu pats. Jei neturiu laiko, valgau maitinimo įstaigose, kuriose meniu atitinka tai, ko man reikia.


– Ar šiandien turnyrus renkatės pagal finansinius kriterijus?


– Mūsų sporte labai lengva rinktis, nes kuo aukštesnio rango turnyras, tuo didesnis ir jo prizinis fondas. Tad paprastai renkiesi svarbiausius.

– Ar jau nusprendėte, kada nutrauksite sporto karjerą?


– Niekada nekalbu apie tikslią karjeros pabaigą, nes jau ir taip ilgai užsibuvau. Tai man labai sunkus klausimas. Kažkada galvojau, kad išeiti bus paprasta. Prie dabartinio gyvenimo ritmo aš jau esu pripratęs, man patinka laimėti. Pergalės skonis yra labai saldus, o kuo aukštesnio rango varžybos, tuo jis saldesnis. Aš jo nuolat pasiilgstu. Todėl ir sunku išeiti, nors ir turiu ką veikti gyvenime. Matyt, turiu persisotinti sportu, kad galėčiau iš jo trauktis ramia širdimi.


– Ar Jurgita pritaria jums sprendžiant šį klausimą?


– Aišku, kad ne. Kiekvienas mes turime savo nuomonę visais gyvenimo klausimais. Aš gyvenime esu egoistas. Norėdamas tapti čempionu, tu negali kreipti dėmesio į kitų žmonių, kad ir kokie jie būtų artimi, nuomonę. Esu sutikęs sportininkų, kurie baigė sportinę karjerą, nes žmonos taip norėjo. Tačiau galėjo pasiekti daug. Jei turi tikslą, turi jo siekti, nekreipdamas dėmesio į tai, kas ką tau sako.


– Kaip galėtų atrodyti jūsų idealus gyvenimas be sporto?


– Be profesionalaus sporto idealų gyvenimą įsivaizduoju, tačiau apskritai be sporto – ne. Man idealus gyvenimas, kai ryte eini į treniruotę, dieną dirbi mėgstamą darbą, vakare mokaisi, o savaitgaliais pramogauji. Aš norėčiau išmokti dar bent dvi užsienio kalbas, pavyzdžiui, ispanų ir italų ar prancūzų.


– Kiek norėtumėte sverti tapęs laisvu nuo profesionalaus sporto?


– 130–140 kg. Atrodytų lyg ir daug. Tačiau ne mano atveju. Gatvėje žmonėms atrodyčiau net gerokai liesesnis už tą, kuris šimtą sveria.



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris