Misija – padėti netekties ir skausmo valandą

Misija – padėti netekties ir skausmo valandą

V. Zamalienė sako, kad ir gyviesiems, ir mirusiesiems labai reikalingo jos triūso niekada nepakeis jokie robotai. Algimanto Barzdžiaus nuotr.


Kauno Vytauto prospekte esančių senųjų kapinių, anksčiau vadintų Ramybės parku, žemę klojantys rudens spalvomis nutapyti lapai primena, kad metų ratas vėl apsisuko ir vėl minime Visų šventųjų dieną ir Vėlines. Šio parko pakraštyje įsikūrusiuose laidojimo namuose „Liūdinga“ jau 15 metų darbuojasi Virginija Zamalienė.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


Ar galima prisijaukinti mirtį?


Žmogus, kaip ir kiekviena gyva būtybė, turi savo pradžią ir pabaigą – gimsta ir miršta. Apie šiuos išskirtinius dalykus – tikėtus ir nelauktus – nuo seno eiles ir sentencijas rašo poetai, svarsto, ginčijasi filosofai, medikai ir kiti mirtingieji, tačiau išėjimo iš šio pasaulio paslaptį nusineša tie, kurie išeina anapus.


Vienoje iš seniausių Kauno šarvojimo ir laidojimo paslaugų įmonių „Liūdinga“ tą dieną, kai lankėmės, vyravo rimtis ir susikaupimas, bet ir čia būna visko... Beveik kasdien viena iš dviejų, dažnai ir abi šarvojimo salės užimtos. Apie velionį ar velionę byloja prie durų pakabinta nuotrauka su gedulo juostele. Vaizdas – įprastas, kaip ir kitose panašiose įstaigose. Virginija čia dirba kas antrą savaitę (toks darbo grafikas jai, važinėjančiai iš Vaišvydavos, kur gyvena su vyru nuosavame name, patogus ir tinkamas). Pokalbio susėdome rytą. Prisiminiau mąstytojo Senekos sentenciją: „Mirtis mus sunaikina arba išlaisvina. Išvaduotiems, nuėmus naštą, lieka kažkas geresnio, sunaikintiems nieko nelieka; pražūva ir gera, ir bloga.“


V. Zamalienė prisipažino, kad mėgsta laisvalaikiu skaityti, radusi kokią gražią ir prasmingą mintį apie žmogaus likimą, laimę ir mirtį, paprastai užsirašo. Kiek neįprastą darbą pasirinkusi moteris teigia, kad jos niekada netrikdė tai, jog čia pat pašarvoti mirusieji. „Reikia bijoti gyvųjų, o ne mirusiųjų“, – primena seniai žinomą posakį.

REKLAMA


Žmonės įvairiai reaguoja į mirtį: vieni ją veja lauk, kiti bijo, treti sutinka ramiai ar bando prisijaukinti. „Man atrodo, kad bijoti mirties nereikia, nes mes visi kada nors mirsime. O jos prisijaukinti, manau, neįmanoma, nes tai nuo paties žmogaus retai kada priklauso. Ji laisva spręsti žmonių likimus, – svarsto pašnekovė. – Suprantu, kad mirtis žmones baugina, nes nežinia, ar pakliūsi į Dievo karalystę. Be to, atsisveikinti su anapus išėjusiu žmogumi, ypač artimu, visada yra skaudu. Todėl pati sau ir kitiems primenu, kad reikia bendrauti, kalbėtis, mylėti, užjausti žmogų tada, kai jis gyvas, nes vėliau teks gailėtis, kad ko nors nepaklausei, nespėjai pasakyti. Saugau save ir artimuosius.“


Dažnai žmonės stebisi, kaip Virginija gali dirbti tokį liūdną darbą. O ji atkerta niekada dėl to nesigailėjusi, nes šis darbas – labai reikalingas. „Man pirmiausia rūpi padėti, patarti, nuraminti netekties skausmą išgyvenantį žmogų – dažnai sutrikusį, galbūt pirmą kartą laidojantį savo artimą, – aiškina moteris. – Tai didelė gyvenimo patirtis ir man pačiai. Patariu, kokias šarvojimo, kremavimo, laidojimo paslaugas ir atributiką geriausia pasirinkti. Patarimai ir pagalba sunkią valandą, kai ant artimųjų pečių gula daug kitų su laidotuvėmis susijusių rūpesčių, padeda žmogui nesuklysti.“


Likimo vingiai – nenuspėjami


Kaip atsitiko, kad kaunietė pasirinko darbą, kuris anaiptol ne kiekvienam būtų prie širdies? 59-erių Virginija – aukštaitė, jos gimtinė – Rokiškio rajono Panemunėlio miestelis. „Aš labai didžiuojuosi, kad gimiau šiame miestelyje, myliu jį, o dabar, būdama kaunietė, juntu jam didelę nostalgiją. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, tėvai atsikėlė į Kauną ir ten nebeliko giminių“, – pasakoja pašnekovė.

REKLAMA


Baigusi Panemunėlio vidurinę mokyklą, mergina atvažiavo į Kauną studijuoti siuvimo technologijos to meto Kauno politechnikos institute. Stojo į dieninį skyrių, bet pritrūko balų, tada nusprendė eiti į vakarinį. Reikėjo pinigų pragyvenimui, tad darbšti ir polinkį į siuvinius ir kitokius rankdarbius turinti aukštaitė dirbo siuvimo įmonėse, o vakarais mokėsi. Ir taip šešerius metus...


„Tuo metu susipažinau su būsimuoju vyru, ištekėjau, auginome dvi dukras. Gyvenome užmiestyje, Vaišvydavoje. Keitėsi laikai, Lietuva atgavo nepriklausomybę, daug kas vertėsi namudiniais verslais, todėl ir mes, tuo metu statydamiesi namus, išbandėme visokius darbus. Vaikai buvo dar maži, todėl turėjome didelį šiltnamį, auginome pomidorus, aš siuvau megztinius, džinsus, kaklaraiščius. Kai dukros paaugo, pasidarė savarankiškesnės, panorau grįžti į darbą. Dirbau tai vienoje, tai kitoje siuvimo įmonėje, bet buvo toks metas, kad nedidelės įmonės bankrutuodavo ir aš vis netekdavau darbo“, – dėsto moteris.


Kartą pažįstama Virginijai pasakė, kad vienai laidojimo paslaugų įmonei reikalinga šarvojimo salių administratorė, ir pasiūlė pabandyti. Taip 2005 m. gegužę Virginija pradėjo dirbti „Liūdingos“ laidojimo namuose. „Iš pradžių dirbau salių administratore. Reikėdavo sutikti žmones, atėjusius atsisveikinti su mirusiuoju, spręsti iškilusias problemas. Išklausydavau įvairias gyvenimo istorijas, guosdavau gedinčiuosius. Visada stengiausi būti nuoširdi, sunkiausia būdavo pasakyti, kad jau atėjo metas atsisveikinti su artimu žmogumi amžiams“, – sako V. Zamalienė. Pastaruosius penkerius metus ji yra pardavimo vadybininkė, jos darbo kabinetas – įmonės patalpose esantis laidotuvių reikmenų salonas.


Misija – padėti netekties ir skausmo valandą

Laidojimo reikmenų parduotuvėje galima įsigyti ir urnų.


Jaudina gražus artimųjų bendravimas


Virginijai tenka bendrauti su įvairių poreikių ir charakterių žmonėmis – dažnai susijaudinusiais, kartais piktais. Ji supranta, kad daugelis čia apsilankiusiųjų yra sukrėsti nelaimės, jiems tuo metu atrodo, kad viskas ne taip, būna ir juokingų, ir graudžių momentų. Būna, kad kas nors iš artimųjų neatpažįsta pašarvoto mirusiojo, nes jis karste atrodo gražesnis negu prieš kelias dienas, kai buvo gyvas. Neretas atvejis, kai streso paveiktas žmogus apšaukia įmonės darbuotojus, paskui ateina ir atsiprašo, dėkoja, pasakoja savo ir artimųjų gyvenimo istorijas.


„Vieniems svarbūs laidojimo papročiai, kitiems – ne, vieni turi ypatingų pageidavimų, kaip aprengti, sušukuoti mirusįjį, stengiasi kuo brangesnį karstą išrinkti, nes bijo giminių apkalbų, kiti nepaiso jokių patarimų. Beje, pastebėjau, kad kuo paprastesni žmonės rūpinasi laidotuvėmis, tuo didesni jų reikalavimai. Su visais stengiamės kalbėti paprastai, šiltai, mėginame suprasti, ko žmogui labiausiai reikia“, – teigia Virginija.



Pašnekovė prisipažįsta esanti labai jautri, galinti apsiverkti girdėdama gražią muziką, matydama išskrendančius ar parskrendančius paukščius, klausydama gražios gyvenimo istorijos. „Darbe mane labiausiai jaudina, kai matau, jog šeimos gražiai sutaria, bendrauja, – sako moteris. – Pamenu vienas laidotuves, kai turėjo būti močiutės jubiliejus, o ji netikėtai mirė. Močiutė buvo parašiusi visiems artimiesiems laiškus su šiltais linkėjimais. Buvo labai jautru, miela, kad liko tokių prisiminimų.“


V. Zamalienė pabrėžia, kad jai gaila tų žmonių, kurie neturi pakankamai lėšų padoresnėms artimojo laidotuvėms. Tuomet ji siūlo rinktis kuo pigesnį laidojimo būdą, paprastesnius karstus, urneles ar drabužius, o įsigyti gėlių pataria artimiausiame turgelyje, o ne parduotuvėje, kur jos brangesnės.


„Mums, čia dirbančioms, labai gaila žmonių, kurie gyvena iš pensijos ir turi palaidoti giminaitį ar kitą artimąjį. Štai prieš pusmetį pagyvenusi moteris šarvojo buvusį vyrą, mat jis neturėjo artimųjų. Mes jai padėjome atlikti paskutinę paslaugą mirusiajam, leidome pinigėlius išsimokėti dalimis, – pasakoja pašnekovė. – Visada paklausiu, ar miręs žmogus buvo tikintis, turėjo kokių nors pageidavimų dėl aprangos per savo laidotuves, gedulingos muzikos. Pastaruoju metu tapo aktualu išsiaiškinti, kokios laidojimo ceremonijos pageidaujama, ar reikia vežti kremuoti kūną ir kt. Trumpai kalbant, aš čia ir esu dėl to, kad nelaimės ištiktas žmogus nesiblaškytų, nelakstytų šen bei ten. Patariu, kur jam reikia eiti, kokias paslaugas už jį galime atlikti, nes ne visi tai žino.“


Keičiasi laikai, keičiasi ir mados


Pašnekovės teigimu, žmonės dažniausiai sutinka su viskuo, kas siūloma, bet būna ir atvejų, kai giminės susiginčija ir net susibara. Tuomet tenka raminti.


Keičiasi laikai, keičiasi ir laidojimo mados. Štai, pavyzdžiui, siūloma mirusias moteris aprengti pastelinių ar ryškesnių spalvų suknelėmis su gobtuvais, apauti dailiomis siuvinėtomis kurpaitėmis. Vyrų apranga mažiau kinta.


Anksčiau laidotuvės neapsieidavo be giedotojų, o dabar populiaresnė yra gedulinga muzika, kurią parenka laidojimo paslaugų biuras ar mirusiojo artimieji. Anksčiau atėjusieji pagerbti anapilin išėjusio žmogaus nešdavo didžiausius gėlių vainikus, o dabar urna ar karstas šarvojimo salėje puošiamas kukliau. Verčiau aukojama artimiesiems, kuriems tenka nemažos laidojimo išlaidos.

REKLAMA


Giminės metraštininkė


Virginija pasirinko darbą, kuriame susiduriama su nebūtimi. Šis darbas ją paakino branginti kiekvieną smulkmeną, kuri primena reikšmingus gyvenimo įvykius, nes ta prisiminimų kruopelytė gali tapti neapsakomai vertinga šeimos istorijai. Juk kiekvienas iš mūsų stengiasi palikti po savęs šiame pasaulyje kokį nors pėdsaką. Moteris prisipažįsta, kad ji pati gyvenime, dėkui Dievui, nepatyrė daug netekčių. „Didžiausios buvo, kai sulaukęs 55-erių mirė tėtis ir seneliai iš mamos pusės. Tėčio tėvų, kitų senelių, nepažinojau. Senelis mirė Sibire, močiutė – jauna po sunkios ligos.


Mano giminė nėra didelė. Gal dėl to, kad tėtis, dirbęs bažnyčios zakristijonu, mirė seniai, gal dėl mūsų jaunumo labai nedaug težinojome apie protėvius, – sako pašnekovė. – Dažnai šeimos pasibuvimuose su sese vis pasiguosdavome, kad mažai žinome apie savo giminę. Nežinojome, nei iš kur tiksliai buvo kilę protėviai, nei kokios buvo jų šeimos, nei kokie likimai. Tik žinau, kad jie gyveno gana sėsliai Obelių valsčiuje. Matyt, tėčiui ir visiems kitiems, esantiems ten, viršuje, pabodo mūsų šnekos, ir vieną dieną kilo mintis, kad verta paieškoti internete. Tą dieną ir radau 1942 m. Obelių valsčiaus gyventojų surašymo duomenis. Supratau, kad turiu ieškoti žinių apie senelius.“


Moteris prisimena keistus dalykus, susijusius su tomis paieškomis. Kartą ji nuvyko į kaimą, kuriame senelis dirbo eiguliu. Ten aplankė senutę, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo jos tėčio klasės draugė. „Senutė papasakojo, kad tą naktį, prieš mums atvykstant, sapnavo mūsų tėtį ir jo tėvą eigulį. Kitur radome 110 metų senumo be galo brangią nuotrauką. Mistika...“ – teigia pašnekovė.


Misija – padėti netekties ir skausmo valandą


Be protėvių nebūtų mūsų


Virginija labai džiaugiasi, kad tiek daug sužinojo apie savo giminę ir kitiems apie tai gali papasakoti rengiamoje knygoje: „Maniau, kad mūsų giminė – nedidelė, neypatinga. Dabar žinau, kad ir tarp artimų giminaičių buvo tokių žmonių, kuriais galime didžiuotis. Visi jie turi valstietiškų šaknų. Dabar žinau apie 7–9 kartas. Savo senelius, nuo Obelių kilusius mamos tėvus, pažinojau nuo vaikystės. Senelis Jonas Brakauskas dirbo ugniagesiu Kaune, net buvo vieno padalinio vadovas, močiutė Elžbieta šeimininkavo namuose. Tėtis nuo 14 metų tapo našlaitis ir gyveno pas giminaičius ūkininkus, matė daug vargo. Jo tėvas Feliksas Viliamas buvo eigulys, priklausė šaulių organizacijai, buvo ištremtas į Komiją, mirė tiesdamas aukų pareikalavusį Pečioros geležinkelį. Tai sužinojau radusi tardymo bylą. Močiutė mirė nuo sunkios ligos po vyro tremties. Taip pat sužinojau apie tėčio dėdę Vladą Viliamą – garsų Lietuvos geografą, politinį ir visuomenės veikėją, rezistentą. Jis buvo 1939 m. Lietuvos delegacijos, kuri važiavo į Maskvą derėtis dėl Vilniaus krašto sugrąžinimo, narys. Daugiau sužinojau ir apie kitą giminaitį – buvusį Lietuvos mokslų akademijos sekretorių Vytautą Tumėną. Jis ir jo brolis Algirdas mirė Štuthofo koncentracijos stovykloje. Supratau, kad visa tai su dokumentais ir nuotraukomis turiu sudėti į prisiminimų knygą. Kiekvienam žmogui žinoti savo kilmę labai svarbu. Tai – duoklė mano tėčiui, niekada nepažintiems seneliams.“


Ši knyga, pasak V. Zamalienės, bus skirta tik artimiesiems – dukroms ir trims anūkams. Ją ketina pavadinti „Esi reikalingas pasauliui“. Tokios šeimos knygos skatina pamąstyti, ar paliekame ką nors prasmingo kitoms kartoms.


Pašnekovė taip pat atskleidė gražią savo šeimos mirusiųjų pagerbimo tradiciją. Per Vėlines, kai jau būna aplankyti visi pakaunėje esantys artimųjų kapai, ji su vyru, mama, dukromis ir anūkėliais susėda prie bendro stalo ir dalijasi prisiminimais. „Pasakojame ne liūdnas, o – atvirkščiai – gražias ir nuotaikingas istorijas“, – sako moteris ir primena jautriausias sielos stygas paliečiančias poetės Ramutės Skučaitės eiles, labai tinkančias Vėlinių proga:

Mes turbūt pasimatysim
Sidabrinę šarkų dieną
Ar auksinę lapų dieną.
Mes visi pasimatysim
Tamsiai žalią rūtų dieną,
Mes visi pasimatysim.
Ar drugelių margą dieną
Mes visi pasimatysim.
O žibuoklių žydrą dieną
Gal žydėsim, gal nuvysim.
Bet vis viena vieną dieną
Mes visi pasimatysim.



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris