Vytautas pastatė paminklą Vytautui Didžiajam

Vytautas pastatė paminklą Vytautui Didžiajam

Žemaitijos krikšto 600 metų sukakčiai paminėti skirtą monumentą pastatęs ūkininkas nelinkęs girtis ir garsiai šaukti apie savo dovaną kraštui ir visai šaliai.


Vytautui Kondratui, kitaip nei daugeliui žemaičių, žodžių kišenėje nereikia ieškoti. Tačiau gražbylystė ir tuščiažodžiavimas jam svetimi. Ko imasi, viską daro iš širdies ir su didžiausiu užsidegimu. Su ugnele ir begaliniu ryžtu ponas Vytautas šiemet savo lėšomis pastatė Žemaitijos krikšto 600 metų sukakčiai paminėti skirtą monumentą. Keturių su puse metrų aukščio, dvylika tonų sverianti Vytauto Didžiojo granito skulptūra – didelė dovana savam kraštui ir visai šaliai.


Jurga Sajenkienė


Abejingumas sumanymo nesužlugdė


Įspūdingo dydžio Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis, vienoje rankoje laikantis kryžių, kitoje – prie krūtinės spaudžiamą karūną, įkurdintas Pašatrės dvaro teritorijoje, Šatrijos kalno pašonėje. Ant kalvos stovintis paminklas matomas visiems turistams, nutarusiems aplankyti legendomis apipintą Šatriją. Žemaitijos krikšto 600 metų sukakčiai skirtą monumentą 63 metų ūkininkas pastatė savo lėšomis savo žemėje. Tiesa, V. Kondratas tikėjosi jį pastatyti ant Šatrijos kalno – tai būtų buvusi tinkamiausia vieta, bet negavo leidimo.


Pasiūlyta paminklą statyti kalno papėdėje, prie automobilių stovėjimo aikštelės. Ši idėja, žinoma, nesuviliojo, tad nusprendė: Vytautas Didysis stovės nuosavoje žemėje ant kalvos šalia ąžuolyno. Nuo jos kunigaikštis į tolį žvelgia jau nuo pavasario. Pašventintas liepos 15-ąją – Žalgirio mūšio metinių dieną. Nuvilnijus gražioms sveikinimo ir padėkos kalboms, tikru Lietuvos patriotu galintis vadintis V. Kondratas dar turi kuo rūpintis. Trinkelėmis pradėjo grįsti taką, vedantį prie paminklo, nori sutvarkyti prieigas.

REKLAMA


Veiklus ir darbštus, sumanymų nestokojantis ūkininkas neslėpė apmaudo dėl valdininkų abejingumo. Jį teko pajusti garsiai pasakius savo norą įamžinti kraštui svarbią sukaktį, pradėjus jį įgyvendinti ir jau matant galutinį rezultatą – iš granito iškaltą kunigaikščio Vytauto Didžiojo skulptūrą Šatrijos kalno prieigose. „Susidūriau ne tik su valdininkijos, bet ir vyskupijos abejingumu. Valdžios atstovai, dvasininkai rankos nepaspaudė ir nedėkojo net ir per paminklo šventinimą. Labiausiai palaikė ir padėjo paprasti žmonės. Kad ir kaip būtų keista, geresnė tautos dvasia gyvena žemesniuose sluoksniuose“, – kalbėjo V. Kondratas.


Siekius diktuoja istorinė atmintis


Žemaitijos krikšto 600 metų sukakčiai paminėti skirtą monumentą pastatęs ūkininkas nelinkęs girtis ir garsiai šaukti apie savo dovaną kraštui ir visai šaliai. Įvertinti ir pasakyti, gerą ar ne darbą padarė, pasak jo, turi kiti.


V. Kondratas pasakojo paminklo Vytautui Didžiajam iš pradžių statyti negalvojęs. Artėjant Žemaitijos 600 metų krikšto jubiliejui, mintijo apie koplytstulpį ar koplytėlę. „Labai norėjau neeilinę sukaktį įprasminti. Teiravausi dabar jau a. a. Telšių rajono mero Vytauto Kreivos, Telšių vyskupo Jono Borutos, ką jie planuoja daryti, tačiau konkretaus atsakymo neišgirdau. Svarstė, neva tiktų atminimo lentą atidengti ar dar ką nors. Didelių užmojų neturėjo, neva nėra pinigų“, – pokalbio nuotrupas prisiminė pašnekovas.

REKLAMA



Mintis, kad Žemaitijos krikštą galėtų įprasminti Vytauto Didžiojo skulptūra, kilo netikėtai – naktį išėjus apžiūrėti besiėriuojančių avių. Istorija nuo mokyklos laikų besidomintis ūkininkas atkreipė dėmesį – Šatrijos kalnas susijęs su pagonybe. Tikint vienu padavimu, čia Vytautas Didysis kartu su Jogaila užgesino vaidilučių ugnį ir pastatė kryžių. V. Kondrato užmojus ir darbus diktuoja gyvenamoji vieta. Šalia Šatrijos piliakalnio esantis Pašatrės dvaras, kurį ūkininkas restauruoja ir nori prikelti naujam gyvenimui, vienas seniausių Lietuvoje. Išvalyti ir sutvarkyti buvę apžėlę ir užmaurėję tvenkiniai, telkšantys prie dvaro, mena Napoleono laikus. „Senovės dvasią jauti kiekvieną dieną, ji veda į priekį, dirbi per daug nesidairydamas į šalis“, – kalbėjo entuziastingasis žemaitis.


V. Kondratas labai nori puošti ir puoselėti tėvynę. Tai daryti turėtų kiekvienas lietuvis, tuomet kiekvienas gyventų geriau ir gražiau, mažiau žmonių paliktų gimtinę. Žodžio kišenėje neieškantis ir savitą požiūrį turintis vyras net ir per atostogas niekur nevažiuoja. Svetur keliskart buvo išvykęs norėdamas aplankyti žemės ūkio parodas. „Saulė visur juk ta pati, – šelmiškai šypsojosi. – Vienas ūkininkas man neseniai gyrėsi, kad aplankė Luvrą. O aš nepatingiu anksti ryte atsikelti ir prieš save regiu stulbinančius peizažus. Grožėtis galiu, kiek širdis geidžia, ir nereikia pinigų leisti ir toli dangintis.“


Vytautas pastatė paminklą Vytautui Didžiajam

Nors sulaukė priekaištų ir nepritarimo, idėja įamžinti Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejų V. Kondratas nė karto nesuabejojo.


Ženklai, laiminę idėją


Nuosekliai dėliodamas įsimintino paminklo istoriją, V. Kondratas stebėjosi ir džiaugėsi sutapimais, lydėjusiais visą laiką. Vienas pirmųjų – pokalbis su pažįstama vilniete, kurios šaknys – Luokėje. Nijolė Džiautienė Vytautą paragino paminklą išskirtinei datai daryti ne iš trumpaamžiškesnio ąžuolo, o iš akmens. Be to, supažindino su skulptoriumi, Lietuvos nacionalinės premijos laureatu Antanu Kmieliausku. Šis nurodė žmogų, kuris turi didelį granito luitą, puikiai tinkantį skulptūrai. Pakalbėjus su akmens šeimininku, rankomis nebuvo sukirsta. Paminklo sumanytojas neturėjo reikiamos pinigų sumos, jų reikėjo skolintis, todėl sandoris užsitęsė. Kol pirkimo dokumentai buvo sutvarkyti, V. Kondratas iš televizijos žinių sužinojo, kad dailininkas, granito luito savininkas, mirė. Vėliau ne kartą girdėjo, kad šis akmuo savo laiko laukė bemaž du dešimtmečius – dvidešimt metų pragulėjo dirbtuvėse.



Granitas paminklu virto beveik per trejus metus. Iškalti Vytauto Didžiojo paminklą sutikęs skulptorius A. Kmieliauskas iš pradžių nulipdė kūrinio maketą. Jis patiko paminklo sumanytojui. Tačiau lipdyti statulą iš molio ir kalti ją iš granito – du skirtingi dalykai. Jai iškalti prireikė gero pusmečio. Patriotinius jausmus puoselėjantį Žemaitijos ūkininką labiausiai pamalonino gražūs A. Kmieliausko žodžiai. Skulptorius pasakė, kad Vytauto Didžiojo monumentas – geriausias jo kūrinys ir jis be galo laimingas, galėjęs įgyvendinti savo meninę viziją.


V. Kondratui nemenką galvos skausmą kėlė užrašai ant postamento. Nežinodamas, ką rašyti, patarimo klausė vyskupo J. Borutos, istoriko Alfredo Bumblausko. Pasirinko Petro Auštrevičiaus pasiūlymą nedaugžodžiauti ir postamente iškalti: „ Vytautui Didžiajam, Žemaitijos krikštytojui “. Kitoje pusėje nurodė skulptoriaus pavardę ir save įvardijo kaip sumanytoją. „Žodis „fundatorius“ labai nepatiko ir rėžė ausį, todėl jo vengiau. A. Kmieliauskas pasiūlė parašyti „sumanytojas“ , taip ir padarėme“, – sprendimu džiaugiasi ūkininkas, meilę ir pagarbą tautos istorijai gavęs iš savo tremtinių tėvų.


Nesustabdė net artimųjų priekaištai


Paminklą Vytautui Didžiajam netoli Luokės pasišovusiam pastatyti ūkininkui teko gerai pagalvoti, kaip įspūdingo dydžio, keturių su puse metro, granitinę skulptūrą parsivežti iš menininko dirbtuvių. Daugiau nei 12 tonų sveriančią skulptūrą savivarčiu iš Vilniaus pargabeno Pašatrės dvare talkininkavęs vairuotojas. Kad skulptūra nenukentėtų, transportuojant ji buvo paguldyta ant smėlio. Ir kainavo nelabai daug – vos 600 eurų, nors prieš tai gąsdino, kad parvežti atsieis 2–3 tūkst. eurų, bus brangiau net už patį paminklą.


Paminklui pasiekus Žemaitiją, pradėta mintyti, kaip iškelti sunkųjį krovinį. „Staiga atsirado kranas ir jo vairuotojas, kuris net atlygio už darbą nenorėjo. Vos ne vos įbrukau 30 eurų“, – lemtingas detales ir aplinkinių geranoriškumą prisiminė pašnekovas.

REKLAMA


Daugiau apie pinigus V. Kondratas nebuvo nusiteikęs kalbėti. Jis nenorėjo įvardyti, kiek jo sumanymas įamžinti Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejų kainavo. Per pokalbį tik išsprūdo, kad tikrai nemažai. Artimieji ne kartą Vytautui sakė, kad pinigus, skirtus paminklui, galėjo savo reikmėms panaudoti. Juk reikia ir dantis susitvarkyti, ir investuoti į kuriamą kaimo turizmo sodybą. Tačiau jis į visas kalbas numojo ranka.


Neeilinė asmenybė


Nors sulaukė priekaištų ir nepritarimo, idėja įamžinti Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejų V. Kondratas nė karto nesuabejojo. „Į nieką nekreipiu dėmesio. Antraip nieko nepadarysi ir kalnų nenuversi, – ryžtingai sakė vyras. – Sunkumai man kojos nepakiša, atvirkščiai, padeda ir įkvepia. Vos su jais susiduriu, dar didesnis azartas apima. Norisi keliskart daugiau padaryti, įrodyti, kad neklystu ir einu teisingu keliu.“


Šiais žodžiais nesunku patikėti. Ekonomisto diplomą turintis V. Kondratas yra vienas pirmųjų Lietuvos ūkininkų. Jis drįso rizikuoti ir nusipirko nemažai technikos, kuri būtina 500 ha žemės įdirbti. Be to, turi avių ūkį – didžiausią Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Bandoje – daugiau nei 2 tūkst. šiurkščiavilnių. Pastaruoju metu vyras sename Pašatrės dvare kuria kaimo turizmo sodybą ir nori plėtoti šį verslą.


Ūkininkas Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje dar garsėja kasmet Luokėje rengiamais tremtinių susitikimais ir dailininkų plenerais. „Menininkų netrūksta visą vasarą. Vieni išvažiuoja, kiti atvažiuoja. Nė vienam neatsakau, visus maloniai priimu. Tegul tik kuria. Peizažai ir vaizdai čia nuostabūs“, – didžiuodamasis sakė V. Kondratas.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris