Ką žino tik ragana arba gyvenimas be tablečių

Ką žino tik ragana arba gyvenimas be tablečių

E.Šimkūnaitei žolininkystė, liaudies medicina ir gamtosauga buvo ir dvasinio gyvenimo dalis.


„Aš esu Lietuvos ragana“, – taip ne kartą pusiau juokais, pusiau rimtai prisistatė darbais ir gyvenimo būdu pasižymėjusi mokslininkė, botanikė, žolininkė Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996). Šią išskirtinę asmenybę daug kas vadino tiesiog žiniuone. Žmonės atsimena ne tik jos darbus, bet ir gyvenimo būdą, kietą charakterį, vaišingumą...


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


Keistuolė atlapa širdimi


Iškalbingas ir vienos E. Šimkūnaitės parašytos ir jai gyvai esant išleistos knygos pavadinimas „Ką žino tik ragana, arba gyvenimas be tablečių“ (1994). Tad žiniuonės vardas jai prilipo vertai – už žinias, liaudies medicinos išmanymą ir puoselėjimą, didžiulį norą padėti žmonėms, o su ragana ji pati save lygino, nes, pasak ją pažinojusių žmonių, jos teiginiuose ir ypač pasakojimuose, sudarytuose lietuviškuose horoskopuose būta mistikos. Be to, botanikė šiaip jau išsiskyrė originalia nuomone dėl istorijos, folkloro, papročių ir mistikos, buvo savita ir savo išvaizda, apranga, ir „vyrišku“ charakteriu.


Apie Eugeniją, kurią vietiniai tauragniškiai vadino Gese, rašė ne vienas ją pažinojęs ir su ja bendravęs žmogus, mėgo ją kalbinti ir įvairių leidinių žurnalistai. Kam įdomu sužinoti apie turiningą ir įvairių nuotykių bei atradimų pilną 76-erius metus trukusį E. Šimkūnaitės gyvenimą, verta perskaityti prieš 10 metų „Žuvėdros“ leidyklos išleistą knygą „Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia“ arba užsukti į jos memorialinį butą. Beje, knygos pavadinimas primena, kad žiniuonė palaidota Tauragnų kapinaitėse, o ant jos kapo pasodintas jos mėgstamas medelis – vyšnia.


Vėliau išleistos ir kitos knygos, jose išspausdinti įdomiausi žiniuonės straipsniai, patarimai, prisiminimai apie ją. Bene populiariausia – „Sveiko gyvenimo receptai“. Knygoje habilituota biologijos mokslų daktarė atskleidė lietuvių liaudies medicinos tradicijas ir paslaptis, aiškino gamtos reikšmę žmogaus gyvenime, populiariai aprašė geriausiai Lietuvoje pažįstamus augalus, jų gydomąsias savybes, papasakojo apie vaistinių augalų naudą ir žalą, sveiką mitybą ir kt.

REKLAMA



Po mokslininkės mirties įsteigto Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo pirmininkė Birutė Karnickienė apie jos skiepytas elementaraus žmogiškumo tiesas rašė: „Vienas būdingiausių jos bruožų – meile grindžiama globa gyvajai gamtai: sprogstančiam pumpurui ir besiskleidžiančiam žiedui, skruzdei, žiogui. Patarimais, pamokymais, draudimais, pagraudenimais ji stengėsi keisti tobuliausią kūrinį – žmogų. Nerauk, neskink, neplėšk, žmogau, esi tos pačios gamtos dalis...“


Ką žino tik ragana arba gyvenimas be tablečių

1943 m. Eugenija baigusi Kauno universiteto farmacijos skyrių, o 1947 m. pripažinta provizoriaus kvalifikacija.


Viešnagė žiniuonės namuose


Knygos lieka knygomis, o mes apsilankėme E. Šimkūnaitės bute sostinės Lazdynų rajone, Erfurto g. 4, kuriame įsikūręs jos labdaros ir paramos fondas bei muziejus. Jį aplanko studentai, moksleiviai ir šiaip smalsuoliai. Ten prisiminimais apie legenda tapusią mokslininkę paprašėme pasidalyti E. Šimkūnaitės bičiulę ir mokinę botanikos mokslų daktarę Živilę Labanauskaitę. Gyvas pasakojimas buvo pagardintas kvapnia žolelių arbata.

Ž. Labanauskaitė šypsojosi pasakodama apie E. Šimkūnaitės kietą būdą, kartais net iš pažiūros atšiaurų bendravimą su nepatikusiais ar įkyriais žmonėmis. Ji niekam nenuolaidžiavo, mėgo pasiginčyti ir net lažintis, norėdama įrodyti, kad ji teisi. „Daktarė gerbė tuos, kurie tos pagarbos nusipelnė, ir pašiepdavo neišmanėlius ar diletantus. O jau su kuo susibičiuliaudavo, tai buvo nuoširdi, nors kartais ir kandi. Ji mėgo smagią draugiją, ekspedicijose greitai tapdavo siela, jai patiko juokai, jos kalba buvo šmaikšti. Daktarė, aš ją taip vadindavau, buvo svetinga. Per balius, kurie būdavo čia per jos gimtadienį kovo 11 d. ir vardadienį rugsėjo 15 d., sugužėdavo daugybė svečių. Kartais vaišės trukdavo kelias dienas iš eilės, nes šeimininkė mokėjo gardžiai paruošti valgį ir vaišindavo savos gamybos gėrimais, žinoma, su žolelėmis. Ypatinga buvo jos trauktinė – degtine užpiltos 27 žolelės. Kokios jos ir kokiomis proporcijomis užpiltos, buvo paslaptis“, – prisiminė pašnekovė.


Rūpėjo sužinoti ir apie tvirto sudėjimo ir dar kieto būdo žiniuonės požiūrį į mitybą. „Dabar sveikos mitybos puoselėtojai tikriausiai pašiurptų sužinoję, kad Daktarė mėgdavo stipriai ir riebiai pavalgyti, kirsdavo lašinius ir kitiems siūlydavo. Ji net kartą ant manęs supyko, kad valgiau kumpį, o lašinį palikau lėkštėje. Gerai prisimenu jos žodžius: „Varla, nebijok valgyti lašinių, nuo jų nepastorėsi, nes lašinys lašinio neaugina.“ Beje, E. Šimkūnaitės bičiulis, jos kraštietis Povilas Gaidelis, teigė, kad kartą, susilažinusi su ekspedicijos dalyviais, ji vienu prisėdimu per valandžiukę sukirto keptą žąsį.

REKLAMA


Paprasta ir žodžio kišenėje neieškojo


Jos bičiuliai buvo ir paprasti Tauragnų krašto, kuriame Eugenija praleido vaikystę ir paauglystę, žmonės, ir nemažai Lietuvos mokslo bei meno įžymybių. Apie tai liudija ir jai dovanotų žymių dailininkų portretai, rašytojų knygos su autografais ir jai skirti posmai, suvenyrai jos memorialiniame bute. Čia ir jos tėvų, giminaičių, susitikimų su įvairiais žmonėmis nuotraukos.


Mūsų palydovė Ž. Labanauskaitė sakė, kad E. Šimkūnaitė teigdavusi, jog ji su žmonėmis bendrauja ir karališkai, ir valstietiškai, nelygu jų nuoširdumas ir geros intencijos, o iš neigiamų savybių ji labiausiai peikdavo savanaudiškumą. „Ji galėjo būti milijoniere, bet viską darė dykai“, – pabrėžė mokslininkės bičiulė. Pasak jos, į namus sveikatos receptų panūdusių žmonių gauti E. Šimkūnaitė neįsileisdavo, nes sovietmečiu bet kokia žolininkų saviveikla buvo draudžiama. Su pasiligojusiais žmonėmis daugiausia bendraudavo raštu ir per Vyriausiąją farmacijos valdybą, kurioje tuomet dirbo ir turėjo kabinetą. Ji buvo parengusi smulkų klausimyną – žmogus turėdavo atsakyti, kokias ligas nustatė gydytojai, kuo skundžiasi, kuo sirgo tėvai ir pan. Kartais interesantui ji atsakydavo telefonu, tačiau dažniausiai atsakymą „atbarškindavo“ mašinėle, nes jos raštas buvo sunkiai įskaitomas.


E. Šimkūnaitės bibliografijoje skelbiama, kad mokslininkė parašė daugiau kaip 700 straipsnių, o kiek ji dar skaitė paskaitų studentams, kiek davė išsamių patarimų žmonėms, sudarė individualių gydymosi receptų... Tad jos žinojimas ir patirtis nenuėjo veltui, nors čia dar yra ką veikti – palikta pilna skrynia netyrinėtų užrašų. Beje, žiniuonė tarsi numatė Lietuvos ateitį. Pranašiški jos žodžiai iš vienos paskaitos: „Kai pasaulis atsiduria kritinėje būsenoje, laikas pasižiūrėti, kur mūsų šaknys. Lietuvoje nebuvo didelių invazijų. Ta medžiaga, kuri yra pas mus, pasitarnaus sveiko pasaulio atstatymui. Mes esame patys europiškiausi (taip ir mokslas sako). Žiūrėkime į save, į mūsų šventumą.“



Ką žino tik ragana arba gyvenimas be tablečių

Šioje skrynioje – dalis dar neišsemtų žiniuonės išminties ir patarimų turtų. Irmanto Sidarevičiaus ir E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo nuotr.


Žiniuonę primena žolelių arbatos ir akmuo


Kiekvieno, kuris apsilanko E. Šimkūnaitės fondo buveinėje, paprastai paklausia, ar matė aikštelėje priešais buvusį „Lazdynų“ kino teatrą stovintį paminklinį žiniuonei skirtą akmenį (skulptorius Jonas Vencevičius ir architektas Laimis Kaziukonis). Jis papuoštas augaliniais ir lietuviškų motyvų ornamentais, ant jo iškalti žodžiai: „Saulele, motule, dangum eidama neaplenk žemės mūsų.“ Per akmens atidengimo ceremoniją farmacijos įmonė „Acorus vaistažolės“ atvežė didžiulį kubilą E. Šimkūnaitės arbatos ir visus vaišino.


Šios įmonės ekspertai, siekdami įamžinti vaistininkės, habilituotos mokslų daktarės atminimą ir rašytinį palikimą, atnaujino jos „sustyguotų“ žolelių gamybą. Kiekviename mišinyje, o jų yra net 16, suderintos septynios skirtingos žolelės, o kartu ir E. Šimkūnaitės žinių ir patirties lobynas.


„Ji rinkdavo vaistažoles labai kruopščiai, jas derindavo, žinodavo, nuo kokių ligų kokiomis proporcijomis jų turi būti. Tai buvo šventas reikalas, nes „šmugeliuoti“ gydomaisiais augalais nevalia, nors kartais ji sakydavo, kad organizmas pats atsirinks, kokia iš tų žolelių jam tuo metu reikalingiausia“, – sakė Ž. Labanauskaitė. Pašnekovė priminė, kad mokslininkės kandidatinė disertacija buvo apie valerijoną, ko gero, nuo seno plačiausiai vartojamą vaistingąją šaknį, o daktaro disertacijai pasirinkta tema buvo „Vaistažolių resursai Lietuvoje“, kuri įdomi ne tik farmacininkams, bet ir visiems, kuriems rūpi gamtos ištekliai.


E. Šimkūnaitės vaikystė ir paauglystė prabėgo Tauragnuose, Utenos rajone, tačiau ji gimė ne ten, o Novorosijske, Krasnodaro krašte prie Juodosios jūros. Jos tėvas Pranas Šimkūnas buvo vaistininkas, o mama – vietos rusė Olga, medicinos sesuo. Kai šeima grįžo į Lietuvą, P. Šimkūnas įsteigė Tauragnuose vaistinę, dukra jam padėjo tvarkytis su vaistažolėmis, pati buvo žoliautoja ir tikras gamtos vaikas. Tad suprantama, kodėl baigusi gimnaziją E. Šimkūnaitė pasirinko studijuoti farmaciją Kauno Vytauto Didžiojo universitete, tapo biologe ir visą gyvenimą skyrė vaistingųjų augalų savybių tyrimui bei jų pritaikymui žmonėms gydyti. Beje, botanikė paliko pėdsaką ir Kazachstane, į kurį šeštajame dešimtmetyje savo noru išvyko keleriems metams. Ten vadovavo vaistažolių ūkio „Darnica“ padaliniui ir domėjosi to krašto liaudies medicina ir papročiais. Tad žiniuonei pravertė visi jos gyvenimo universitetai, nes, būdama nepraktiška ir atsidavusi kitiems, nemėgdavo skųstis savo negandomis.


Ką žino tik ragana arba gyvenimas be tablečių

Dailininko Valerijono Jucio ekslibrisas kabo E.Šimkūnaitės memorialiniame bute.


Lietuviškų horoskopų sudarytoja


Ar žinote, kad sausis – žvirblių ir kurapkų mėnuo? Jeigu esate uteniškis, o juo labiau tauragniškis, ir vartėte ar turite šiems metams skirtą Tauragnų krašto kalendorių, kuriame išspausdintas lietuviškų paukščių horoskopas, tikrai žinote ir apie kitų mėnesių simbolius. Kiekvienam mėnesiui gamtininkė priskyrė po du paukščius, būdingus tuo metu gimusiems vyrui ir moteriai. Beje, gamtos mokslų daktarė prisipažino, kad mėgstamiausias jos paukštis ir yra išdykėlis žvirbliukas. Anot jos, tai paukštelis mokytojas.


„Koks žvirblis, tokie ir vaikai tą mėnesį gimusieji: triukšmadariai, peštukai, įvairių susibūrimų mėgėjai, mėgstantys pasigirti. O štai kurapkėlės – kuklutės, lyg ir nepastebimos. Dirba nieko nepaisydamos ir nebaigtų darbų nepalieka. Visur bėgte bėga, bet suspėja...“ – tikino lietuviško horoskopo autorė. Vasaris priklauso dagiliams ir sniegienoms, kovas – balandžiams ir varnoms, balandis – vieversėliams ir pempėms ir t. t.

REKLAMA


„Pasakysiu teisybę, kad Eugenija juokdavosi iš visokių burtų, tačiau mėgo tą žaismę, domėjosi astrologija, lietuvių paveldu, išmintimi, o ypač pasakomis, – pasakojo Ž. Labanauskaitė. – Ji sakydavo, kad žmogaus likimui yra svarbus jo gimimo laikas, kaip jautėsi vaikučio mama iki jam gimstant. Koks tuo metu buvo metų laikas, ar tuo metu šalyje buvo ramu, o gal buvo badas ir pan. Anot jos, žmogaus ateitis dažnai priklausė nuo jo galimybės pasirinkti, kaip elgtis.“


Mėnesių simboliais žiniuonė rinkosi ir medžius, žuvis, paukščius. Turbūt geriausiai žinomas jos medžių horoskopas, kuriame, pavyzdžiui, sausis, pradedantis metus, įvardijamas kaip pušies mėnuo. Šis žiemą žaliuojantis medis, anot jos, kaip ir tą mėnesį gimę „pušinukai“ yra kilnūs, protingi, dosnūs, jų daliai tenka įvairių negandų ir sunkumų, tik spėk suktis, o jie vis linksmi, vis gerą išeitį randa. O štai eglė – vasario simbolis, kadagys – kovo ir t. t. Tik taip glaudžiai kaip E. Šimkūnaitė su gamta susigyvenęs, ją juntantis žmogus galėjo atspėti kiekvieno medžio „charakterį“, aptikti sąsajas su žmonėmis.



Kitos naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą