K. Donelaitis – prarastos tautos dalies simbolis

K. Donelaitis – prarastos tautos dalies simbolis

Tolminkiemio klebonija


Jei ne Kristijonas Donelaitis, dauguma iš mūsų buvusius Rytprūsius tikriausiai suvoktų kaip kone vien vokiškas žemes.


Arūnas MARCINKEVIČIUS


Neišnaudota Žalgirio pergalė


Deja, didžiausia mūsų ir kaimynų lenkų pergalė Žalgirio mūšio lauke dabartinės Lenkijos teritorijoje 1410 m. liepos 15 d. mūsų valstybei jokių teritorinių laimėjimų neatnešė. Maža to, Lietuva neatsiėmė jokių savo etninių žemių kryžiuočių okupuotose prūsų ir vakarų lietuvių gyventose teritorijose.


Ne veltui dar prieš Žalgirio mūšį Vytautas rašė laiškus popiežiui ir reikalavo, kad vakarinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės siena eitų Alnos ir Priegliaus upėmis (tai – beveik pusė dabartinės Kaliningrado srities teritorijos). Po mūšio dar net 20 metų valstybę valdęs Vytautas tarsi užkerėtas rengė didesnius bei mažesnius karus prieš Maskvos kunigaikštystę, visai nematydamas nei dalies mūsų tautos, nei prūsų, likusių agresorių iš Vakarų Europos okupuotoje teritorijoje. Net Klaipėdos neatsiėmė buvęs mūsų valdovas, kurį mes vienintelį vadiname Didžiuoju.


Du dešimtmečius vykdęs nenutrūkstamą veiklą Rytuose Vytautas mirė 1430-ųjų rudenį, taip ir neįgyvendinęs dviejų pagrindinių uždavinių: neįkūrė dinastijos ir nesutelkė visos tautos į vieną valstybę. Tad dalis vakarų lietuvių, kaip ir visi anksčiau pavergti prūsai, ėmė nešti dvigubą jungą: jie ne tik buvo paversti baudžiauninkais, bet ir patyrė šimtmečius trukusį nutautinimo procesą. Prūsai neatsilaikė jau XVII a., lietuviai sugebėjo išlikti savimi iki pat 1944 m. žiemos.


Tą žiemą Rytprūsius puolusi Raudonoji armija buvo gavusi aiškų įsakymą – vietos gyventojų negailėti. Tad dauguma tų, kurie dar rudenį nespėjo pasitraukti į Vokietijos gilumą, mirė arba nuo kulkų, arba nuo bado. Vien iš trimilijoninės Mažosios Lietuvos (iš esmės tai dabartinė Kaliningrado sritis) bendruomenės po poros metų buvo deportuota į Vokietiją vos 100 tūkst. išlikusiųjų. Nieko nuostabaus: kai 1945 m. sausio 28 d. Raudonoji armija užėmė Klaipėdą, mieste buvo rastos tik... dvi moterys. Taip mūsų tautos dalis, gyvenusi Mažojoje Lietuvoje, dviejų agresorių kovoje buvo nušluota nuo žemės paviršiaus.

REKLAMA



Nušlavė viską


Etnogeografinis terminas „Mažoji Lietuva“, apimantis visą dabartinę Kaliningrado sritį, atsirado apie XV a., o šimtmečiu vėliau jį jau nuolat mini vokiečių kronikos. Žlugus Kryžiuočių ordinui ir susikūrus pasaulietinei Prūsijos kunigaikštystei, galutinai susiformavo savitas etnoteritorinis regionas, tūkstantmečius gyventas vakarų baltų genčių – baigiančių nutautėti prūsų ir savo kalbą išlaikiusių lietuvių. Tik pastarieji save vadino kitaip – lietuvininkais.


Iki 1709–1711 m. didžiojo maro ir po vėlesnės užsieniečių invazijos senosiose Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskrityse didžioji dauguma vietos gyventojų buvo lietuvininkai: jų skaičius siekė nuo 93 iki 100 proc. Tad vokiečių administracinė valdžia tiesiog buvo priversta kai kuriuos raštus leisti ir lietuvių kalba (kaip ir prūsų – iki XVII a.). Ne veltui 1736–1818 m. didžioji dalis Mažosios Lietuvos ir Mozūrija tapo Prūsijos karalystės teritoriniu vienetu – Lietuvos departamentu su centru Gumbinėje. O jau nuo XIX a. patys lietuvininkai aktyviai plėtojo švietėjišką ir leidybinę veiklą.


Beje, ir universitetas pirmiau buvo įkurtas Karaliaučiuje (1544 m.) nei Vilniuje (1579 m.). Ši Rytprūsių sostinės aukštoji mokykla, kaip ir visas miestas, tapo lietuvybės židiniu ir šiame krašte, ir kitapus Nemuno gyvenusiems lietuviams. Karaliaučiuje, o ne Vilniuje išspausdinta ir pirmoji lietuviška knyga (1547 m.).


XVI–XIX a. išspausdintų lietuviškų knygų skaičiumi Mažoji Lietuva gerokai lenkia Didžiąją – nepamirškime, kur buvo spausdinamos visos knygos bei periodika, kai carinė Rusija Lietuvoje uždraudė spausdinti lotyniškais rašmenimis. Viskas pas mus keliavo per Nemuną, o toliau – jau ant knygnešių pečių po sodžius.

REKLAMA


1944–1945 m. žiemą Raudonoji armija nušlavė viską – ir lietuvininkų, ir vokiečių bendruomenes bei 700 metų čia kurtą valstybę.


K. Donelaitis – prarastos tautos dalies simbolis

Nusiaubtas Karaliaučiaus kraštas 1945 m. rugpjūčio 2 d. buvo laikinai atiduotas administruoti Sovietų Sąjungai iki kito valstybių nugalėtojų vadovų susitikimo. Tik tas susitikimas jau nebeįvyko


Laikinai tapo amžinai


Nusiaubtas Karaliaučiaus kraštas Potsdamo konferencijos susitarimu 1945 m. rugpjūčio 2 d. buvo laikinai atiduotas administruoti Sovietų Sąjungai – iki kito valstybių nugalėtojų vadovų susitikimo. Tik jis jau nebeįvyko, o jau nuo tų pačių 1945-ųjų rudens į Karaliaučiaus kraštą SSRS ėmė siųsti rusakalbius kolonistus. Taip prasidėjo nenutrūkstamas lietuvių etninių žemių kolonizavimas.


1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Taryba, pažeisdama 1907 m. Hagos konvenciją, priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities“. Apie 100 tūkst. vietos gyventojų, sugebėjusių nepražūti po nenutrūkstamo sovietų teroro, buvo deportuoti į Rytų Vokietiją. Senųjų gyventojų materialinis, dvasinis ir kultūrinis paveldas buvo suniokotas, visi istoriniai vietovardžiai – pakeisti.


Dabartinėje Kaliningrado srityje pokariu įvyko tai, ko tikriausiai nedarė nė viena okupantų kariuomenė žmonijos istorijoje: buvo perkastos visos čia buvusios kapinės... Rastą auksą sovietų kareiviai ar kolonistai laikė tokiu pat „teisėtu“ trofėjumi kaip ir iš išlikusių gyventojų atimtus dviračius ar laikrodžius.


Nors būta ir atradimų. 1945 m. vasarą Lietuvos TSR mokslų akademija sugebėjo suorganizuoti ekspediciją (aišku, suderinusi su Maskva) į buvusius Rytprūsius, kuriuos geležine ranka administravo Raudonosios armijos komendantai. Tikslas buvo pabandyti rasti bent ką vertingesnio, susijusio su čia gyvenusių lietuvininkų istorija. Ir pasisekė – nesėkmingai iškrėtus kelis dvarus, Laukstyčių (Lochstadt) pilyje, esančioje netoli Karaliaučiaus, ant grindų besivoliojančių popierių buvo aptikta dalis K. Donelaičio kūrybos. Kariškiai dvare jau buvo rausęsi, bet K. Donelaičio kūryba jų dėmesio, žinoma, nesulaukė.


K. Donelaitis – prarastos tautos dalies simbolis

Tolminkiemio klebonija 1945-aisiais


Taip visai atsitiktinai rasti šio mūsų tautai neįkainojamai nusipelniusio liuteronų kunigo kūriniai atsidūrė Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kur saugomi iki šiol.


Kad būtų atstatyta dar K. Donelaičio statyta bažnyčia ir joje perlaidoti literatūros šviesulio palaikai, dar teko palaukti kone 20 metų.


Į Tolminkiemį – per Maskvą


1964-aisiais buvo minimos 250-osios K. Donelaičio gimimo metinės. Minimos plačiai, net Maskvoje, pačiuose Suvažiavimų rūmuose. Imperijos sostinei šis liuteronų pastorius buvo priimtinas – kaip skelbė to meto spauda, K. Donelaitis kovojo prieš vokiečius, vadinasi, šis herojus buvo „savas“, tad derėjo jį pagerbti. Tuometė Lietuvos TSR vadovybė sumaniai pasinaudojo susidariusia palankia konjunktūra.


Lietuvoje tuomet, aišku, imta domėtis, kurgi tas K. Donelaitis gimė, gyveno? Pasiųsti specialistai rado nušluotą nuo žemės paviršiaus poeto gimtinę – Lazdynėlių kaimą, o Tolminkiemyje juos pasitiko bažnyčios griuvėsiai. Pradėta kurti planus atstatyti bent bažnyčią. Architektas Sigitas Lasavickas sukūrė pirminį jos atstatymo projektą.


Deja, nerasta jokių tos bažnyčios nuotraukų. Tad tais metais apsiribota paminkliniu akmeniu su įrašu dviem kalbomis („Čia gyveno ir kūrė Kristijonas Donelaitis“). Jis ir dabar stovi prieš bažnyčią.


Po didžiojo minėjimo 1964-aisiais Vilnius vis dėlto nusprendė bažnyčią atstatyti, tik prieš tai reikėjo archeologams ištirti bažnyčios griuvėsius.
1967 m. vasarą archeologų Vytauto Urbanavičius ir Adolfo Tautavičiaus vadovaujama studentų ekspedicija išvalė griuvėsius ir atrado laidojimo vietas po bažnyčios grindimis. Paskutinėse dviejose kapavietėse buvo aptikti K. Donelaičio ir dvarininko Pilypo Ruigio palaikai.



Ketinamą atstatyti bažnyčią imta projektuoti beveik aklai. Kaip dabar prisimena anuomet architektu dirbęs Napoleonas Kitkauskas, jam su kolegomis pavyko susisiekti prof. Valteriu Hubatšu tuometėje Vakarų Vokietijoje (šis išleido knygą apie Rytų Prūsijos bažnyčias). Vokietis atrašė, esą bažnyčios interjero nuotrauka yra viename iš Švedijos archyvų. 1910 m. Tolminkiemio bažnyčia buvo remontuota ir, aišku, daryta ataskaita. Laimė, ta knyga rasta tarp pokariu iš Klaipėdos krašto ar Karaliaučiaus į Vilnių atvežtų ir Mokslų akademijos bibliotekos palėpėje sukrautų leidinių.

Taip 1971-aisiais jau nebeaklai imta atstatyti bažnyčią, vadovaujant N. Kitkauskui, muziejaus pastatų atstatymo ir restauravimo projekto autoriui. 1950 m. nugriauta bažnyčia (vietos gyventojai medinį bokštą ir medinį bažnyčios interjerą sukūreno kaip malkas) buvo atstatyta 1979-aisiais. Visas išlaidas – nuo projektavimo iki statybos darbų – finansavo Lietuva. Kaliningrado sritis prisidėjo tik žvyru ir vandeniu.


Nuolatinė K. Donelaičiui ir Tolminkiemio parapijai skirta ekspozicija įrengta pagrindinėje 290 kv. m atstatytos bažnyčios salėje, šoninėse galerijose – kilnojamosios ekspozicijos. Rytinėje pastato dalyje po grindimis buvo išbetonuota kripta, kurioje 1979 m. birželio 14 d. iškilmingai perlaidoti poeto palaikai, o tų pačių metų spalio 11-ąją atidaryta atstatyta bažnyčia. Atrodė, jau viskas. Paaiškėjo, kad dar ne...


Klebonija taip pat prikelta gyvenimui


Pasirodo, pastatas, kuriame gyveno ir kūrė K. Donelaitis, buvo išlikęs, bet ilgai niekam nekilo įtarimų, kad tai – buvusi klebonija. Ir tas kone 250 metų senumo namas išliko dėl to, kad jame po karo buvo apgyvendintos kelios kolonistų iš Rytų šeimos. Buvęs našlių namas liko tuščias, todėl ir buvo pokariu nugriautas (greičiausiai taip pat sukūrentas).


Buvusi klebonija naujųjų „vietinių“ buvo visiškai nugyventa. Prieš pat bažnyčios atidarymą N. Kitkauskas su kolegomis kreipėsi į Kostą Korsaką, tuo metu vadovavusį Lietuvių kalbos ir literatūros institutui, buvusį vadinamosios jubiliejinės (250-mečio) komisijos narį, ir pasiūlė atkurti ir kleboniją. Šis atsakė diplomatiškai: gerai, bet iki K. Donelaičio muziejaus atidarymo to nereikėtų afišuoti.

REKLAMA


K. Donelaitis – prarastos tautos dalies simbolis


Po to buvo kreiptasi į Kaliningrado valdžią, esą štai autentiškas K. Donelaičio laikų pastatas! Ši atsakė kaip ir anksčiau: jums reikia, jūs ir restauruokite. Lietuviams to ir tereikėjo: vėl sąmata, brėžiniai ir darbai pajudėjo. Tiesa, prie klebonijos atstatymo kažkiek prisidėjo ir Kaliningradas, bet visus darbus vykdė Lietuva.


Buvo atkurtos ne tik sienos, bet ir autentiški langai, lubos, raižytos durys – tam perversta kalnai vokiškos literatūros. Vien atkurti klebonijos baldai nusipelno atskiros epopėjos. Šilutės muziejuje buvo aptikti XVIII a. dvarininko baldai – spėta, kad panašūs galėjo stovėti ir klebonijoje. Teliko „smulkmena“ – juos išmatuoti, nufotografuoti, perbraižyti ir pagaminti. N. Kitkausko teigimu, Lietuva K. Donelaičio atminimui įamžinti ten, anapus Nemuno, vien iki 1990-ųjų išleido apie 1 mln. sovietinių rublių. Dabar šią sumą reikėtų dauginti iš 20.


K. Donelaitis ir geopolitika


Daugiau kaip pusšimtį metų paskyręs K. Donelaičio vardui įamžinti architektūros statiniais N. Kitkauskas su žmona Laimute visa tai įamžino kapitaliniame veikale „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“. Šį knyga yra išversta į rusų kalbą „Memorial Kristionasa Donelajtisa v posiolke Čistyje Prudy. Istorija sozdanija“ („Kristijono Donelaičio memorialas Čistyje Prudų gyvenvietėje. Sukūrimo istorija“).


Knygos viršelyje vietovės pavadinimas (tik žymiai smulkesniu šriftu) dar pateikiamas vokiškai ir – paskutinėje vietoje – lietuviškai. Galima suprasti tam tikrą kai kurių Kaliningrado srities administracijos pareigūnų (ir ne tik jų) susierzinimą: šis kraštas, rusų nuomone, nuo pat 1945 m. yra neginčijamas ir teisėtas jų karo grobis. Ir staiga paaiškėjo, kad šalia tų išvarytų iš šio krašto vokiečių, pasirodo, dar gyveno (kai kur ir tebegyvena) kažkokie lietuviai... Ir tie lietuviai jiems, nugalėtojams, net reiškia tam tikras (kol kas tik kultūrines) pretenzijas. Srities administracijai dėl to tenka nuolatos gręžiotis į Maskvą. Tiksliau – iš Rusijos sostinės ir toliau labai atidžiai stebimi bei reguliuojami visi šio krašto santykiai su kaimynais. Bet kokie pačių kaliningradiečių bandymai bent kiek laisviau tvarkytis tuoj pat nutraukiami skambiu riktelėjimu iš Rytų sostinės. Taip neseniai buvo užgesinta net neprasidėjusi diskusija: gal sugrąžinti krašto centrui senąjį – Kėnigsbergo – pavadinimą?



Kitos naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą