Liveta ir Petras Kazlauskai: „Mes esame nedalomi“

Liveta ir Petras Kazlauskai: „Mes esame nedalomi“

„Žmonės teiraujasi ne vieno iš mūsų, o Livetos ir Petro Kazlauskų. Atrodo, kitaip ir būti negali“, – sako P. Kazlauskas.


„Mudu esame vienis“, – šypsosi atlikėjas Petras Kazlauskas, dairydamasis žmonos Livetos. Iš tiesų, susitikti tik su vienu iš Kazlauskų būtų neįprasta. Tuoj pat dingtelėtų mintis, o kur gi antroji pusė? Apie muziką, dermėje praleistus bendro gyvenimo metus ir meilę (akys juk nemeluoja!) vienas kitam.


Birutė JANČIENĖ


– Liveta, šiandien galėjome ir nesusitikti, tiesa? Nes... jūsų galėjo tiesiog nebebūti.


– Iki šiol prisimenu tą lemtingąją vasarą... Nors esu gimusi rugsėjį, liepos penkioliktąją vadinu savo antruoju gimtadieniu. Buvau baigusi ketvirtąją pradinės mokyklos klasę. Mudvi su sese Laneda ruošėmės draugės gimtadieniui. Mama davė pinigėlių dovanai. Ketinome nupirkti knygą. Skubėjome į autobusą. Ir? Mus partrenkė girto karininko vairuojamas motociklas „Emka“. Žmonės, sėdėję autobuse, matė, kaip tas motociklas net kelis metrus mane vilko asfaltu…


Buvau panirusi į gilią komą, ilgai gulėjau ligoninėje. Bet, juokiuosi, su Dievuliu visada buvau ir tebesu „online“. Tuomet tikriausiai nieko iš jo neprašiau, bet Aukščiausiasis išgirdo mane be žodžių. Ir dar viena įdomi detalė. Palatoje gulėjome kartu su garsia dainininke Danute Neimontaite. Prisimenu, šalia jos lovos stovėjo radijo imtuvas, o iš jo sklido Danutės atliekama daina. Mano kūnu šiurpuliukai lakstė – Dieve, kaip gražiai dainuoja! O tos mintys – tiesiai Dievuliui į ausį! Jis man šast dovanų – ilgą muzikinį kelią!


– Todėl dabar turime progos kalbinti Kazlauskų šeiminį ir muzikinį duetą. Papasakokite, kada ir kokiomis aplinkybėmis prasidėjo jūsų meilės istorija.


Liveta: Mudu susipažinome seniai, labai seniai.


Petras: Kone prieš trisdešimt metų. Vienose vestuvėse.


Liveta: Į tą pobūvį patekau visai atsitiktinai. Mano dešimtokė draugė laukėsi kūdikio nuo šokių partnerio. Ir labai bijojo apie tai pasakyti savo mamai, kuri šeimininkavo tose vestuvėse. Tad šią misiją patikėjo man. Todėl aš ir atsidūriau toje puotoje – perduoti žinią, kad bičiulė laukiasi ir netrukus ištekės.


Petras: Aš grojau tose vestuvėse. Ir iškart pastebėjau žvitrią mergaičiukę, vardu Liveta.


Liveta: Betgi tu niekaip nesugebėjai įsiminti mano vardo! Vadinai ir Žioržeta, ir Iveta! (Juokiasi. – aut. past.) Štai tokia buvo mūsų pažintis. Susitarėme, kad jis nemokamai gros mano dvidešimtajame gimtadienyje.



– Taigi, savo gimtadienio šventėje sulaukėte šaunaus muzikanto?


Liveta: Ne! Petras neatvyko! Buvo apmaudu, o draugė protino, kad visi muzikantai – širdžių ėdikai ir melagiai. Užtat mano kavalierius prisistatė visai netrukus – pirmadienį. Pasirodo, savaitgalį negalėjo atvykti dėl pateisinamos priežasties – šventė savo gimtadienį. Pasirodė, abu gimę po Mergelės ženklu ir kone tą pačią dieną!


– Tačiau ir jums, ir Petrui ši santuoka – ne pirmoji. Galbūt kuris nors esate iširusių santykių kaltininkas?


Liveta: Kai susipažinome su Petru, aš jau auginau mažylę Ingridą. Petras irgi buvo šeimą sukūręs. Tačiau knaisiotis praeityje, juolab ką nors teisti, kaltinti ar smerkti – nesinori. Juk tiek metų praėjo! Pasakysiu paprastai – žmogus turi vieną gyvenimą, teisę būti laimingas – taip pat.


– Namų be dūmų nėra. Kokių nerašytų taisyklių turi laikytis moteris, ir kaip privalo elgtis vyras, kad tie dūmai akių negraužtų?


Liveta: Auksinė taisyklė – niekada nedaryti skubotų sprendimų. Esame sveika normali šeima. Ir susipykstame, ir nuomonės nesutampa. Tačiau, būna, apsižodžiuojame, išsiskirstome po atskirus kampus, pabūname patys su savimi – ir vėl į krūvą! Pasibučiuojame ir toliau važiuojame. Svarbiausia – pagarba vienas kitam. Nėra nei tobulų vyrų, nei moterų. Tuos santykius reikia gludinti, šlifuoti, trinti, reikia derintis vienam prie kito. Ir šis procesas vyksta nuolat. Santykius būtina puoselėti. Kasdien.


– Antraip?


Liveta: Atsakymas aiškus – skyrybos. Išsiskirti labai paprasta. Trinkt brinkt – ir viskas! Ir kas iš to? Vadinasi, per tuos metus nieko bendro nesukūrėme, nepastatėme, neišgyvenome. Vadinasi, mūsų niekas nesieja. Bet juk taip nėra! Viskas, ką šiandien turime – namai, draugai, ryšiai, mūsų koncertai, mūsų gerbėjai, – sunešta, sukurta po šapelį. Būtų kvaila dėl kokio nors mažmožio švystelėti pro petį ketvirtį kartu nugyvento amžiaus!

REKLAMA


Petras: Mes esame nedalomi, esame vienis. Žmonės teiraujasi ne vieno iš mūsų, o Livetos ir Petro Kazlauskų. Atrodo, kitaip ir būti negali.


Liveta ir Petras Kazlauskai: „Mes esame nedalomi“

Namas su sodu Karmėlavoje – išsipildžiusi Kazlauskų svajonė. Martynos Navarackaitės nuotr.

– O meilės-seilės, slapti gerbėjai ir gerbėjos? Ar nepavyduliaujate vienas kitam?


Liveta: Petras niekada nešaudo pavydo strėlėmis, nes aš tam nesuteikiu nė menkiausio preteksto. Mano vyras – labai korektiškas. Net, jei kas nors aplink mane rėžia sparną, jis nestos į vidurį ir nepuls manęs savintis. Tik akies krašteliu stebės situaciją, nes visada žino, kad padėtis kontroliuojama (Juokiasi. – aut. past.).


Petras: O Liveta mėgsta svaidyti žaibus. Vos tik užkalbina kokia dama, kaipmat blyksteli žaliomis akutėmis. (Kvatoja. – aut. past.)


Liveta: Petras nejunta ribų. Todėl aš nesu diplomatiška. Vos pastebėjusi besimezgantį flirtą, iškart prisistatau. Vis kartoju Petrui, koketuok su poniomis ir panelėmis, kai aš nematysiu, – tada širdies neskauda.


– Kas jūsų namuose rūpinasi buitimi, kuris gamina maistą ir kas atsakingas už sodo priežiūrą?


Liveta: Mes neskirstome darbų į vyriškus ir moteriškus. Jeigu Petras sumano pjauti žolę, ir aš kokių nors darbų sode ar darže prasimanau. O jeigu sukiojuosi po namus, žiūrėk, ir Petras ką nors šalia veikia. Prisimenu, mes draugavome net septynerius metus – romantika, drugeliai, gražiausios gyvenimo spalvos! O kai susituokėme, mano vyras pareiškė, kad nenori, o ir nemoka daugelio buities darbų. Jam gi muzikuoti, dainuoti rūpi. Atsisėdau ir galvoju sau, nejau aš suklydau, nejau vienai teks viskuo rūpintis?


– Ir?


Petras: Pamažėl išmokau visko, na, bent jau daugelio darbų.


Liveta: Buvo ir traumų, tarkime, kabarojantis ant stogo sužalota ranka. Ir ką? Ir nieko! Sugijo.


Visada būna pirmas kartas – kažką suremontuoti, pataisyti, prisukti. Tačiau ir pati daug ką sugebu. Nuo mažens buvau mamos mokoma ir maistą gaminti, ir skalbti, ir lyginti, ir gėles prižiūrėti. O ir vyriškų darbų nesibodžiu – man patinka visokių techninių tepalų, benzino kvapas! Moku ir tekinti, ir virinti, ir betonuoti. O „sunegalavus“ automobiliui greitai įmenu gedimo priežastį. Petras nuvažiuoja į autoservisą, o vyrai klausia: „ Ir ką gi Liveta sakė?“ Įdomiausia, kad tos mano prognozės dažniausiai pasitvirtina. (Juokiasi. – aut. past.)


– Ar Karmėlavoje stovi jūsų svajonių namas? O galbūt puoselėjate mintį įsikurti Kaune, Vilniuje ar saulėtoje Ispanijoje?


Liveta: Karmėlavoje įsikūrėme ne iš karto. Iš pradžių nuomojomės butą Kaune. Būdavo, praveriu langą, ir į vidų įvirsta vyšnios šaka. Belieka nuskinti uogas. Tik nuplaunu jas ir sumetu į puodą, dar makaronų įberiu, ir – gardi saldi sriuba. Taigi, tos vyšnios prisiminimas mane persekiojo kiekviename žingsnyje. Ir aš įsisvajojau, kad kada nors turėsiu namus, po kurių virtuvės langu žydės ir uogomis džiugins vyšnios.


Svajonės, žinia, materializuojasi! Tik reikia labai labai norėti. Nutiko taip, kad namuko, kuriame šiandien įsikūrę, savininkas pasiūlė tą būstą pirkti. O mes gi seniai tą namą buvome nusižiūrėję! Žinoma, labai norėjome, bet neturėjome pakankamai pinigų. Tačiau pardavėjas pasiūlė pirkti išsimokėtinai. Štai kaip gyvenime nutinka!



– Esate pora – ir gyvenime, ir scenoje. Kaip susikūrė muzikinis Kazlauskų duetas?


Petras: Pastebėjau, kad Liveta labai gražiai niūniuoja. Kaip tik kūriau dainą, kuriai reikėjo pritariančio balso. Liveta tam puikiai tiko. Pirmieji mūsų koncertai įvyko ne bet kur, o Kauno sporto halėje, Dainų slėnyje, Vilniaus Vingio parke.


Liveta: Būta ir kuriozinių situacijų. Vieno koncerto metu mano batelio kulniukas įstrigo tarp scenos grindlenčių. Daina baigėsi, Petras nusilenkė publikai kartą, kitą, nori nulipti nuo scenos, bet aš vis trypčioju jam už nugaros. Ir? Nagi, išsispyriau iš apavo, „išroviau“ iš lentų batelį ir, nusilenkusi publikai, išskubėjau iš scenos.


– Ar suskaičiavote, kiek koncertų esate surengę?


Petras: Sunku būtų pasakyti tikslų skaičių. Tačiau koncertų būta labai daug. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Dainavome ne tik daugelyje Europos šalių, bet ir už Atlanto, porą kartų lankėmės Kinijoje.


Liveta: Pastarajame krašte puoselėjome tautinius jausmus. Pasipuošėme tautiniais drabužiais, dainavome liaudies dainas. Ir dar. Norėtume priminti, kad šiandien tebetęsiame savo 25 muzikavimo metų turą po Lietuvą. Kiek ilgai jis truks? Tol, kol aplankysime visus mūsų krašto miestus ir miestelius.


– Žinome, kad vedate įvairius pobūvius – gimtadienius, vestuves. Ar lietuviai moka kultūringai linksmintis?


Liveta: Kartais pobūviuose tik dainuojame, o kartais ir visą vakarą vedame. Kitąsyk mus užsako kaip vakaro staigmeną. Kaip tai atrodo? Vyksta pobūvis, groja muzikantai, ir, vakarui įsisiūbavus, ateiname mes su Petru. Su glėbiu gėlių. Pasveikiname vakaro kaltininkus ir iškart perimame pobūvio vairalazdę į savo rankas. Smagu, kad žmonės mus mėgsta, kviečia ir po renginio geru žodžiu mini. Iš tiesų, moka tie lietuviai linksmintis. Ir dainas kartu dainuojame, ir šokame, ir pokštaujame.


Liveta ir Petras Kazlauskai: „Mes esame nedalomi“

Kazlauskai nelaiko savęs žvaigždėmis.


– Kokių keisčiausių pageidavimų teko sulaukti?


Petras: Kažkokių ypatingų norų lyg ir nebuvo. Nors, vienas užsakovas turėjo išskirtinių pageidavimų. Jis buvo matęs įvairių laidų, kuriose dalyvavo Liveta. Todėl paprašė, kad vakaro pradžioje Liveta vilkėtų vienoje laidoje matytą suknelę, vėliau persirengtų tą, kurią vilkėjo kitoje laidoje, paskiausiai – pasidabintų suknia iš dar vieno renginio. Ar taip ir buvo? Žinoma, užsakovų pageidavimus tenka vykdyti.


– Liveta, laidoje „TV pagalba“ stebėjote viešas šeimų dramas. Kas jus piktino ir kas graudino?


– Iš tiesų, Lietuvių šeimose daug smurto, alkoholio, barnių, rietenų ir nelaimingų vaikų. Šioje laidoje buvau tautos balsas. Istorijų būta įvairių – graudžių ir papiktinusių, liūdnų ir šmaikščių. Ir kiekviena išpažintis jaudino. Sunku būdavo ne tik laidos metu, bet ir po jos. Sulaukdavau ne vieno skambučio su prašymu pagelbėti – pinigais, darbais, ryšiais. Ar padėdavau? Žinoma! Būdavo, skambina netgi vidury nakties. Tokiu metu nei kuo galiu pagelbėti, nei kam paskambinti. Pakirstu neišsimiegojusi, pavargusi, sudirgusi. O vakare laukia koncertas.


Patikėkite, nei balso, nei geros nuotaikos! Esame pagelbėję ne vienam – ir finansiškai, ir žodžiu užtarę. Visos TV eteryje parodytos istorijos – ne iš piršto laužtos. Jos – tikros! Mano galva, dėl daugelio suluošintų likimų kalti esame ir patys, ir sistema, kurioje daug neskaidrumo, korupcijos ir įvairių kitokių blogybių.


– Panūdo paklaidžioti valdiškais koridoriais, todėl pasukote į Kauno rajono tarybą?


– Oi, kokie painūs tie valdiški koridoriai – lyg koks voratinklis. Sunku išpinti kokios nors problemos siūlo galus. O kur dar dozė pavydo bei apkalbų!


– Pafantazuokime, kaip atrodys Livetos ir Petro Kazlauskų duetas po kokių dvidešimties metų?


Petras: Prognozuojama, kad po šimto metų Lietuva gali ir visai išnykti. Tikėkimės, kad po poros dešimtmečių ji tikrai tebebus. Ir mes vis dar dainuosime. Nesvarbu, kad gerokai senstelėję. Svarbiausia, kad širdys skambėtų!


Liveta: Norėčiau būti panaši į Nelę Paltinienę. Visada žavėjausi jos energija, moteriškumu ir charizma. Nuo vaikystės klausiausi Nelės dainų. Prisimenu, net kelis kilometrus pėsčia keliaudavau pas tetą (ji turėjo patefoną) paklausyti Paltinienės atliekamų dainų. Ji – mano mokytoja ir scenos ikona.


– Ar malonu, kai gatvėje praeiviai atpažįsta, sveikinasi, o gal – priešingai – smalsuolių žvilgsniai erzina?


Petras: Na, mes tikrai nesislapstome nuo savo gerbėjų, nosies neriečiame ir jokiomis žvaigždėmis savęs nevadiname.


Liveta: Mes mylime ir gerbiame kiekvieną savo klausytoją. Nepažįstamųjų šypsenos ir pasilabinimai mūsų tikrai neerzina. Kartą sutikau jauną merginą, vardu Liveta. O ji patikino, kad šiuo vardu tėveliai ją pavadino mano garbei. Argi nemiela?



Kitos naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą