E.Knispelis: „Gyvenime atsirado saiko jausmas“

E.Knispelis: „Gyvenime atsirado saiko jausmas“

E. Knispelis sako, kad dabar didžiausią malonumą jam teikia fotografavimas.


Žinomas žurnalistas TV3 socialinės dokumentikos laidų „TV pagalba“ vedėjas Egidijus Knispelis prisipažįsta, jog jo gyvenime įvyko kardinalių permainų, kurios jam suteikė labai daug energijos, pakeitė mąstymą ir pašalino iš kūno per metus susikaupusį balastą.


Laimius STRAŽNICKAS


– Socialinės dokumentikos laidoje „TV pagalba“ užbaigėte ketvirtąjį sezoną. Jums tai yra daug ar mažai?


– Nei daug, nei mažai. Kad laida dar rodoma, vadinasi, ji žiūrima.


– Kaip jaučiatės nuveikęs visus darbus?


– Pasibaigus sezonui visada norisi poilsio. Tai natūralu. Esminių permainų ir pokyčių nesiilgiu. Norėčiau, kad laida gyvuotų dar bent porą sezonų. Permainas įsibėgėjusiuose TV projektuose galima palyginti su geležinkeliu. Traukinys, ieškodamas naujo kelio, visada nuvažiuoja nuo bėgių.


– Kokios „TV pagalbos“ istorijos jums labiausiai patinka ir įsimena?


– Tokios, kai iš tiesų pavyksta žmogui padėti. Ne tik jį išklausyti. Ir kai jo prašymas būna toks, kuris skatina dėl to žmogaus pasistengti, neskaičiuojant darbo valandų. Tokių istorijų parodėme daug.

– Ar pats sulaukiate tiesioginių skambučių su prašymu padėti išspręsti kokią nors problemą?


– Taip. Dažnai. Bet tai nieko nekeičia. Mūsų darbuotojai patys renkasi, kur važiuoti.


– Kokį vaizdą apie Lietuvą esate susidaręs iš tų istorijų, kurias pristatote žiūrovams?


– Pastebiu vis didėjančią atskirtį tarp mažas ir didesnes pajamas gaunančių žmonių. Didžiulį sumaterialėjimą. Tai nedžiugina. Pokyčių į gera, be abejo, yra, bet turbūt reikia išlipti iš skurdo, kad tai pamatytum. Ir vėl ten įkristi, kad įvertintum.


– Gal galite paintriguoti ir papasakoti apie naujojo sezono laidos naujoves?

– Dar negaliu visko pasakyti. Jų bus. Bus ir naujų veidų. Labiau stengsimės pagalbos prašančiam žmogui suteikti realią paramą. Ne vien su juo pasikalbėti. Ne vienas mūsų laidos darbuotojas yra įkūręs paramos fondą. Žinau, jiems noriai aukoja mūsų emigrantai. Lietuviai iš užsienio patys į mane kreipiasi, klausdami, kam galėtų suteikti vienokią ar kitokią paramą. Bandysime įgyvendinti tas gražias iniciatyvas.


– Jūsų laidoje rodoma medžiaga toli gražu netrykšta teigiamomis emocijomis, tad tikriausiai pozityvumo stengiatės prisikaupti vasaros mėnesiais, kai galite atsiduoti savo malonumams…



– Kategoriškai nesutinku dėl rodomų neva vien neigiamų emocijų. Nesąmonė. Nemokate įžvelgti pozityvumo. Jo yra visur. Man visi žmonės yra vienodai verti dėmesio, jeigu kreipėsi į laidą. Ilgai ginčijuosi dėl to su pažįstamais ir nepažįstamais visoje Lietuvoje, kad ir kur nuvykčiau. Jeigu žiūrėtumėte visas laidas, pamatytumėte visko. Ne vien juodą spalvą. Kai aš apie tai užsimenu savo kolegoms, man atsako: „Seniai per Lietuvą nevažiavai, vilnieti.“ Vasarą iš tiesų labiau galima atsiduoti savo malonumams. Tai ir darau. Mano didžiausias pomėgis – fotografija. Auga mano feisbuko svetainės gerbėjų skaičius. Stengiuosi juos džiuginti savo fotografijomis.


– Dar neseniai buvote įnikęs gaminti muilą. Ar iki šiol tuo mėgaujatės?


– Šią veiklą apleidau. Nors kartais dar pagaminu. Dovanai. Negailiu kvapiųjų aliejų. Žinau, jog „apdovanotieji“ mano gamintą muilą laiko spintose. Nuo kandžių (juokiasi).


– Gal žinote paslaptį, kaip atrasti aistrą, kuri pripildytų gyvenimą džiugios nuotaikos?


– Geras klausimas. Pirmiausia reikia turėti tą aistrą. Atsidavimas jai savaime suteikia malonumą. Tai užprogramuota. Pomėgiams reikia atsiduoti aistringai, negailint nei savęs, nei pinigų. Tuomet patirsite malonumą. Aš taip ir darau. Visi mano pomėgiai skatina tobulėti, plėsti akiratį, skaityti, ieškoti žinių.


– Ne retenybė dabar jus išvysti su fotoaparatu rankose. Kaip kilo sumanymas nerti į fotografijos pasaulį?


– Kūrybinių fantazijų perteklius. Nejuokauju. Aš dar turiu daug nerealizuotų sumanymų. Turėjau anksčiau prisiminti fotografiją. Dabar ji man teikia didžiausią malonumą. Iš savo nuotraukų montuoju filmukus. Rengiu fotonovelių knygą. Dar turiu daug ko išmokti.


– Kokios fotografavimo patirties turėjote anksčiau?


– Baigęs universitetą fotografuodavau tik kelionėse. Visą laiką save įsivaizdavau kaip rašantį žurnalistą. Fotografiją buvau apleidęs. Kompozicijos pojūtis turi būti įgimtas. Viso kito galima išmokti. Mokykloje lankiau dailės klasę. Turėjome puikią mokytoją. Ji mane įkalbinėjo studijuoti dizainą. Tiesa, literatūros mokytoja manė, jog būsiu rašytojas.

– Kokius objektus fotografuodamas juntate didžiausią įkvėpimą?

REKLAMA


– Fotografuodamas žmones. Jų emocijas. Fiksuodamas tai, ko nepakartosi. Stengiuosi viena nuotrauka sukurti istoriją. Vėliau darysiu fotomanipuliacijas. Turiu daugybę eskizų dar nuo studijų metų. Tuos siurrealistinius piešinius noriu paversti fotografijomis.

– Ar fotografavimas yra brangus užsiėmimas?


– Žiūrint, ko siekiate. Man juokinga, kai turtingi žmonės sako, jog fotografuoti galima ir skardine nuo konservų. Nors patys naudoja automobilio vertės fotoaparatus. Profesionalus fotografavimas yra labai brangus užsiėmimas. Fotoaparatas yra tik dalis išlaidų. Aš šeimai nepasakoju, kiek jau išleidau. Išvytų iš namų (juokiasi).


– Jau spėjote surengti savo darbų parodą?


– Taip. Viena buvo. Debiutavau sau pačiam netikėtu žanru. Gatvės fotografija. Pernai vasarą, atostogaudamas Sicilijoje, po paplūdimius vaikščioti neturėjau laiko. „Šaudžiau“ žmones gatvėse. Mano feisbuko svetainėje yra šių fotografijų. Parodžiau jį profesionalams. Fotografijos dėstytojas ir profesionalios fototechnikos salono savininkas Gediminas Zdančius pasiūlė kai kuriuos savo darbus eksponuoti pas jį.


– Ką laikote savo, kaip fotografo, darbų viršūne?


– Į dideles viršukalnes dar neužkopiau. Man pasiekimas yra tai, jog žmonės pradeda manimi pasitikėti kaip fotografu. Jau kviečia fotografuoti jų vestuves, krikštynas. Su mylimaisiais ar vaikais atvyksta į fotosesiją mano studijoje. Ne mano darbai, o jų pasitikėjimas manimi yra viršūnė.


E.Knispelis: „Gyvenime atsirado saiko jausmas“

E.Knispelis: „Gyvenime atsirado saiko jausmas“

Tarp Egidijaus sukurtų darbų – ir kolegių iš „TV pagalbos“ fotoportretai. Gerda Žemaitė ir Sandra Žutautienė.


– Kokią nuotrauką laikote pasisekusia?


– Tą, kuri kalba pati už save. Tą, kuri kausto dėmesį. Tą, kurios negali užmiršti. Man malonu žinoti, kad mano svetainės gerbėjai mato tokių nuotraukų užsukę pas mane.

– Ar jūsų namų sienas puošia jūsų darytos nuotraukos?


– Ne. Pas mus labai daug paveikslų, vienos garsios amerikiečių fotomenininkės darbų. Ketinome išleisti bendrą albumą. Jos nuotraukos, mano novelės. Bet nepavyko visko suderinti. Jos darbai – šedevrai, brangiai parduodami JAV. Ji Kalifornijoje turi savo mokyklą. Personalinę parodą rengė Metropoliteno meno muziejuje Niujorke. Filmą būtų galima sukurti, kaip mes susipažinome. Tai bent buvo... Buvau jaunas. Dabar to neišdrįsčiau. Tai viena gražiausių mano gyvenimo istorijų. Tiesa, joje dar nėra taško. Iš savo fotografijų turiu keletą spaustuvėje vienetiniais egzemplioriais pagamintų albumų.


– Ar jūsų sūnui Kristupui įdomu tai, kuo jūs mėgaujatės?


– Mano muilas jam patiko labiau nei fotografijos (juokiasi). Jis pats nori būti kino režisieriumi. Filmuoja ir montuoja filmukus pagal savo scenarijus, pats vaidina. Man ten neleidžia kištis.


– Neseniai buvo surengta „TV pagalbos“ fotosesija. Kai pats dalyvaujate fotosesijoje, ar mėginate ją įvertinti fotografo žvilgsniu?


– Aš ten buvau modelis (juokiasi). Kartu su savo kolegomis. Mėgavausi tuo. Be abejo, kreipiu dėmesį į apšvietimo išdėstymą, kaip fotografas bendrauja su savo modeliais. Televizijos visada samdo gerus fotografus. Iš jų galima ir pasimokyti.


– Jūsų kolegos prisipažino itin nustebę nepaliaujamai besikeičiančia jūsų išvaizda, tą, beje, pastebėjo ir TV žiūrovai. Įtariu, kad tokią gyvenimo būdo, galbūt vertybių reviziją atlikote peržengęs savo pusės amžiaus ribą.


– Pataikėte į jautrią vietą... Jokių vidutinio amžiaus vyro krizių nežinau. Buvo kitaip. Pradėjau sau nepatikti. Nei kaip atrodau, nei kaip gyvenu. Viskas susiję. Per penkias savaites atsikračiau lygiai dešimties kilogramų. Kaip? Visiškai atsisakiau alkoholio, pakeičiau maitinimosi įpročius (ypač kiekius), kasdien sportuoju.



– Ar alkoholis jau buvo problema?


– Kaip čia pasakius... Išgerdavau tik vakarais. Bet kiekiai didėjo. Visa laimė, nežinau, kas yra „pachmielas“. Tada būčiau jau nebeišbridęs. Du, trys buteliai alaus, du buteliai raudonojo vyno ir „kontrolinis šūvis“ – keli šimtai gramų viskio. Ir taip beveik kasdien jau porą metų. Galite pasijuokti: ar tai lietuviui daug? Manau, per daug. Nors ir po viskio nesijausdavau girtas. Bet nevairuodavau (juokiasi).


– Iš ko sėmėtės patirties ir ar buvo sunku tai padaryti?


– Aš mėgstu iššūkius. Tokiems pokyčiams reikalinga stipri motyvacija. Aš nepatikau sau. Pilvas buvo toks, jog jau nepritūpdavau užsirišti batelių. Mes visi žinome, ką daryti, norint mažiau sverti. Bet ne visi turi motyvacijos, noro, užsispyrimo. Dabar pažįstami, mane pamatę sako „Oho, kaip tai padarei?“ Vos paminiu, jog atsisakiau alkoholio, nukabina nosis. Klausia, tai ką dabar veiksime, kai pas tave į sodybą atvažiuosime (juokiasi)?


– Kaip naujasis gyvenimo būdas pakeitė jus?


– Aš labai gerai jaučiuosi. Esu žymiai energingesnis. Man patinka visą parą būti blaivia galva. Pasikeitė mąstymas. Draugai šaiposi: „Kaip dabar komentuosi „TV pagalbos“ istorijas?“ Atsakau: „Blaiviai ir supratingai“ (juokiasi). Štai jums dar viena naujojo sezono laidos naujovė (juokiasi).


– Gal dabar žinote atsakymą į daugelį kamuojantį klausimą – kaip lieknėti neskausmingai?


– Nesuderinama. Tas pats, kaip mylėtis ir neprarasti nekaltybės. Reikia išmokti kitaip valgyti. Reikia skanauti ir neskubėti. Valgyti kokybiškus produktus. Tik tai, kas sveika ir iš tiesų skanu. Duoną pakeisti grūdais. Bulves valgyti tik du kartus per metus. Aš taip gyvenu dar tik pusantro mėnesio. Nauja rutina man nėra skausminga. Neketinu tapti nei vegetaru, nei abstinentu. Bet mano gyvenime atsirado nauja kategorija – saiko jausmas. Gal senstu... (juokiasi).


– Apie dar kokius savo pomėgius norėtumėte užsiminti?


– Kiną. Pasaulio kino istoriją. Mano archyve daugiau kaip 14 tūkstančių filmų. Visų laikotarpių, visų žanrų. Galėčiau apie visus papasakoti. Tik jau praėjo tie laikai, kai su kolega kino kritiku (kartu studijavome žurnalistiką) Marijumi Kulviečiu vesdavome kino vakarus. Nesutinku žmonių, kurie domėtųsi senu kinu. Man, tarkim, mano atrinkti 1970-ųjų filmai nėra seni. Kaip gali būti sena tai, kur kalbama apie amžinuosius dalykus ir vertybes?


– Televizijoje išgarsėjote 1993 metais pradėjęs vesti publicistikos laidą „Nakviša“, kur susipažinote ir su savo dabartine žmona Palmira, su kuria nemažai metų dirbote kartu. Ar kartais kyla svarstymų, gal vertėtų vėl sujungti abiejų profesines pastangas bendram projektui?

– Su Palmira labai lengva dirbti. Ji profesionalė, kuriai rūpi kolegos. Ji dabar įmonės vadovė ir savininkė. Jos darbuotojos ją labai myli. Krizės metu, kai visiems apkarpė biudžetus, atlyginimą ji sumažino tik sau. Ir dirbo papildomus darbus, kad darbuotojų algos nenukentėtų.


– Ar viešose vietose stengiatės pasislėpti nuo žmonių, kad jūsų nepažintų ir nevarstytų žvilgsniais?


– Kai sumažėjo pilvas, nesislapstau (juokiasi). Ūsų tikrai nesiklijuoju. Vilniuje tai nelabai pastebiu. Provincijoje kitaip. Bet aš mėgstu pasikalbėti su žmonėmis. Žinomumas tam atveria kelią.



Kitos naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą