Geram kalviui užtenka priekalo, plaktuko ir replių

Geram kalviui užtenka priekalo, plaktuko ir replių

Martynas kalvystės amato išmoko iš savo tėvo.


Kaune gyvenantis iš Žemaitijos kilęs kalvis Martynas Stankus daugžodžiauti nelinkęs. Sako, tie, kurie daug kalba, mažai tenuveikia. Šeštos kartos kalvis įsitikinęs, kad apie žmogų įdomiausiai pasakoja jo darbai.


Kalviai – tėvas ir sūnus


Martynas juokiasi, esą jam niekada nė netoptelėjo mintis tapti kuo nors kitu – ne kalviu. Vyras nuo vaikystės matė, kaip grūdinamas plienas. Tėvas Algirdas Stankus juodu su broliu Mindaugu nuo mažumės vesdavosi į kalvę. Ar leisdavo stoti prie priekalo? „Kol buvome pypliai, dažniausiai tėvas patikėdavo tik kalvę iššluoti, – šypsosi vyras. – Bet pamažėl ir plaktuką, reples patikėjo.“


Pašnekovas pagarbiai tvirtina, jog tėvas – geriausias Lietuvos kalvis – jam didelis autoritetas. „Geriausiųjų sąraše jis galbūt ir ne pirmas, bet tikrai antras. Tačiau to pirmojo aš nepažįstu“, – juokiasi. Iš Žemaitijoje esančio Viekšnių miestelio kilęs kalvis Algirdas Stankus – kalvystės Lietuvoje propaguotojas, gerai išmanantis Damasko plieno paslaptis.


„Kai mokykloje reikėdavo pildyti anketą apie profesiją, niekada nekildavo jokių abejonių. Visada rašydavau, kad būsiu kalvis“, – pasakoja Martynas ir patikina, kad kalvystė tarsi užkoduota jo gyvenime.
Prieš ketverius metus vyras iš Mažeikių atsikėlė į Kauną. Kodėl? „Nutekėjau“, – juokiasi. Ir džiaugiasi buvęs maloniai nustebintas, kai sužinojo, jog apsigyveno vietoje, netoli kurios kadaise rūko kalvės kaminas. Pasirodo, Martyno namų pašonėje statant naują pastatą buvo aptikta viena iš senojo Kauno kalvių.

REKLAMA


Kalvystė – tai amatas


Ar iš to, ką veikia, galima pragyventi? Pasak Martyno, turint rankas ir galvą ant pečių visada įmanoma pragyventi. Norėtųsi paminėti, jog tos rankos – tikrai ne atgrubnagio žmogaus. Antraip Martynui nebūtų buvę patikėta kaldinti Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos ginklus, be to, ir ginklakalystės paslaptys jam nerūpėtų.


Vyras kalviauja daugiau kaip dvidešimt metų. Tačiau kalvystės nevadina verslu. Sako, nemoka dirbti bet kaip. Būna, prie kokio nors darbo sugaišta tris ar keturias dienas. O juk per tą laiką „tept lept“ būdu galėjo nukaldinti ir parduoti kur kas daugiau?! Martynas sako, jog taip dirbti nemoka.


Ar gamina tvoras, laiptų turėklus, durų vyrius – tai, ko žmonėms dažniau prisireikia ir už ką galima „pinigą paimti“? Kalvis tikina, jog pirmenybę teikia maloniam darbui. Sako, jam patinka gaminti židinius ir jiems skirtus įrankius, žinoma, nukaldina ir vartų, ir laiptų ranktūrių. Tačiau dėl pinigų verstis per galvą – ne jam. Svarbiausia – pasitenkinimas, kurį junta dirbdamas. Tuomet nė nepastebi, kaip prabėgo diena – nuo penktos valandos ryto iki sutemos. Ir taip kasdien?


„Tikrai ne, – juokiasi Martynas, – žmona neleistų. Kita vertus, darbo laiką reguliuoju pats. Galiu dirbti kone visą parą, o paskui dieną kitą ilsėtis. Visada buvau savo laiko karalius. Neteko eiti į tarnybą, kurioje darbo valandos reglamentuotos.“

REKLAMA



Geram kalviui užtenka priekalo, plaktuko ir replių

Daug darbų kalvis parduoda įvairiose mugėse, gauna užsakymų iš užsienio šalių, kitąsyk pagamina bažnyčiai ar dvarui vartus, kokią kitą autentišką retenybę.


Ginklakalystė


Pašnekovas tikina, jog aukščiausia kalvio darbo viršūnė – ginklakalystė. Martynas dirba rekonstrukcijos srityje. Pradžia – Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos karių ginkluotė. Patiko, prilipo. Auksarankis kalvis yra eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ narys, bendrauja su archeologais, gilinasi į senovinių ginklų istoriją ir jų atkūrimo subtilybes. Patinka kirvius daryti. Kartais – improvizuoti, o kitąsyk – restauruoti. Sako, kirvis – ne peilis. Pastarąjį pagaminti lengviau.


Kartą iš bičiulio kalvio dovanų gavo peilį. Teigiama, kad dovanojami aštrūs daiktai žada nesantaiką. Martynas juokiasi, esą jis bičiuliui irgi rengia panašią staigmeną. Tuomet jau nesantaika negrės – bus ne dovana, o savotiški mainai.


Mokslus baigė tėvo kalvėje


Martynas tikina, jog tėvas ne tik supažindino su kalvystės pradžiamoksliu, bet ir perdavė ne vieną šio amato paslaptį. Vyras sako, kad toks pavyzdys ir patirtis – didžiausia mokykla. Martyno tėvas gerai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse, pas jį atvyksta aukščiausio lygio kalvių iš Maskvos, Peterburgo, kitų miestų. Tėvo pamokos ir patarimai – neįkainojami.


Trys kalviai Stankai. Ar visi daro tą patį? Martynas pasakoja, esą broliui Mindaugui labiau patinka Damasko plienas. Tėvo darbai – skulptūriški, jis turi subtilų formos pojūtį. Martynui patinka rekonstrukcija. Na, o tobulėti, rasti naujienų galima skaitant, naršant internete ar bendraujant su kolegomis ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio kraštų.


Kalvis buvojo daugelyje Europos mugių ir neabejoja, jog kalvystė itin prisideda prie lietuviškų tradicijų išsaugojimo ir populiarinimo. Martynas džiaugiasi ir Mažeikiuose rengiamomis kalvių šventėmis – į jas suguža gausus būrys kalvių ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Europos.


Geram kalviui užtenka priekalo, plaktuko ir replių

Kalviui tenka atlikti ir dekoro darbus.


Žemaitija – kalvystės centras


Lietuvoje šio amato mokyklų nėra. Beveik nėra. Tik Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete galima studijuoti metalo meną. Tai vienintelė Lietuvoje dailės bakalauro studijų programa. Ar kalvystei negresia išnykimas? Martynas mano, kad šis amatas tikrai niekur nedings. O mokytis kalvystės paslapčių, kaip senais laikais, prašomasi pas kalvius. Ir tai nėra blogai. Iš lūpų į lūpas, iš rankų į rankas perduodami profesionaliausi įgūdžiai.


Ar Martynas turėjo mokinių? „Gal dešimt!“ – džiaugiasi vyras ir pabrėžia, kad vienas iš jo auklėtinių vėliau studijavo Vilniaus dailės akademijoje ir šiuo metu dirba vienoje geriausių juvelyrikos įmonių Londone.


Amato tradicijos


Kalvystės tradicijos pasaulyje labai skiriasi. Ne paslaptis, jog sovietmetis padarė didelę įtaką šiam amatui Lietuvoje. Tuomet buvo nuimami bažnyčių kryžiai. Martynas prisimena, jo tėvas tuos kryžius remontuodavo ir vėl keldavo. „Šiandien pats kone kasdien susiduriu su rekonstrukcija ir matau, kad Lietuvoje būta stiprios kalvystės mokyklos“, – teigia pašnekovas. Beje, kalvių Lietuvoje – ne tiek ir mažai. Tik štai aukšto lygio – ne itin daug.


Pasak Martyno, mūsų šalyje kalvystės menas yra toli pažengęs. Ir broliai latviai mums tikrai pavydi. Tačiau, pavyzdžiui, Ukraina, kur išsaugotos kalvystės mokyklos, mus lenkia. Daugelyje Vakarų Europos šalių kalviai specializuojasi vienoje ar kitoje srityje, tarkime, arklių kaustytojai kausto arklius, kiti daro peilius ir pan.



Pašnekovo manymu, tikras kalvis yra tas, kuris visus darbus atlieka pats, o ne tas, kuris virina nusipirktus kiniškus metalo ruošinius, ir ne tas, kuris parsisiuntęs geležtės ruošinį, rankeną ir įsigijęs kažkieno pasiūtą makštį vadina save peiliadirbiu. „Pats ieškau žaliavos, pats kaitinu geležį, gaminu įrankius ir pan.“, – pabrėžia tikru kalviu save vadinantis Martynas.


Geram kalviui užtenka priekalo, plaktuko ir replių

Kalviui tenka gaminti ir puodus.


Žaliava ir įrankiai


Kur perka metalo? Ieško specializuotose parduotuvėse, kurgi daugiau! „Bėda ta, kad daugelis tokių parduotuvių neparduoda mažo kiekio metalo. Iškart siūlo pirkti toną ar daugiau! Man tokio kiekio užtektų keliems gyvenimams. Tenka ieškoti visokių likučių“, – pasakoja pašnekovas.


Kalvio įrankiai? Martynas teigia, jog visų kalvių – nesvarbu, Ukrainoje, Prancūzijoje ar Viekšniuose meistraujančių – pagrindiniai įrankiai yra tie patys: priekalas, plaktukas, replės... Kalvis sako, jog savo mokinius pirmiausia išmoko pasigaminti meistro įrankius. Ir tik po šio etapo judama toliau. Be abejo, įrankių būtų galima ir nusipirkti. Tačiau jie – arba nekokybiški, arba labai brangūs. Vyras tikina, kad pirktinės replės niekada neprilygs paties pagamintoms – tokios „arčiau rankos“.


Unikalūs dirbiniai – brangūs

Pašnekovas tikina, jog kalviški dirbiniai – išties brangūs ir ne kiekvienam pirkėjui įkandami. Tad dažnai tenka dirbti už tokius pinigus, kokius žmogus gali mokėti. Ar dėl to nenukenčia kokybė? Martynas sako, jog greičiau nukenčia šeimos biudžetas, tačiau kokybė – niekada.


Kas pageidauja Martyno Stankaus kaldintų dirbinių? Ir muziejai, ir žmonės, kuriems reikia tikrų, o ne masinės gamybos daiktų. Tarkime, skiltuvo ugniai įžiebti. Daug darbų kalvis parduoda įvairiose mugėse, gauna užsakymų iš užsienio šalių, kitąsyk pagamina bažnyčiai ar dvarui vartus, kokią kitą autentišką retenybę. Užsidirba ir iš rekonstrukcinių edukacinių projektų. Štai neseniai gamino iečių antgalius. „Svarbiausia, kad tai, ką darau, būtų įdomu ir teiktų malonumą“, – šypsosi vyras.


Nenuvertinkite provincijos!


Tikriausiai į provinciją grįžti nebenorėtų? Martynas pyktelėja, esą žodis „provincija“ šiandien įgijęs neigiamą atspalvį. Taip neturėtų būti. „Ir tuose mažesniuose miestuose ir miesteliuose gyvena daug šviesių ir įdomių žmonių. Ten irgi vyksta veiksmas. O sėdus į automobilį per kelias valandas galima nukakti į bet kurį didmiestį. Šiandien atstumas – ne kliūtis norint aplankyti renginį ar parodą“, – pabrėžia Martynas. Ką gali žinoti, galbūt kada nors jis su šeima grįš į gimtąją Žemaitiją...


Ar žmona neprieštarauja, kad Martynas dažnai būna ne namuose, o kalvėje – prakaituotas, metalo dulkėmis aplipęs? Pašnekovas džiaugiasi, kad jo antroji pusė – „prie meno“. Žmona – tekstilininkė. Taigi puikiai supranta sutuoktinį. „Ir nemanykite, jog kalvėje nešvaru, – sako vyras. – Čia steriliau nei operacinėje. Juk kalvio įrankiai kaitinami tūkstančio laipsnių temperatūroje, o chirurgo instrumentai – tik šimto. Anksčiau kalvių dirbtuvėse moterys gimdydavo.“


Ar Martyno Stankaus palikuoniai netaps septintos kalvių kartos atstovais? „Mano vyresnėliui – tik ketveri metukai. Gyvenimas parodys!“ – juokiasi garsus Lietuvos kalvis.


Parengta pagal žurnalą „Savaitė“



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris