Gyvūnų gelbėtojai neturi laiko ašaroms

Gyvūnų gelbėtojai neturi laiko ašaroms

Idiliškas vaizdas, kokių Tautmilės gyvenime yra išties nedaug.


Visuomet yra pusiausvyra: kai kurie žmonės, net gaudami neblogą atlyginimą, vos pajudina pirštą dėl kitų, o kai kurie sutinka dirbti visai be atlygio ir tokioje srityje, kur niekas karūnos neuždės, greičiau jau pavadins sentimentaliu nukvakėliu... Tačiau benamių gyvūnų gelbėtojai į tokius dalykus ne itin gilinasi – tam paprasčiausiai nelieka laiko...


Darbo valandų neskaičiuoja


Sekmadienio vakaras. Šalta, tamsu. Kam norisi tokiu metu palikti šiltus namus, arbatos puodelį, atsisakyti jaukaus vakaro su šeima ar kad ir kokio kvailo filmo? Vis dėlto susitarimas ir pareiga verčia tiesiog išplėšti save iš jaukaus fotelio ir pasukti į sostinės Rasų mikrorajono gilumą, kur įsikūrusi benamių gyvūnų prieglauda „Tautmilės globa“. Lyg išbandymų nebūtų gana, kelias eina pro Rasų kapines, ir nors dvasios nepuola persekioti, palei kapinių tvorą kartais praslenka vienas kitas ne itin inteligentiškos išvaizdos vyrukas...


Tolumoje pasigirsta daugiabalsis lojimas, iš pažiūros negyvenamų apleistų statinių apsuptyje matyti vienišos švieselės – prieglaudos langiukai. Už jų knibžda gyvybė ir verda darbas.


Pravėrus duris, nežinia, kas pribloškia pirmiau ir labiau – ar kvapai, ar garsai. Prie durų susispiečia gal pora dešimčių šunų ir paleidžia gerkles pamatę nepažįstamą žmogų. Viso pokalbio metu lojimas nesiliauja, tačiau pokalbis – „punktyrinis“. Savanoriai sako, kad gali kalbėtis tik dirbdami – pernelyg daug darbo... Šiek tiek pasikalbame vedžiodami šunis. Jeigu įmanoma, jie vedami po du, tad man tenka antrasis.


Darbo rankų, kaip visuomet, trūksta, ypač žiemą, tad kol visus šunis išvedžioja, tikėtina, kad savanoriai sušąla į ragą. O kur dar narvų ir grindų valymas – nors visi, kurie gali ir turi eiti į lauką, vedžiojami, tačiau visko pasitaiko. Be to, nuoširdžiai teršia mažyliai, kurie dar negali būti vedami į lauką.


Beje, tvarkytis nėra taip paprasta, kai aplink sūkuriuote sūkuriuoja šunys: jie vis taikosi suversti tai, kas ką tik buvo sutvarkyta, mat kai kam tai linksmas žaidimas, bendravimas su žmogumi... Kelios ar keliolika valandų per savaitę tokioje troškioje ir triukšmingoje aplinkoje – savanorių kasdienybė be jokių pagražinimų.



Tiesiog nereikalingi


Neabejingi benamiams gyvūnams žmonės kartais paskaito dramatiškų istorijų apie jų likimus. Kartais benamių likimo neišvengia ir kilmingi, gražūs, jauni šunys, tačiau tai – tik išimtys. Mane apspitę keturkojai – paprasčiausi brisiukai, nežinia, kokių spalvų ir kokios figūros, mažos ir didelės šunų karikatūrėlės, atsiradusios nežinia kaip ir nežinia kam... Žmonių neatsakingumo aukos, regis, paleistos į pasaulį vien tam, kad kentėtų, o galbūt tam, kad leistų pasireikšti ne tik kvailajai ir žiauriajai, bet ir gerajai žmogaus prigimties pusei.


„Be mūsų, jie nieko daugiau neturi“, – pabrėžė „Tautmilės globos“ savanorė Lina, paklausta, kodėl dirba tokį sunkų darbą. Papasakojo, kad kartą jai tiesiai po kojomis buvo išmestas sužeistas šuo. Ji puolė skambinti į visas prieglaudas, kad kas galėtų padėti, tačiau visur pasiūlė veikti savo jėgomis. Padėti sutiko vienintelė Tautmilė... Lina norėjo jai kaip nors atsidėkoti.


Atsidėkojo savo darbu ir dirba iki šiol – tą dieną, kai kalbėjomės, buvo lygiai metai, kai ji savanoriauja, dabar jau tris kartus per savaitę po kelias valandas po darbo. Ji kaip tik ir leido prieglaudoje sekmadienio vakarą. Lina teigė neįsivaizduojanti, kas turėtų nutikti, kad ji atsisakytų šio darbo – pasak jos, ši veikla daug ko išmokė, ypač – atsakomybės.


Daugelis žmonių žiūri į šunis kaip į potencialų grėsmės šaltinį. Žinoma, būna ir agresyvių šunų, bet patirtis dirbant su gyvūnais padeda juos atskirti ir izoliuoti – pikčiurnos sėdi narvuose. Kiti gauna po kelias valandas per dieną palakstyti prieglaudoje ir net turi savo sofą pagulėti, kaip tinka padoriam šuniui. Kaip tik tuo „Tautmilės globa“ skiriasi nuo kitų, ir šunys laksto kaip niekur nieko. Būna, kad kartais pasipeša, apsiurzgia ir parodo dantis, bet viskas baigiasi geruoju.


Tautmilė vėliau pasakojo, kad buvo keletas nemalonių incidentų, bet, palyginti su gyvūnų gausa, tai niekis. Kartą kelios patelės „pamokė“ vieną pasipūtusį ir agresyvų patiną. Užgijus žaizdoms, jis tapo kaip šilkinis... Tačiau vienas incidentas vis dėlto baigėsi tragiškai...

REKLAMA


Savanorė Vakarė, energingai kuopdama narvus, sakė, kad šunų nebijo. Svajoja tapti veterinare. Paklausta, ar jai, jaunai merginai, kartais, na, bent retkarčiais nekyla noras atsisakyti tokios sunkios pareigos, Vakarė sąžiningai atsakė, kad kartais važiuoti iš tikrųjų nesinori. Tačiau žino, kad nuvažiavusi labai džiaugsis – ir dėl to, kad nepasidavė, ir dėl gyvūnų – visi savanoriai juos myli, be to šis darbas nebūtų įmanomas.


Gyvūnų gelbėtojai neturi laiko ašaroms

Savanorystė vien tik iš pareigos, bet meilės, būtų per sunki.


Komanda – kaip kumštis


„Sunku pasakyti, kas verčia mus dirbti nemokamai. Nors šiemet, tikimės, gal jau pavyks įsteigti bent vieną etatą – mūsų darbas jau seniai viršija savanoriško darbo ribas“, – sakė profesionali fotografė, prieglaudos įkūrėja ir vadovė Tautmilė Stanevičiūtė ir pridūrė esanti laiminga, kad dabar jau pavyksta nemaitinti ir negydyti globotinių savo asmeninėmis lėšomis.


Tautmilė savo komandai negailėjo gerų žodžių ir, nors buvo savanorių, kurie atsisakė šios veiklos, neskuba jų smerkti: šiai veiklai reikia ne tik atsakingumo, laiko, jėgų, bet ir pasiaukojimo, psichologinio atsparumo. „Juk nuolatos susiduriame su žmonių nuodėmėmis, žiaurumu, ligomis, nuolatiniu finansų stygiumi ir galvos skausmu, iš kur gauti pinigų, kur patalpinti dar vieną globotinį, kurį šeimininkas tuoj pat užmigdys, jeigu mes jo nepaimsime“, – pasakojo moteris.


Ji kartais paprašo laiko – bent vienos dienos, kad tiesiog atsisėstų ir pagalvotų (ir visuomet ką nors sugalvoja), bet ne – šeimininkas toliau šantažuoja gyvūnų globėjus, kad šie apsiverkę ir viską metę pultų gelbėti gyvūno... Tokie dalykai morališkai tiesiog užmuša.


Pasak Tautmilės, žmonės įsivaizduoja, kad prieglauda gauna lėšų iš savivaldybių ar Europos Sąjungos fondų ir tiesiog privalo visus gyvūnus priimti tą pačią minutę. Iš tikrųjų jų prieglauda, kaip ir kitos, verčiasi tik iš suaukotų lėšų. Be to, bet kokiu atveju gyvūnas yra to asmens, kuris jį įsigijo, atsakomybė.


Moteris stebisi keistu humanizmo supratimu (beje, tuo dažnai kaltinami gyvūnų globėjai) – nenoru gyvūnų kastruoti. Jos nuomone, nei gyvūno, nei žmogaus esmė nėra dauginimasis, nors daugelis mano kitaip.


Neatsakingo veisimo sustabdymas gal ir nepanaikintų problemos (kai kurie žmonės be jokio supratimo ir atsakomybės pasiima šunį ar katę, paskiau atsikrato), visgi gerokai ją sumažintų... Pasak Tautmilės, vien sutalpinti tiems benamiams, kurie jau gimė, Lietuvoje reikėtų dar dviejų trijų didelių prieglaudų.


Gyvūnų gelbėtojai neturi laiko ašaroms

Meilė savanoriams padeda įveikti visas kliūtis.


Globa skaičiuoja šimtmečius


Pirmoji Lietuvoje gyvūnų globos draugija buvo įkurta 1873 metais Rietave. Jos steigėjas – kunigaikštis Mykolas Oginskis. Šviesus žmogus, sukaupęs turtingas meno kūrinių, archeologinių radinių ir knygų kolekcijas, padėjęs valstiečių vaikams siekti mokslo, įkūręs muzikos mokyklą, kurioje mokėsi ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, vėliau tapęs šio mecenatu, rado laiko ir dėmesio beglobiams gyvūnams. Lietuvos gyvūnų globos draugijos žiniomis, Rusijos imperijoje tuo metu buvo tik 32 gyvūnų globos draugijos, viena iš jų – Rietave.


Beje, M. Oginskis atsivežė iš Europos kilmingų šunų – jie tuomet buvo nepaprastai brangūs. Brangūs šunys yra ir dabar daugelyje Europos šalių. Kaina ir įstatymai, keliantys aukštus reikalavimus gyvūnų augintojams, lemia, kad ten šunys ir katės dėl nekontroliuojamo veisimo nežyra kaip iš gausybės rago, prie kiekvieno namo kaime nevargsta prie grandinės nežinia už ką nubaustas varguolis... Nors benamių gyvūnų nestinga ir kai kuriose kitose Europos šalyse, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV).



XIX amžiuje buvo labiau rūpinamasi stambiais gyvūnais. Tarkime, arklių savininkai buvo perspėjami, jog žiemą ilgai nelaikytų jų pririšę prie karčemos, paskiau nevytų namo, kad nesusirgtų. Vėliau Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė domėjosi Europos patirtimi, kaip humaniškiau paskersti gyvulius, kad jie nesikankintų, ir stengėsi tą patirtį paskleisti Lietuvoje.


1874-aisiais M. Oginskio įkurta draugija paskelbė konkursą parašyti lietuvišką veikalą apie gyvulių globą ir priežiūrą. Po metų tokį veikalą pavadinimu „Pasauga kiekvieno gyvo sutvėrimo“ įteikė lietuvių rašytojas, švietėjas Laurynas Ivinskis. Dėl lietuvių kalbos draudimo ir carinės cenzūros veikalas taip ir nebuvo išleistas.


Minėtos draugijos veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Atkūrus nepriklausomybę, ji buvo atgaivinta, jai pradėjo vadovauti knygnešys, generolas Jonas Jurgis Bulota. 1937 metais draugiją globojo prezidentas Antanas Smetona, daug naujovių įdiegė S. Čiurlionienė, Tadas Ivanauskas. Draugijos veikla buvo nutraukta Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai. Tuomet gyvūnų globos tradicijos nutrūko, nubloškusios šimtmečius atgal...


Gyvūnų gelbėtojai neturi laiko ašaroms

Tautmilė savo darbo valandų neskaičiuoja.


Beje, amžiaus pradžioje Lietuvos gyvulių globos draugijos metraštyje buvo rašoma: „Draugija didžiausias pastangas dėjo įsąmoninti visus žmones, kad gyvulys nėra tik paprastas daiktas, su kuriuo žmogus galėtų daryti ką norėdamas, bet kad jis yra gyvas, Dievo leistas, padaras, jaučiąs laimės ir skausmo jausmą, iki tam tikro laipsnio, panašiai kaip ir žmogus, ir dėl to turįs teisių, ištikimai žmogui tarnaudamas, būti nuo tų visų skausmų ir baimės apsaugotas.“


Nepriklausomybės metais draugijos veiklą atgaivino veterinarijos gydytojas prof. Kazys Trainys. Jo ir bendraminčių bei bendražygių iniciatyva Lietuvoje buvo priimti gyvūnų globos ir gerovės įstatymai.


Seniausiai gyvūnais besirūpinanti organizacija buvo įkurta Anglijoje – 1824 metais. Ji pavadinta Karališkąja gyvūnų globos draugija. Vėliau imta steigti daugiau panašių draugijų, susispietusių po Pasaulinės gyvūnų globos draugijos sparnu. Lietuvos gyvūnų globos draugija – taip pat šios organizacijos narė. Išskyrus savivaldybių finansuojamas benamių gyvūnų gaudymo ir likvidavimo tarnybas, gana ilgą laiką tai buvo vienintelė šioje srityje veikianti visuomeninė organizacija.


Beje, nužudytų šunų ir kačių lavonai bei Vilniuje surinktos gaišenos vežamos utilizuoti į Plungės rajone įsikūrusią „Rietavo veterinarinę sanitariją“. Paradoksas: būtent Rietave įkurta pirmoji gyvūnų globos draugija...


Gyvūnų gelbėtojai neturi laiko ašaroms

Labai dažnai į prieglaudą patenka ištisos vos gimusių šuniukų vados.

Amžinas Brisiaus galas


Tik šio amžiaus pirmąjį dešimtmetį mūsų šalyje pradėjo kurtis savanoriškos gyvūnų globos organizacijos. Šiuo metu jų – didesnių ir visai mažų – yra daugiau nei 30. Šios organizacijos nėra susivienijusios, skiriasi jų veiklos mastai ir koncepcijos, tad tarpusavyje konkuruoja ir dėl dėmesio, ir dėl finansų.


Tačiau aišku viena: visos jos nekonkuruoja dėl benamių gyvūnų, nes jų yra daugiau, nei gali priglausti. Tuo gali įsitikinti kiekvienas, pabandęs savanoriškoms draugijoms įsiūlyti rastą gyvūną.


Tikslios benamių gyvūnų statistikos nėra, nėra ir oficialios benamių gyvūnų statistikos. Lietuvos statistikos departamentas nerenka informacijos, kiek namų ūkių augina naminius gyvūnus, Gyvūnų registravimo centras pateikia tik paženklintų mikroschemomis gyvūnų duomenis.


Padėtis pradėjo keistis 2016-aisiais – nuo tada augintinių ženklinimas mikroschemomis Lietuvoje tapo privalomas. Iki šiol vis virkaujama, kad tam lietuviai neturi pinigų, tarytum laikyti gyvūną ir nesuteikti jam normalių sąlygų būtų norma. Be to, tuomet būtų galima nubausti savininkus, išmetusius gyvūnus į gatvę (jie pažeidžia Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą).


Remiantis JAV statistika, šioje šalyje kasmet 5–7 mln. naminių gyvūnų patenka į prieglaudas. Maždaug 3 mln. sveikų gyvūnų nužudoma. Tik vienas iš dešimties gimusių šuniukų turės nuolatinius namus. Benamių gyvūnų yra 5 kartus daugiau nei benamių žmonių.


Vien Vilniuje kasmet nužudoma keli tūkstančiai naminių gyvūnų. 2005 metais buvo nužudyti 5 944, vėliau šis skaičius po truputį mažėjo iki 5 330 2007-aisiais, tačiau per krizę jis smarkiai šoktelėjo iki beveik 7 000 per metus.


Tuomet įkurta savanoriškų gyvūnų globos organizacijų, ir statistika šiek tiek „persilaužė“. Nors benamių gyvūnų ne mažėja, o net daugėja, net trečdalis ir daugiau jų randa naujus namus. Kol nebuvo savanorių, tokių būdavo vos keli šimtai iš kelių tūkstančių – mažiau nei dešimtadalis. Tačiau gausybės ragas, jei taip galima sakyti apie tokį apgailėtiną reiškinį, ir toliau neišsenka…


Parengta pagal žurnalą „Savaitė“



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą