Šykštumas ir turtai laimės neatneša. Netikit?

Šykštumas ir turtai laimės neatneša. Netikit?

Psichologai šykštumą lygina su liga, kuria serga nemažai žmonių.


Riba, skirianti taupumą nuo šykštumo, labai menka. Visi žmonės skaičiuoja pinigus, tačiau vieni, nors ir negali pasigirti turtais, negaili sau ir moka dalytis, o kiti, nors ir neskursta, stengiasi išleisti kuo mažiau. Pirmieji nestokoja gyvenimo džiaugsmo, o tie kiti dažnai būna nelaimingi, nes jiems nuolat ko nors trūksta.


Dalia ALEKNIENĖ

Šykštumas ar taupumas?


Manoma, kad būti taupiam, t. y. ūkiškam, nėra bloga savybė. Juk gyvi esame ne vien oru ir dvasiniais dalykais – turime mokėti mokesčius, nusipirkti maisto ir drabužių, leisti sau kai kurias pramogas. Taigi, norime ar nenorime, esame priversti skaičiuoti pinigus. Jeigu tai darome protingai planuodami, atidėdami šiek tiek santaupoms ir negailėdami savo reikmėms, sveikintina.


Tačiau kai kurie žmonės perdėtai stebi savo pajamas ir išlaidas, siekia turėti kuo daugiau, nors pinigų jiems netrūksta. Kai užvaldo begalinis noras nuolat kaupti patiriant kuo mažiau išlaidų, gailima sau skanesnio kąsnio ar geresnio drabužio (ką jau kalbėti apie pramogas!), tai jau yra šykštumas.


Jo apsėstas žmogus skaičiuoja kiekvieną centą ir randa „svarių“ priežasčių sau pateisinti: „Kam eiti į kino teatrą ir mokėti už bilietus, jei po kiek laiko tą filmą rodys per televizorių ir galėsiu ramiai pažiūrėti gulėdamas ant sofutės.“ Arba: „Mokėti už puodelį kavos kavinėje – didžiausia nesąmonė, juk už tuos pačius pinigus nusipirksiu pakuotę kavos per akciją prekybos centre“ ir pan. O jei vis dėlto aplinkybės priverčia šykštuolį išsiskirti su pinigais, tai jam būna labai skausminga. „Be reikalo pirkau tuos batus, galėjau dar sezoną išsiversti su senais, tereikėjo nunešti į taisyklą“, – graužia save.

REKLAMA


Kaupikai nesijaučia laimingi


Šykštūs žmonės net ir svarbia proga artimiausiems draugams nedovanoja gerų dalykų, mylimųjų nestebina mielomis staigmenomis. Kaupikai nemoka dalytis ne tik materialiais, bet ir dvasiniais dalykais. Neretai jie būna uždari, emociškai skurdūs, nemoka parodyti dėmesio ir pagarbos, pavydi tiems, kurie leidžia sau daugiau.


Artimiesiems gyventi su šykštuoliu ne pyragai, nes jis vis bamba ir prikiša, kad „pinigai mėtomi be reikalo“, aiškina, kaip pasielgti būtų buvę protingiau. Vis dėlto labiausiai šykštuoliai apkartina savo gyvenimą. Žmogus, nesugebantis dalytis su kitais, tampa atstumtuoju – kam gi įdomu bendrauti su kiekvienoje situacijoje siekiančiu išpešti sau naudos?


Psichologų teigimu, pinigus ir turtus žmogus paprastai ima kaupti, kad pajustų savo vertę ir pasitenkinimą, kurio nepatiria darbe ar asmeniniame gyvenime. Tačiau bemat jis atsiduria uždarame rate – troškimas turėti kuo daugiau niekur nedingsta, netgi stiprėja, nes, kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant. Kadangi poreikio „turėti viską“ nepavyksta patenkinti, šykštuolis nesijaučia laimingas. Jį kamuoja godumas, savigrauža, baimė, nerimas, nepasitikėjimas ir daugybė kitų neigiamų emocijų. Neleisdamas sau atsipalaiduoti ir nekontroliuoti, jis galiausiai pervargsta, darosi irzlus ir piktas.

REKLAMA



Japonų psichologas Eichi Takumi išvardijo asmens, linkusio į kaupimą, savybes. Tai uždaras būdas, tikėjimas prietarais ar burtais, pykčio priepuoliai, taupymas maistui ir kt.


Šykštumas ir turtai laimės neatneša. Netikit?

Vienas turtingiausių XIX a. žmonių Dž. D. Rokfeleris, garsėjęs ir perdėtu taupumu, šventai tikėjo principu: jei nori turėti daug pinigų, privalai jais dalytis su kitais.


Šykštuoliu negimstama


Šventasis Paulius šykštumą vadino „visokio blogio šaknimi“. Krikščionybė besaikį turtų troškimą laiko nuodėme. Tačiau kodėl netgi tikintys žmonės vieni dalijasi su kitais, o kiti gviešiasi turtų? Kur slypi šykštumo priežastys?


Psichologai pastebi, kad šykštuoliais dažnai tampa tie, kuriems vaikystėje trūko tėvų meilės. Užaugę be šilumos ir palaikymo, jie menkai save vertina, tačiau suvokia, kad tik patys gali savimi pasirūpinti. Vos tik tampa savarankiški, kaip sakoma, ima suktis iš padėties, kad įgytų materialinių gėrybių ir gyventų ne blogiau už kitus. Pinigai ir daiktai suteikia saugumo, o mintis apie jų neturėjimą ar praradimą kelia nepaaiškinamą baimę.


Kaupdami tokie žmonės mano, kad yra pasirengę gyvenimo netikėtumams – juk turi juodai dienai – ir jaučiasi daug ramiau. Tačiau bėda, kad ilgainiui santaupų ir turtų pasirodo maža, tada pradedama taupyti visur, kur tik įmanoma: gailima sau skanesnio maisto, naujų madingesnių apdarų, apribojamos ar net atsisakoma laisvalaikio pramogų, ką jau kalbėti apie gyvenimo sąlygų pagerinimą. „Kaip gyvenu, taip gerai“, – kartoja šykštuoliai, gyvenantys itin kukliame bute, nors galėtų įsigyti namą ar bent didesnį butą. „Juk nežinia, kas gali nutikti“, – teisina save. Beje, psichologai pastebi, kad tokiems konservatyviems, atsargiems žmonėms paprastai nieko bloga nenutinka, ir jų sukaupti pinigai lieka neišeikvoti.


Čia negaliu nepapasakoti apie tetą Antaniną, visų vadintą Antose, kuri buvo tikras nagas. Ūkininkavo viena sau vienkiemyje, nieko nestokojo ir, rodos, galėjo džiaugtis gyvenimu. Bet nesidžiaugė – plušo nuo ryto iki vakaro, o tai, ką užaugindavo, kiekvieną turgaus dieną gabendavo į miestą.


Nė vienas obuoliukas nesupuvo, nė vienas kiaušinis neprapuolė – viskas buvo paversta pinigais. Kai Antosė atvažiuodavo į svečius, lauktuvių ištraukdavo naminės dešros, tačiau ji būdavo tokia sūri, tiesiog nevalgoma. Kimšdama dešras, moteris druskos negailėdavo – sūrios dešros juk daug nesuvalgysi. Ir atsitiko taip, kad Dievulis netikėtai pasišaukė Antosėlę. Tvarkydami namus Antosėlei šarvoti, giminaičiai buvo priblokšti – iš visų kampų, kur tik prisiliesdavo, byrėjo pinigėliai...



Šykštuoliu gali paversti ir matytas šeimos modelis. Jeigu augdami vaikai matė, kad tėvai taupo kiekvieną centą, tapę savarankiški gali perimti tokį pinigų valdymo būdą, nors jų finansinė padėtis kur kas geresnė ir taupyti nė nebūtina. Kaupti pinigus, vertinti daiktus ir juos saugoti turi polinkį žmonės, užaugę itin užsiėmusių tėvų šeimoje. Kai pasinėrę į veiklą gimdytojai neskiria laiko atžaloms, kaltę bando kompensuoti žaislais ar kitais daiktais, užaugę vaikai materialias gėrybes laiko vertybe, kurią būtina saugoti.


Psichologų teigimu, perdėtą taupumą ir šykštumą gali paskatinti ir nerimas dėl ateities. Jautrūs stresui žmonės, kad jaustųsi saugesni, nori turėti pinigų juodai dienai. Beje, kaip rodo tyrimai, šykščiausi pasaulyje yra japonai, nes polinkis į nerimą užkoduotas jų genuose. Tačiau, sutikite, nemažai ir mūsų tautiečių miega ramiau, jei turi pinigų kojinėje ar banko sąskaitoje. Pastebėta, kad labiau linkę kaupti vyresnio amžiaus žmonės, tarp vyrų daugiau šykštuolių nei tarp moterų.

Kuo šykštesnis, tuo turtingesnis?


„Šykštumas prasideda ten, kur baigiasi neturtas“, – taikliai pasakė prancūzų rašytojas Onorė de Balzakas. Kai kurie milijonus uždirbantys šių laikų verslininkai, tikrai neskurstančios Holivudo žvaigždės garsėja šykštumu. Tačiau gebėjimu spausti kapeiką jie turbūt negalėtų perspjauti amerikietės verslininkės Henrietos Gryn. 1834 m. gimusi moteris vos 21-erių gavo palikimą – 7,5 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių, taikliai juos investavo ir netrukus turėjo keliasdešimt kartų daugiau.


Milijonierė tapo įtakingiausia Volstrito (Niujorko finansų centro) asmenybe, o apie jos protu nesuvokiamą šykštumą sklandė legendos. Pasakojama, kad moteris gyveno nešildomuose namuose be karšto vandens, važinėdavo sena karieta ir netgi nesiplaudavo rankų. Šykštėdavo maistui, kartais neatsispyrusi ir suvalgiusi bandelę, ilgai save grauždavo.

REKLAMA


Bet įprastai į darbovietę nusinešdavo dribsnių ir juos užpylusi vandeniu suvalgydavo. Kad nereikėtų nuomotis biuro, verslininkė įsitaisydavo kurio nors banko patalpose ir ten tvarkydavo darbo reikalus. Moteris kasdien vilkėjo tą pačią juodą suknelę, kurią į skalbyklą nešdavo kas kelis mėnesius ir liepdavo skalbti tik dėmes, darydavo tik vienos rankos manikiūrą (kitos nagus susitvarkydavo pati).


O baisiausia, kad per milijonierės šykštumą nukentėjo sūnus. Kai vaikas susilaužė koją, motina bandė paguldyti jį į varguolių ligoninę, bet ten jo nepriėmė. Kol ieškojo kitos pigios gydymo įstaigos, sūnų gydė savarankiškai, ir... koją teko amputuoti. Ir kalbame apie moterį, kurios turtas anais laikais buvo vertinamas 200 mln. dolerių (dabar būtų beveik 4 mlrd.)! H. Gryn iškeliavo anapilin 81 metų, o visus turtus paveldėjęs sūnus švaistė juos į kairę ir į dešinę.


Vienos sėkmingiausių bendrovių pasaulyje švedų koncerno „Ikea“ įkūrėjas ir savininkas Ingvaras Kampradas, miręs šių metų sausio 28 d., laikomas vienu turtingiausių planetos verslininkų. Nors, kaip sakoma, apie mirusius kalbama tik gerai arba nieko, jis stebino itin kukliu gyvenimo būdu ir taupumu. „Esu paprastas žmogus, kaip ir mano klientai. Be to, kaip vadovas turiu rodyti pavyzdį“, – yra sakęs I. Kampradas.


Nors verslininko banko sąskaitoje vartėsi milijonai, jis gyveno senoje kaimo sodyboje Šveicarijoje (šią šalį pasirinko dėl palankios mokesčių sistemos), nevengė naudotis ir viešuoju transportu. Kartą jo neįleido į apdovanojimų, kuriems buvo nominuotas, ceremoniją, nes jis atvyko ne limuzinu, o autobusu, – apsauga palaikė jį apsimetėliu. Į verslo susitikimus turtuolis skrisdavo ekonomine klase, dažniausiai apsistodavo trijų žvaigždučių viešbučiuose.


Kalbama, kad per švediškus pusryčius prisikirsdavo, kiek telpa, kad nereikėtų pietauti. Visur, net savo tinklo parduotuvėse, derėdavosi dėl kainos ir reikalaudavo jam priklausančių nuolaidų.


Šykštumas ir turtai laimės neatneša. Netikit?

Gebėjimu spausti kapeiką sunku būtų perspjauti amerikietę verslininkę Henrietą Gryn.


Ar įmanoma pasveikti nuo šykštumo


Paradoksas, bet vienas turtingiausių XIX a. žmonių Džonas Deivisonas Rokfeleris, taip pat pasižymėjęs šykštumu, buvo didelis filantropas, per gyvenimą labdarai išdalijęs šimtus milijonų dolerių. Vyras šventai tikėjo principu: jei nori turėti daug pinigų, privalai jais dalytis su kitais. Ir dalijosi. Kalbama, kad turtuolis gaudavo keliasdešimt tūkstančių laiškų su pagalbos prašymais. Kiek pajėgdavo, perskaitydavo ir prašytojams išsiųsdavo čekius.


Dosnus mokslo ir gydymo įstaigų mecenatas dar jaunystėje išsiskyrė neregėtu šykštumu. Jis nevaikščiojo į šokius, negėrė, nerūkė, nepirkdavo naujų drabužių, maitinosi labai kukliai, tačiau buvo tarsi apsėstas azarto sutaupyti kuo daugiau pinigų.


Ar įmanoma pasveikti nuo šykštumo? Klausimas retorinis, nes turtingiausiam Amerikos žmogui, kurio didybę mena tokie pastatai kaip Rokfelerio centras Niujorke, to padaryti nepavyko. Psichologai šykštumą lygina su liga, kuria serga nemažai žmonių.

REKLAMA


Vieniems jis pasireiškia stipriau, kitiems – silpniau, gali progresuoti ar atsitraukti. Beje, jų teigimu, savo šykštumą įveikti daug lengviau nei svetimą. Visų pirma reikėtų nusiimti rožinius akinius ir pripažinti, kad esate šykštus, nes paprastai dauguma gobšuolių laiko save taupiais. Kitas žingsnis – išmokti dalytis su kitais. Ne sėdėti užsidarius, o stengtis kuo daugiau laiko praleisti tarp žmonių – pasikviesti draugų ir juos pavaišinti, su šeima surengti iškylą, nueiti į kavinę, žinoma, iš anksto nusprendus, kiek paliksite arbatpinigių ir pan. Vertėtų paaukoti „Maisto bankui“ ar kitiems labdaros ir paramos fondams, gal net savanoriauti. Svarbiausia, kad padarę gerą darbą jaustumėte pasitenkinimą.


Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai atliko tyrimus ir nustatė, kad atliekant gerus darbus organizme išsiskiria laimės hormono oksitocino, todėl užplūsta džiaugsmas, pasitenkinimas savimi ir kitais. Ši reakcija pagerina bendrą savijautą ir mažina depresijos riziką, netgi atitolina širdies infarktą ir insultą. Taigi atsikratyti šykštumo verta!


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris