Žmogaus užšaldymas – jau netolima ateitis

Žmogaus užšaldymas – jau netolima ateitis


Turbūt kiekvienas žinote viduramžių liaudies pasaką apie Miegančiąją Gražuolę, kurios autorystė klaidingai priskiriama Šarliui Pero. Iš tikrųjų jis 1697 m. pateikė literatūrinę versiją. Bet šiandien kalbėsime ne apie pasakas, ir gražuolė ar gražuolis ne miegos, o bus anabiozės būsenos, gal net ir visai užšaldyti. Pasaka tai ar ne tokia jau tolima ateitis, spręskite patys.

Vitalijus BALKUS


Kodėl gyvatė pranašesnė už žmogų


Vos tik pirmi geltoni lapai nukrinta ant žemės, vis rečiau miškuose galime pamatyti gyvates, driežus ar kitus šaltakraujus gyvūnus. Kai saulė nebešildo, jie skuba rasti saugią vietą, kurioje praleis žiemą ir miegos iki pavasario, kol šiluma ir vėl juos pažadins.


Tik anabiozės procesas toli gražu nėra miegas. Žmogui ir šiltakraujams organizmams miegant organizmas veikia, net smegenyse vyksta informacijos apdorojimo procesai, o anabiozės metu procesai sulėtėja tiek, kad kartais sunku suprasti – gyvas ar jau miręs padaras guli po samanomis. Pirmasis mokslininkas, 1701 m. aiškiai nubrėžęs skirtumą tarp miego ir anabiozės, buvo olandas Antonis van Livenhukas. Na, o vokiečio Vilhelmo Preiro dėka 1873 m. atsirado ir pats anabiozės terminas.
Būtent nuo to laiko vis daugiau biologų, chemikų, medicinos specialistų ir net kosminių technologijų kūrėjų tyrinėja šią nuostabią būseną.


Gyvūnijos pasaulyje yra tikrų rekordininkų. Pavyzdžiui, gyvatės gali kuo puikiausiai išbūti tokios būsenos 130–150 dienų, kai kurių rūšių varlės taip „ilsisi“ net 10 mėnesių. Vis dėlto labiausiai stulbina tie gyvūnai, kurių anabiozės būsena gali trukti ilgiau nei visas gyvenimas normaliomis sąlygomis. Suaugusios apvaliosios kirmėlės nematodos tegali aktyviai gyventi apie 3 savaites, tačiau esant blogoms sąlygoms jos gali atitolinti savo aktyvumo laikotarpį iki 4 mėnesių. Jei šitaip galėtų elgtis žmogus, kaip tik dabar sakytume „labas rytas“ tiems, kas užmigo Napoleono Bonaparto laikais.

Žmogaus anabiozė įmanoma?

REKLAMA


Gaila, tačiau žmogus – ne varlė ar gyvatė, ir anabiozė kaip ir kitiems žinduoliams yra neįmanoma. Bet ar tikrai? Kai kas klaidingai anabioze vadina lokių ar kai kurių šiltakraujų gyvūnų žiemos miegą. Nors šių gyvūnų sąmonė miegant būna aptemusi, biologiniai procesai nesulėtėja iki sunkiai aptinkamo lygio. Kai kurių žiemą miegančių rūšių gyvūnų patelės net ir miegodamos atsiveda jauniklius ir tokius pat snaudžiančius išmaitina. Taigi, atrodytų, lyg ir laikas būtų nusiminti, bet šiandienos mokslininkai vis dažniau tvirtai pareiškia – žmogaus anabiozė įmanoma.


Didis proveržis įvyko, kai žmonija įžengė į kosminę erą ir kartu su ja atsiradęs supratimas, kad nukeliauti iki artimiausios kaimyninės žvaigždės sistemos nepakaks nei vieno žmogaus, nei visos civilizacijos raidos žmonių gyvenimų. Todėl jau nuo 1960-ųjų buvo pradėti išsamūs anabiozės tyrimai. Tiesa, realūs technologiniai proveržiai įvyko toli gražu ne kosminėje srityje.


Su gyvu žmogumi eksperimentai dar nebuvo vykdomi, bet 2005 m. Pitsburgo universiteto mokslininkai sėkmingai įvedė šunis į klinikinės mirties būseną jų kraują pakeitę atvėsintu tirpalu, kuriame buvo daug deguonies ir gliukozės. Po 3 valandų buvo atlikta atvirkštinė procedūra. Įdomu tai, kad dalis gyvūnų išgyveno ir nė nepatyrė neigiamų padarinių.

Šaltis gelbėja gyvybes


Tai, kad šaltis gelbsti gyvybę, puikiai žino ir paramedikai. Šiltame vandenyje išbuvusį skenduolį po 3–6 minučių gaivinti nėra prasmės, bet nelaimėliai, įkritę į ledinį vandenį, dar turi galimybę sugrįžti į gyvųjų pasaulį ir po pusvalandžio. Na, o kai kurie dokumentais patvirtinti atvejai verčia aiktelėti.

REKLAMA


1999 m. 29-erių austrų studentė Ana Bagenholm slidinėdama įlūžo ir atsidūrė po ledu. Iš pradžių ji oro burbule esančiu oru galėjo kvėpuoti, tačiau netrukus prarado sąmonę ir išbuvo vandenyje net 80 minučių. Kai ją ištraukė gelbėtojai, moters kūno temperatūra tesiekė 13,7 laipsnio. Po 9 valandas trukusios aktyvios reanimacijos ji atgavo sąmonę, o po 26 dienų, nors ir paralyžiuota, buvo išrašyta iš ligoninės. Įdomu tai, kad po truputį moters organizmas atsigavo, ir dabar ji gyvena visavertį gyvenimą.


Taigi, net ir neurologiniai pažeidimai, dažni tokiais atvejais, anaiptol nėra negrįžtami. Dar viena šalčio rekordininke tapo vos 13 mėnesių Erika Nortbi. 2001 m. ji beveik nuoga dvi valandas išbuvo stingdančiame 24 laipsnių šaltyje. Kai buvo surasta, jos kūno temperatūra tesiekė 16 laipsnių. Kaip ir Anai, toks ekstremalus nuotykis baigėsi visiškai laimingai.


Daug praktinių žinių suteikė ir vis sparčiau tobulėjanti transplantologija. Jau akivaizdu, kad tokie organai kaip kepenys, inkstai, plaučiai, širdis kuo puikiausiai lieka darbingi net ir ilgesnį laiką netekę deguonies, jei tik laikomi žemoje temperatūroje. Tad didžiausias rūpestis išlieka smegenų procesų sulėtinimas, kad jos vartotų kuo mažiau deguonies ir būtų galima lengviau palaikyti anabiozės būseną.


Jau šiandien technologijos, kuriomis žmogus ar jo smegenys „vėsinami“, naudojamos reanimatologijoje ir, reikia manyti, kad iki proveržio, kai kone mirtinai traumuotas žmogus galės stabiliai išgyventi kelias valandas, kol bus pristatytas į gydymo įstaigą, ne už kalnų. Ir svarbiausia – tai bus daroma vien tik šalčiu.
Žmogaus anabiozė yra artimiausios perspektyvos reikalas, o apie stiprų žmogaus užšaldymą mokslininkai kalba labai atsargiai. Krionika (būtent taip vadinama sritis, susijusi su stipriu kūno užšaldymu) vis dar laikoma pripažinto mokslo prieangyje, nors jau yra realių pasiekimų.



Žmogaus užšaldymas – jau netolima ateitis

Prarasti 10 proc. vandens žmogui yra mirtina, o pelės išgyvena ir netekusios trečdalio.

Išgyti po 500 metų

„Atleiskite, tačiau jūsų liga yra nepagydoma ir jums liko gyventi keli mėnesiai. Todėl ateikite po 500 metų“, – taip ar panašiai gali atrodyti gydytojo ir paciento pokalbis ateityje. Ir jei šiandien vien idėja, kad žmogų galima visiškai užšaldyti ir vėliau atgaivinti, daugeliui atrodo mažų mažiausiai utopinė, tereikia prisiminti, kad dar prieš 200 metų niekas iš tuometinių mokslo šviesuolių nedrįso viešai nagrinėti šiandien mums gerai žinomos širdies persodinimo operacijos, o apie kamienines ląsteles ir galimybę auginti iš jų audinius ar veikiančius organus išgirdome tik XX a. pabaigoje. Todėl ir atmesti krionikos nevalia, juolab kad kriokonservavimas jau naudojamas.


Pirmiausia tai kraujo, sėklos ar atskirų ląstelių šaldymas, kai ir po daugelio metų jos išlieka gyvybingos ir gali būti panaudotos, pavyzdžiui, dirbtinai apvaisinti. Galime pasidairyti ir po gyvūnijos pasaulį – visiškai užšaldyti išgyvena ne tik virusai, bakterijos ar pelėsiai, bet ir kai kurie daugialąsčiai organizmai. Būtent jie pastaruoju metu yra kriokonservavimo sensacijų „dalyviai“.

Kas kliudo užšaldyti žmogų?


2015 m. kirmėlės nematodos, kurios, kaip minėjome, pasižymi savybe išbūti anabiozės būsenos, buvo visiškai užšaldytos. Atitirpintos jos buvo ne tik gyvybingos, bet ir išsaugojo refleksus bei savotišką „atmintį“. 2016 m. stulbinamų rezultatų pasiekta atšildžius net 30 metų užšaldytus lėtūnus, kitaip vadinamus vandens meškutėmis. Šie gyvūnai, kartais vadinami išgyvenimo čempionais, puikiai jautėsi net po ketvirčio amžiaus ledo patale!


Tik štai žmogus – ne kirminas, ir dalis biologinių mechanizmų, naudojamų gamtoje, ne tik jo neišgelbės, netgi pražudys. Dalis stiprų užšaldymą galinčių iškęsti gyvūnų sintezuoja organizme medžiagas, kurių savybės panašios į antifrizo. Jos ir leidžia nesušalti žemesnėje nei 0 °C temperatūroje, o sušalus apsaugo ląsteles nuo mirtinų pažeidimų.


Būtent vanduo, tiksliau, vandens ledo kristalai, yra didžiausia kliūtis jau dabar užšaldyti ne tik visą kūną, bet ir atskirus didesnius organus. Ląstelė tiesiog suplėšoma ledo iš vidaus, ir tam, kad šis procesas neįvyktų, reikia arba ypač staigiai užšaldyti kūną, vos per kelias minutes pasiekiant –200 °C temperatūrą, arba, kaip minėtiems gyvūnams, naudoti chemines medžiagas, neleidžiančias vandens kristalams susidaryti. Ir tokių medžiagų yra.


Jau dabar pasaulyje net kelios kriogeninio saugojimo bendrovės teikia mirusių žmonių ar jų galvų saugojimo paslaugas. Būtent nuo kraujo pašalinimo ir jo pakeitimo šaldančiu skysčiu ir prasideda kriogeninio konservavimo procedūra.


Dar vieną kelią intuityviai atrado jau minėtas Livenhukas – jis sėkmingą gyvo organizmo konservavimą siejo pirmiausia su jo džiovinimu. Ir išties žmogus yra labai „vandeningas“, o prarasti net 10 proc. kūno drėgmės yra mirtina. Palyginkime: net pelei nėra baisu netekti trečdalio vandens, o lėtūnai gali būti visiškai išdžiovinti, bet vėliau gavę drėgmės vėl džiaugtis gyvenimu.


Ne paprastesnė yra ir visiškai užšaldyto organizmo atgaivinimo procedūra. Be abejo, kalba ne apie vabzdžius ar roplius, o apie mums giminingus organizmus. Indukcinio šildymo metodas tik pastaraisiais metais leido atgaivinti didesnius organų fragmentus. Minesotos universiteto mokslininkai tik šiemet pranešė apie stambaus kiaulės širdies fragmento sėkmingą atitirpinimą. Per pastaruosius metus buvo dar kelių tyrimo grupių pranešimai apie sušildytas organų ląstelių grupes.

REKLAMA


Ateitis – nanorobotų naudojimas


Daugiausia klausimų kelia vis dėlto ne pats užšaldymo ir atšildymo procesas, o tai, ar jį patyręs žmogus ir toliau liks savimi. Gal pažeidimai bus tiek rimti, kad tolesnis jo gyvenimas taps net neįmanomas, kels vien kančias? Beje, būtent šis argumentas ypač dažnas diskutuojant su krionikos šalininkais. Be to, komercinės krionikos bendrovės nuolat kaltinamos tuo, kad parduoda paslaugą, kurios sėkmės negali garantuoti.


Kaip gali atrodyti žmogaus „remontas“ po užšaldymo? Į šį klausimą jau iš dalies atsakėme ankstesniame straipsnyje apie ateities mediciną, tačiau, kalbant apie visišką užšaldymą, reikia suprasti, kad atitirpinus žmogų teks panaikinti ypač daug pažeidimų ląstelių lygiu. To nepadarys jokios cheminės medžiagos ir jokios žmogaus tiesiogiai kontroliuojamos manipuliacijos, nes „klaidų“ skaičius sieks milijonus. Akivaizdi ateitis yra nanorobotai, kurie darydami savo pačių kopijas tikslingai „remontuos“ ląstelę po ląstelės. Tokie robotai bus pradėti naudoti stambesniems žmogaus organizmo atkūrimo darbams: piktybiniams navikams šalinti ar kraujagyslėms valyti.


Kai kurie futurologai teigia, kad laikyti užšaldytą kūną, tiksliau, smegenis, reikia tik tiek, kol atsiras technologijos jas atgaivinus nuskenuoti žmogaus asmenybę ir perkelti į naują biologinį kūną, mašiną ar net virtualią erdvę. Tačiau tai jau kita tema.



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris