Būti karo psichologu – nelengva, bet prasminga

Būti karo psichologu – nelengva, bet prasminga

Lauko pratybose. Asmeninio albumo nuotr.


Per porą metų Lietuvos kariuomenėje karo psichologų skaičius išaugo dvigubai. „Daugiau problemų neatsirado, tačiau keičiasi požiūris į psichologus, vis labiau vertinama gera psichologinė ir dvasinė sveikata“, – teigia Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos skyriaus viršininkė kpt. Danutė Lapėnaitė.


Jūratė BRATIKIENĖ


„Karo psichologams svarbu bendradarbiauti vieniems su kitais, su įvairaus lygio karių vadais, taip pat – kitų sričių specialistais, – sako karo psichologė D. Lapėnaitė. – Todėl minėdami krašto apsaugos sistemos Psichologinės paramos grupės įkūrimo dešimtmetį, vasario 1 d. surengėme konferenciją „Vado autoritetas – nuo psichologijos iki strategijos“. Į ją pakviesti ne tik krašto apsaugos sistemos, bet ir kitų statutinių organizacijų aukščiausio lygio vadovai.


Tikslas – pasidalyti vertingomis žiniomis, pavyzdžiui, karo kapelionas pataria, kaip pasitelkiant dvasingumą, galima ugdyti vidines vado vertybes, karių vadai pasidalija savo įžvalgomis apie lyderystę ir sprendimo priėmimo procesą, psichologai aptaria šiandienes psichologinio darbo kariuomenėje aktualijas bei ateities perspektyvas. Bendradarbiaujant skirtingų sričių specialistams ir vadams kiekvienas įgyjame daugiau žinių ir jas pritaikę praktiškai galime būti naudingi Lietuvos kariuomenei bei visai visuomenei.“

REKLAMA


Dalyvauti karinėje misijoje


17 metų Lietuvos kariuomenėje dirbanti psichologė, padėdama kariams bei jų šeimoms spręsti psichologines problemas, savo veiklą vadina prasminga. D. Lapėnaitė buvo pirmoji Lietuvos kariuomenės karo psichologė, kuriai patikėta vykti į karinę misiją.


„Vėliau teko dalyvauti dar dviejose misijose. Visgi pirmoji, į kurią važiavau prieš dvylika metų, buvo įsimintiniausia. Nebuvo lengva, nes nežinojau, kas manęs laukia. Nežinomybė dažniausiai ir sukelia didelę baimę ir stresą. Teko tai patirti.


Mūsų vaizduotė labai laki ir dažnai pripiešia daug daugiau dalykų nei iš tiesų būna realybėje. Vaizduotės geriau neaudrinti, bet, žinoma, karštuose taškuose nutinka visko, todėl reikia taip pat žinoti, kaip elgtis ekstremaliose situacijose. Atrodo, supratau, kur keliauju, kokia mano misija, tačiau atsidūręs neįprastoje situacijoje – karštame pasaulio taške – tampi tokiu pačiu žmogumi kaip ir aplinkiniai. Prieš išvykdama mačiau, kaip išgyvena mano artimi žmonės. Tada tapo lengviau suprasti, ką jaučia ir į misijas vykstančio kario šeimos nariai.

REKLAMA


Teko ieškoti veiksmingų būdų, kaip nuraminti artimuosius, taikyti metodus, kuriuos įprastai naudoju dirbdama su kariais, jų šeimomis. Tokiose situacijose aiškiai supranti, kad drąsa – ne baimės neturėjimas, o – baimės peržengimas. Gerai pamenu, kaip iš Kuveito pavojinga zona šarvuočiais mus vežė į karinę bazę. Kad neužvaldytų baimė, teko praktiškai išbandyti savo pačios kariams dalijamus patarimus, prisitaikyti nusiraminimo metodus. Pirmą kartą misijoje teko būti vos savaitę, tačiau atrodė, kad pralėkė kone metai.


Sunku pamiršti ir tą euforijos pojūtį, kad padarei kažką tikrai naudingo, tas geras emocijas laimingai grįžus namo. Metų metus dirbdama šį darbą Lietuvoje neišgyvenu tiek jausmų kiek per vieną savaitę, praleistą misijoje. Pirmąkart į misiją vykau su danų karo psichologe. Labai gera buvo išgirsti jos klausimą, kaip jaučiuosi pati. Juk psichologas įpratęs rūpintis kitų emocijomis, psichine sveikata. Visgi atsidūrus tokioje vietoje ir pačiam reikalinga parama, pagalba“, – pasakoja karo psichologė.


Būti karo psichologu – nelengva, bet prasminga

Lietuvos kariuomenėje dirbanti psichologė D. Palėnaitė padeda kariams bei jų šeimoms spręsti psichologines problemas.


Bendrauja ir virtualiai


Prakalbus apie tai, kad gal tikslinga būtų misijose nuolat turėti žaibiškai padedančių spręsti problemas psichologų komandą, D. Lapėnaitė sako, kad Lietuvos kariuomenės psichologai dirba pagal danų kariuomenės psichologų sukurtą modelį. Pagal jį karo psichologas, nuolat būdamas ir gyvendamas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kariai, taptų pažeidžiamas.


„Psichologas juk nėra robotas. Ilgą laiką gyvendamas tokiomis pačiomis sąlygomis, patirdamas ir jusdamas tą patį, ką ir kariai, vargu, ar galėtų suteikti kokybišką pagalbą kitiems. Todėl priimtas sprendimas Lietuvos psichologus į karštuosius taškus siųsti tada, kai jie labiausiai tenai reikalingi“, – dėsto Lietuvos kariuomenės karo medicinos tarnybos Karo psichologijos skyriaus viršininkė.


Ji pasakoja, kad visi misijose tarnaujantys Lietuvos kariai turi juos kuruojančius psichologus ir bet kada gali su jais susisiekti pasikonsultuoti, pasitarti net būdami toli nuo Lietuvos. Prieš išvykdami į misijas kariai gyvai konsultuojasi su psichologais, o būdami misijose – gali susirašinėti elektroniniais laiškais, bendrauti kitomis ryšio priemonėmis.



Aukštesnės pareigos – daugiau streso


Paklausta, ar dalinių vadai mokomi atpažinti karių psichologines problemas, karo psichologė sako, kad laikui bėgant jie vis labiau supranta psichologijos svarbą, todėl nevengia bendrauti su psichologais, dalyvauja psichologiniuose mokymuose. „Šiais metais tęsime 2017 metais pradėtą projektą – savižudybių prevencijos mokymus, kuriuose karius ir jų vadus skatinsime mokytis atpažinti šalia esančius žmones, galvojančius apie savižudybę. Svarbu tokiems tinkamai mokėti suteikti pagalbą. Ši problema mūsų visuomenėje taip pat labai aktuali“, – pabrėžia psichologė.


D. Lapėnaitė sako, kad dalinių vadai, kuriuos dar labiau įpareigoja aukštos pareigos, ant kurių pečių krenta daugiau atsakomybių, kurie patiria daugiau įtampos, būdami atsakingi ne tik už save, bet ir už kitus, ypač yra skatinami bendradarbiauti su psichologais. „Jiems yra daug sunkiau, nei užimantiems žemesnes pareigas, – dėsto D. Lapėnaitė. – Net ir tyrimai rodo, kad aukštesnio laipsnio kariai išgyvena didesnį stresą.“


Kada būtina pagalba


Tarnaujant misijose neretai tenka susidurti su rimtais iššūkiais, skausmingais įvykiais, todėl iš tarnybos karštuose pasaulio taškuose grįžusius karius gali varginti potrauminio streso sutrikimas. Padėti susidoroti su juo gali ne tik specialistai, bet ir artimieji, šeimos nariai. Ar visuomenė pakankamai informuota apie šį sutrikimą? „Vieni žmonės apie tai žino tikrai nemažai, kitiems informacijos trūksta, – pastebi kpt. Danutė Lapėnaitė. – Visgi daugiau apie potrauminio streso sutrikimą žmonės žino mėgėjiškai, pavyzdžiui, iš filmų, kuriuose tokių situacijų rodoma ganėtinai daug. Tačiau ne visi supranta, kad šis sutrikimas yra liga, kurią būtina gydyti.“

REKLAMA


Psichologė teigia, kad ji savaime nepraeina, todėl reikalinga specialisto pagalba: „Svarbu ir šviesti visuomenę. Visi esame glaudžiai susiję, galime vienas kitam padėti ar pastūmėti kreiptis į specialistą po sunkių traumų. Kalbu ne tik apie kare, bet ir kitose gyvenimo situacijose patiriamas traumas. Kad ir skaudžias avarijas ar apiplėšimus gatvėje, po kurių nukentėjusįjį taip pat gali varginti potrauminio streso sindromas. Nepagrįstų baimių ar kitų simptomų žmogus gali net nesusieti su buvusiu skaudžiu įvykiu.


Iš šalies tai pastebėti yra lengviau. Artimi draugai, kolegos, šeimos nariai gali būti tie žmonės, kurie pirmieji pamato, kad artimui reikia kvalifikuoto specialisto pagalbos. Be to, nukentėjusysis gali tiesiog nedrįsti kreiptis pagalbos į specialistus arba galvoti, kad viskas savaime praeis.“


Būti karo psichologu – nelengva, bet prasminga

Baltijos šalių kariuomenių vyriausiųjų puskarininkių seminare.


Pagalba namuose

D. Lapėnaitė atkreipia dėmesį, kad po didelio sukrėtimo nepageidaujami simptomai gali pasireikšti ne iš karto. „Potrauminio streso sutrikimas nėra diagnozuojamas greičiau nei per du mėnesius, – pasakoja specialistė. – Gali būti, kad žmogui iš pradžių ir nepasireiškia jokie nepageidaujami požymiai ir tik vėliau, pavyzdžiui, po pusmečio išlenda. Tokiu atveju lygiai taip pat reikėtų kreiptis pagalbos į specialistą.“


Psichologė teigia, kad vyrams kalbėti apie savo jausmus sunkiau negu moterims, tačiau kurį laiką kentėję, jaučiasi išsekę, todėl patys ima ieškoti pagalbos, sutinka atsiverti psichologui ar psichoterapeutui. Rezultatai būna dar geresni, jei gydant nukentėjusįjį šeimos nariai taip pat yra apmokomi, kaip sutrikimų turinčiam žmogui padėti namuose.


Visada naudinga šeimos narius informuoti apie besigydančiojo elgesio sutrikimus, nes tai padeda lengviau suprasti pakitusį šeimos nario elgesį, nepykti ant jo, net jei namuose jis elgiasi šiurkščiai, neadekvačiai, kitaip nei anksčiau. Svarbu, kad šeimos nariai būtų informuoti, kas vyksta gydymo metu, kad nėra siekiama skaudžius prisiminimus užgniaužti, paslėpti, užmiršti, bet dar kartą juos išgyvenant išgyti.


Kreipiamasi saviugdos tikslais

Pasak D. Lapėnaitės, tiek anksčiau, tek ir dabar pagalbos kariai kreipiasi bandydami įveikti nesutarimus šeimoje, taip pat – jusdami didelį stresą ir įtampą.


"Turiu pastebėti, kad minėtos problemos lygiai taip pat būdingos ir kitų profesijų atstovams. Gyvendami didžiuliu tempu, nespėdami įgyvendinti visų darbų, neišvengiamai patiriame ir daugiau įtampos. Į specialistą kreipiamasi ir jaučiant depresyvią nuotaiką, skyrybų atveju. Tačiau pagalbos prašoma ir siekiant geriau pažinti save, saviugdos tikslais, – pasakoja specialistė. – Pastebiu, kad vis daugiau karių siekia asmeninio tobulėjimo, kas yra labai sveikintina. Kai yra kariuomenėje psichologas, daugelis mielai ir pasinaudoja tokia galimybe pasikonsultuoti. Džiugu, kad kariams rūpi jų psichologinė savijauta.

REKLAMA


Kuo mus geriau pažįsta kariai, vadai, jų šeimos, tuo dažniau ir pagalbos prašo. Anksčiau patys siūlydavomės padėti, o dabar jau mūsų ieško. Ir ne todėl, kad problemų daugėja, bet dėl to, kad didėja žmonių sąmoningumas, jie junta konsultacijų naudą. Per porą metų Lietuvos kariuomenėje mūsų skaičius išaugo dvigubai. Šiuo metu yra 23 psichologai, kurie veda mokymus, skaito paskaitas, konsultuoja bei teikia pagalbą kariams ir jų šeimoms. Dar yra 6 psichologai, dirbantys komisijose, atliekantys įvairias atrankas. Visi karo psichologai dirba Lietuvoje, tačiau bet kuriuo metu yra pasirengę vykti į misijas. Mūsų tikslas – būti kuo arčiau karių.“


Keičiasi ir visuomenės požiūris


D. Lapėnaitė džiaugiasi, kad stipriai keičiasi ir visuomenės požiūris į psichologus. „Nebegalvojama, kad kreiptis pagalbos yra gėdinga. Neretai net tampa mada turėti savo asmeninį psichologą, su kuriuo galima pasikonsultuoti iškilus įvairiausioms problemoms, – besikeičiančias tendencijas pastebi psichologė. – Norisi, kad visi suprastų, jog kreiptis pagalbos į specialistą nėra silpnumo, bet atvirkščiai – stiprybės požymis. Be to, taip pat svarbu suvokti, kad kiekvienam gyvenime gali tekti išgyventi skaudžių, tragiškų įvykių. Todėl labai svarbu mokėti vienam kitą palaikyti ir padėti.“


O kaip su emociniu krūviu pavyksta susitvarkyti patiems psichologams? D. Lapėnaitė sako, kad kitam negalėsi padėti, jei nepasirūpinsi savimi: „Kiekvienam psichologui svarbu turėti savo hobį, stiprinti santykius su artimaisiais, šeimos nariais, draugais. Svarbios net tokios smulkmenos, kaip režimo laikymasis, nepervargimas, gebėjimas planuoti savo laiką. Pasirūpinti psichohigiena – būtina. Be to, psichologai bendrauja ir tarpusavyje. Dalijamės savo sunkumais, džiaugsmais, vertinga patirtimi.“


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)





Daugiau >>